Ričardo Šileikos nuotrauka

Sunku nepastebėti, kad Europos kino intelektualai, matyt, pavargę nuo egzistencinių dvasinių problemų, sutartinai metėsi į kitą kraštutinumą – prie nuodėmingo kūno reikalų. Anksčiau menininkus labiau domino „sielos pornografija“, o dabar retas „intelektualiu“ vadinamas filmas apsieina be atviro genitalijų vaizdavimo. Spauda su pasimėgavimu komentuoja, kad aktoriai filmuose nebeimituoja lytinių aktų, bet iš tikrųjų TAI daro.

Dingsta vertinimo kriterijai

Dingsta aiškūs tokio kino vertinimo kriterijai. Į „aukštąjį meną“ ima pretenduoti ir mūsų ekranuose demonstruotas prancūziškas feministinis kliedesys, pavadintas „Romansu“ (1999 m., režisierė Catherine Breillat), o panašų primityvų niekalą „Išdulkink mane“ (2000 m., režisierė Virginie Despentes) kai kas net pasiskubino pavadinti modernia išprotėjusio pasaulio metafora.

Anksčiau (senais gerais laikais!) tokie filmai geriausiu atveju buvo vadinami marginaliniais reiškiniais arba rodomi tik „X“ kategorijos kino teatruose, o dabar be jų neapsieina pagrindinių kino festivalių konkursinės programos. Kartais jie net tampa žiuri favoritais. Pagrindiniu prizu Berlyno kino festivalyje apdovanotas prancūzų režisieriaus Patrice’o Chereau „Intymumas“ (2001 m.) žiūrovams suteikė galimybę pasijusti smalsuoliais, pro rakto skylutę žvelgiančiais į svetimą miegamąjį. Bet ir per didinamąjį stiklą įsižiūrėjus šioje istorijoje apie kartą per savaitę tuščiame bute trumpam seksui susitinkančios porelės santykius nesimatė net užuominos apie šiltus žmogiškus jausmus. O be jų plikas seksas tėra kūnų gimnastika arba, paprasčiau kalbant, tikra pornografija.

Šokiruojamų scenų netrūko ir Peterio Haneke’s „Pianistėje“ (2001 m.), sukurtoje pagal mūsų skaitytojams žinomą Nobelio premijos laureatės Elfriede’s Jelinek romaną ir Kanuose pelniusioje Didįjį žiuri prizą. Kritikai tąsyk gyrė bekompromisę austrų režisieriaus manierą ir pagrindinių aktorių porą (Isabelle Huppert bei Benoit Magimelis Kanuose taip pat buvo apdovanoti), bet taip ir liko neaišku, kaip reikia vertinti sceną, kurioje filmo herojė, muzikos profesorė Erika Kohut, skutimosi peiliuku susižaloja lyties organus – kaip ypatingą moteriškos natūros subtilybę ar klinikinės beprotystės išraišką. Dar toliau šia linkme eina intelektualias provokacijas mėgstantis Larsas von Trieras, pernai sukurtame „Antikriste“ stambiu planu parodęs žirklėmis nukerpamą klitorį.

Prancūziškos meilės teorijos

Kai reikia lakoniškai charakterizuoti pagrindinių Europos tautų svarbiausius bruožus, dažniausiai griebiamasi į pasąmonę įkaltų stereotipų: vokiečiai – racionalūs ir pareigingi, belgai – ramybės įsikūnijimas, italai – impulsyvūs, ispanai – paradoksų kamuoliai, rusai – protu nesuvokiama slaviška siela. Na, o prancūzai, žinoma, geriausi meilės reikalų žinovai. Panašiomis charakteristikomis mirga ne tik anekdotai, bet ir visa klasikinė literatūra, kurioje apstu prancūziškų ars amandi (meilės meno) pavyzdžių.

Garsi rašytoja Marguerite Yourcenar taip aiškina pagrindinę savo tautiečių „maniją“: „Prancūzai pavertė meilę gyvenimo stiliumi, sukūrė konkrečią meilės formulę ir, ja įtikėję, privertė save išgyventi meilę atitinkamu būdu, nors jeigu šios literatūrinės tradicijos nebūtų, jie meilę išgyventų visai kitaip.“ Anot rašytojos, tik Prancūzijoje galėjo būti pasakyti La Rochefoucauldo žodžiai apie tai, kad „dauguma žmonių visai nebūtų patyrę meilės, jeigu nebūtų taip dažnai apie ją girdėję. Šioje šalyje visi tampa priklausomi nuo literatūrinio meilės supratimo, kurį sudaro prancūziškos meilės kanonas, pradedant „Andromacha“ ir baigiant „Jausmų ugdymu“. Tokioje meilėje daug sąlygiškumų. Bet joje, deja, nėra sakralumo, kurį seniai pakeitė veidmainystė ir nepadorumas“.

Prancūzai ne kartą ir kine diktavo madas ar tendencijas. Ypač tobulinant meilės meną ar formuojant lemtingos moters (femme fatale) įvaizdį. Erotizmas tokiuose filmuose, žinoma, buvo tiesiog privalomas elementas. Tačiau libertinizmo tradicijų palikuonys anksti išmoko pasiekti maksimalaus efekto be grubaus natūralizmo. Dar Pirmojo pasaulinio karo metu fenomenalaus populiarumo sulaukė aktorė Musidora (toks buvo Jeanne’os Roques sceninis pseudonimas), kuri „Vampyrų“ (1915 m.) kino seriale dėvėjo kūno formas pabrėžiantį šilkinį triko. Tokia pat galvą dengianti gaubšlė dar labiau išryškino veido ovalą, sodrias lūpas ir dideles akis. Jokio nuogo kūno, bet „įkalintas“ į juodo šilko drabužius moteriškumas skleidė nuostabų geidulingumą. Gerokai vėliau susiformuos pagrindinis feministinės kino kritikos teiginys, kad kino kameros akis visada perteikia vyro žvilgsnį į moterį kaip į seksualinio geismo objektą. Sunku ginčytis su šia aksioma, juolab kad iki nesenų laikų filmų kūrėjai su retomis išimtimis buvo tik vyrai. Bet argi ne jie išugdė pačias garsiausias seksbombas ir padarė jas kulto objektais? Pakanka prisiminti tik amerikietę Marilyn Monroe ar prancūzę Brigitte Bardot, kad kiltų noras ilgai postringauti apie biologinio ir dvasinio pradų sąveiką žmoguje. Antropologai, ko gero, teisūs, teigdami kad erotika visada yra TARP natūros ir kultūros. Bet menininkams tokia aiškiai apibrėžta aukso vidurio „zona“ dažniausiai nepriimtina. Jie amžinai blaškosi iš vieno kraštutinumo į kitą.

Pasaulio ištakų beieškant

Visais laikais bet kokius nukrypimus nuo tradicijų, vaizduojant nuogą kūną, lydėjo audringi ginčai. Bene garsiausias prancūzų dailės istorijoje skandalas susijęs su Gustave’o Courbet paveikslu „Pasaulio ištakos“ (L’Origine du monde, 1866 m.). Šį intymiausią moters kūno vietos „portretą“ taip ilgai lydėjo pasipiktinimų lavinos, kad plačiai pripažintu meno faktu G. Courbet šedevras tapo tik 1995 m., kai užėmė nuolatinę vietą Orsay muziejaus ekspozicijoje. Panašiais rakursais moters kūną kine anksčiau filmavo tik pornografinių filmų autoriai, kurie visuomet stengėsi išlikti anonimais ir į jokį meną, žinoma, nepretendavo. Tačiau viskas keičiasi. 1999 m. Kanų festivalyje pirmininkaujančio Kanados režisieriaus Davido Cronenbergo dėka buvo įteisinta „naujojo moralumo“ sąvoka, kurios rezultatas – „Auksinė palmės šakelė“ ir prizai už pagrindinius vaidmenis prancūzų režisieriaus Bruno Dumonto filmui „Žmoniškumas“ (L’Humanite). Dviejose labiausiai šokiruojančiose „Žmoniškumo“ scenose stambiu planu pavaizduota vagina. Kai kurie kritikai šiuos kadrus pavadino „tiesos vartais“. Terminas, žinoma, ne prastesnis už „Pasaulio ištakas“. Tik peršasi mintis, ar filmas nebūtų galėjęs apsieiti be tokių „ginekologinių“ detalių? Ypač pirmoje scenoje, vaizduojančioje išžagintą ir nužudytą merginą (antrą kartą tokiu pat rakursu nufilmuota gyva herojų gundanti „karšta gelmė“).

Tiesą sakant, panašių pornografinių vaizdelių kine būta ir anksčiau. Tik prieš juos vardijant reikėtų tiksliai nubrėžti takoskyrą tarp erotikos ir pornografijos. O ji, kaip dažniausiai sakoma, kiekvienam yra individuali, ir bandymai suformuluoti aiškius apibrėžimus kol kas įtikinamų rezultatų neduoda (net Lietuvoje prieš keletą metų suburta intelektualų komisija pripažino nesugebanti rišliai paaiškinti, kas yra „dar erotika“, o kas – „jau pornografija“). Stebėtis nereikėtų. Nėra visus tenkinančio sutarimo ir dėl kitų Eroso pasireiškimų. Anot jau minėtos M. Yourcenar, „tik dėl kalbos skurdumo žmonės tapatina meilę ir fiziologinį pasitenkinimą“.

Erotikos semiotika

Kad ir mes nenuslystume į vulgarų žodyną ar lengvabūdiškus lingvistinius žaidimus, galime pasinaudoti Jelenos Davydovos pasiūlytais trimis „semiotiniais“ erotikos parametrais. Pirma, erotika yra menas pasitenkinti geismu (su būtina susijaudinimo, paskatinimo ir atmetimo strategija). Antra, erotika susijusi su konkrečiu fonu – seksualinio pasitenkinimo poreikiu. Ir trečia, erotikos išraiškos ženklai reikalauja kur kas aukštesnio lygio semiotikos. Kiekvienas ženklas čia – tai stilizuotas ir estetizuotas seksualinio geismo signalas.

Pornografijoje viskas kur kas paprasčiau. Čia nėra vietos vaizduotei, polisemijai (žodžio ar posakio daugiareikšmiškumui) ir interpretacijai. Gryna pornografija su menu neturi nieko bendra. Bet ji gali įgyti vertę kaip meninė provokacija arba sąmoningas iššūkis moralei, tradicijoms, padorumui. Švedų kine režisierius Vilgotas Sjomanas šį metodą aprobavo dabar jau klasika tapusiuose filmuose dar prieš garsiąją seksualinę revoliuciją (tiesa, jo šedevrai „Mano sesuo, mano meilė“ ir „Aš smalsi“ buvo uždrausti daugelyje šalių arba turėjo pornografinio kino kategoriją). Analogišką drąsų eksperimentą prancūzų „Naujosios bangos“ klasikas Jeanas-Lucas Godardas pateikė 1972 m. filme „Viskas tvarkoje“. Tai buvo pikta satyra, nesenus 1968-ųjų įvykius vadinusi „šiaudų liepsna“ ir karikatūriškai vaizdavusi naujųjų laikų „klasių kovą“ („Internacionalą“ dainuojantys mėsos kombinato streikininkai neleidžia reikalo prispirto kapitalisto į tualetą). Be jokios simpatijos pavaizduoti ir inteligentai. Yveso Montando suvaidintas TV režisierius ilgame monologe laidoja visas ankstesnes savo iliuzijas, o dabartinį gyvenimą apibrėžia taip: „Mes tik einame į kiną, ryjame ir dulkinamės.“ Jam antrina amerikiečių aktorės Jane’s Fonda žurnalistė: „Tau rūpi tik viena. Amžinai galvoji vien apie penį moters rankoje. Priklijuok šį vaizdelį ant savo kaktos.“ Skambant šiai herojaus slapčiausių minčių charakteristikai beveik pusę minutės (!) per visą ekraną toks vaizdelis ir rodomas. Be konteksto tokia fotografija būtų tikras porno. O kontekste...

Žinoma, po seksualinės revoliucijos sugrąžinti senamadišką meilės romantiką sunku. Atgaliniame kelyje tenka „šiurkščią“ pornografiją (hard porno) keisti „švelnesne“. Klasikiniu soft porno pavyzdžiu dažniausiai vadinama garsioji „Emanuelė“ (1973 m.), viename Paryžiaus kino teatre be pertraukos rodyta net 335 (!) savaites (nuo 1973 m. gruodžio 10 iki 1981 m. balandžio 14 d.). Tiesa, šiandien „Emanuelę“ vadinti pornografiniu filmu galima tik visiškai nerimtai. Ypač jeigu ją lyginsime su neseniai įteisintos „intelektualios pornografijos“ pavyzdžiais. Dėsninga, kad ši tendencija išryškėjo tūkstantmečio pabaigoje. Prancūzams fin du siecle (amžiaus pabaigos) sindromas seniai žinomas. Moralinių vertybių perkainojimas (arba, mokslininkų kalba, „identifikacijos krizė“) tiesiog negalėjo neatsispindėti kine.

Po apgaulingu pavadinimu

Iš gausybės tokio plano produkcijos maloniai išsiskiria keli neseniai sukurti filmai. Kai kurie prancūzų režisieriai pasiūlė naują subtilios problemos sprendimo variantą. Šios taktikos esmė – filmo pavadinimo ir turinio kontrastas. Po „Žmoniškumo“ triumfo Kanuose pasirodė Fredericko Fontaine’o filmas „Pornografinis ryšys“ (1999 m.), kurio pavadinimas gali suklaidinti tuos, kuriems žodis „pornografija“ reiškia tik vulgarios fiziologijos vaizdelius. Nieko tokio šiame filme nėra, o nemažai vietos užimančios sekso scenos – labai subtilios ir netgi skaisčios. Tai dviejų vienišų žmonių drama. Jie susitinka mažoje Paryžiaus kavinukėje tam, kad netrukus atsidurtų viešbučio kambaryje. O kai šiame „pornografiniame ryšyje“ pakvimpa tikrais jausmais, istorija baigiasi.

Panašia totalios vienatvės atmosfera dvelkia kiekvienas „Erotinės Rišaro istorijos“ (2007 m., režisierius Damienas Odoulas) kadras. Tragiškai pasibaigianti istorija pasakoja apie savo gyvenimą pavojingu eksperimentu pavertusį vyriškį Rišarą O. Iš jo pavardės likusi viena raidė signalizuoja apie tai, kad autoriai pasiryžo pateikti „išvirkščią“ prancūzų erotinės literatūros klasikos kūrinio versiją. Čia polemizuojama su rašytojos Dominique Aury romanu „O istorija“ ir pagal šią knygą 1975 m. sukurtu filmu, kurį pastatė „Emanuelės“ tėvas Justas Jaeckinas, ilgai laikytas švelnios pornografijos kanonų meistru. D. Aury herojė, tapusi erotinio smurto viduramžius menančioje pilyje auka ir dėl to jaučianti begalinį pasitenkinimą, tebuvo panaši į markizo De Sade’o Žiustinos seserį. O „Erotinės Rišaro istorijos“ herojus (jį tiesiog tobulai suvaidino vienas geriausių dabartinės Prancūzijos kino aktorių Mathieu Amalricas) greičiau panašus į egzistencialistinio liūdesio apimtą Don Žuaną, pagaliau suvokusį, kad nuolatinis naujų geismų patenkinimo troškimas įstūmė į baisias vienatvės gelmes, iš kurių išsikapstyti jau neįmanoma.

Seksas ir pseudofilosofija

Bet paskui šiuos tikrai talentingus kūrinius jau ritasi pigių pamėgdžiojimų banga. Kaip joje atskirti tikrą daiktą nuo spekuliacijos?

Vėlų rudenį mūsų didžiuosiuose ekranuose rodyto filmo „Nimfomanės užrašai“ (2008 m.) autoriai gerai perprato „intelektualios pornografijos“ pamokas, bet ryžosi eiti dar toliau – į filosofinių apibendrinimų pasaulį. Dar prieš filmo titrus sužinome, kaip pagrindinė herojė Valerija prarado nekaltybę, ir ši patirtis pažadino nenugalimą jos norą kuo dažniau tęsti seksualinį pasitenkinimą. Pradžioje mergina galvojo, kad tai kažkas nenormalaus, net išdrįso pasikonsultuoti su savo senele (ją suvaidino genialaus komediografo Charleso Chaplino dukra Geraldine), iš kurios gavo vertingą patarimą: „Aš visą gyvenimą turėjau tik vieną vyrą, bet jeigu galėčiau viską pradėti iš naujo, pasistengčiau permiegoti su kuo tik galėčiau.“ – „Gerai būtų, jeigu visi taip galvotų“, – ramiau atsidūsta anūkė ir daugiau nekvaršindama sau galvos stačia galva neria į geidulingumo sūkurius.

Sekso pozų įvairove „Nimfomanės užrašai“ galėtų sėkmingai konkuruoti su „Kamasutros“ iliustracijomis, o kad žiūrovai nepagalvotų, jog žiūri banalų pornografinį filmą, autoriai stengiasi gausias sekso scenas derinti su, jų manymu, giliomis „filosofijos“ sentencijomis. Dauguma jų, kaip ir jau pateiktos citatos, kelia juoką arba bent jau verčia jaustis nepatogiai. Bet malonių pojūčių sklidina Valerija džiaugsmingai skuba pasidalyti savo išgyvenimais su žiūrovais. Ypatingo paminėjimo vertas toks iš jos lūpų išsprūdęs perliukas: „Su kiekvienu orgazmu dalelė manęs lieka amžinybėje – tai tarsi nemokamas kelialapis į nemirtingumą.“

Amerikiečių režisierius Woody Allenas juokais sakė, kad normalus vyras apie seksą galvoja kas septynias minutes. „Nimfomanės užrašų“ herojė, regis, apie nieką kitą iš viso negali galvoti. Tik neskubėkite jos vadinti nimfomane. Nes mirties patale gulinti Valerijos senelė paskelbia, jog „nimfomaniją sugalvojo vyrai, kad taisyklių nesilaikančios moterys jaustųsi kaltos“. Sutikime, „padykusioms“ šiuolaikinėms moterims toks nechrestomatinis konkretaus reiškinio apibrėžimas bus kur kas aiškesnis ir suprantamesnis. Juolab kad vyrai-patinai, kurie suteikia Valerijai taip jos geidžiamą malonumą, filme yra vien mėmės, psichopatai, seksualiniai maniakai arba sadistai. Net kyla negeras įtarimas, kad filmą sukūrė kokia nors vyrų giminę niekinanti feministė. Nieko panašaus! Jei tikėsime titrais, jo režisierius yra Christianas Molina. Užtai filmas sukurtas pagal Valerie Tasso romaną. Ir tai daug ką paaiškina. Ispanijoje gerai žinoma rašytoja yra tikra sekso reikalų ekspertė, turinti seksualinės terapijos (INCISEX) mokslų diplomą. Juo apsiginklavusi V. Tasso nusprendė ką tik gautas žinias suderinti su praktika ir kurį laiką dirbo prostitute. Ši patirtis netrukus buvo aprašyta jos knygoje „Nepasotinamoji. Prancūzų merginos seksualiniai nuotykiai Ispanijoje“ (2003 m.). Vėliau gimė dar dvi knygos „Naktinis Paryžius“ (2004 m.) ir „Kita lyties pusė“ (2006 m.).

„Kad ir kaip ignoruotum taisykles, privalai jas gerbti“ – taip skamba šios sekso ekspertės gyvenimiškas credo. Sakytum, kaip tolerancijos apoteozė. Deja, „Nimfomanės užrašuose“ dažniau girdimos visai kitokios mintys, labiau panašios į radikalius lozungus. Pavyzdžiui: „Vyras, kuris myli moteris, vadinamas mačo, o vyrus mylinti moteris pravardžiuojama kekše. Štai tau ir lyčių lygybė.“

„Taisyklių nesilaikančios“ moterys dabar galės šią mintį cituoti, nurodydamos autoritetingą šaltinį. O toms, kurios filosofuoti nelinkusios arba eksperimentuoti dar bijo, skirta ši sentencija: „Niekada neatsisakyk to, ko trokšti, kitaip būtinai pasigailėsi.“

P. S. Jau įpusėjęs šį rašinį supratau, kad net ir didesnės apimties straipsnyje sugebėsiu nužymėti tik virš vandens esančio ledkalnio kontūrus. Už pavadinime deklaruojamos problemos ribų, deja, liko Piero Paulo Pasolinio, Alaino Robbe-Grillet, Nagisos Oshimos, Peterio Greenaway’aus, Dereko Jarmano ir daugelio kitų erotinės tematikos kūrinių pasaulis. Vadinasi, bus ką nagrinėti vėliau.