Bernardinai.lt komentaruose, paraštėse ne sykį ir ne du buvo užsiminta, kad, nors ir būdami pakankamai socialūs, vis dėlto visiškai sugebame apeiti tokią visuomeninio gyvenimo sritį, be kurios dažnas pasaulio ir Lietuvos gyventojas jaučiasi lyg žuvis ant kranto. Taip, ta sritis yra sportas.

Suprasdami, jog nesame profesionalūs sporto žurnalistai, nujausdami, kad ne pernelyg išmanome jo didžiąją politiką, įsisąmonindami, jog nepajėgsime pateikti „karščiausių“ rezultatų, vis dėlto nuo šios dienos drįstame mūsų interneto dienraštyje suteikti erdvę sporto įvykių komentavimui ir kitokiam žvilgsniui.

Žvilgsniui, kuris atskleis, kaip tą sportą suprantame mes patys ir ką jis mums reiškia, kokią kasdienybę ir kokius šventadienius mums suteikia. Šią skiltį pavadinome „Sporčiukas“.

Tebūnie skiltis bent kol kas bus artimesnė tinklaraščio formai – pirmiausia skirta kelti klausimus ir kalbėti temomis, kurios siejasi su įvairiomis šio sveikatos ir gyvybės medžio šakomis. Be abejonės, stengsimės, kad skilties aptarimuose (pagal rašančiųjų jėgas ir pajėgas) atsispindėtų ir ne tik svarbiausi pasaulio bei Lietuvos, bet ir visai šalia Bernardinų žmonių vykstantys renginiai, sporto įvykiai, rezultatai.

Tikėtina, kad šioje skiltyje dažnai svečiuosis mintys ir apie krepšinį, ir apie futbolą, ir apie kitas sporto karaliais, karaliukais bei karalienėmis vadinamomis šakomis. Neabejotina, kad artimiausiu metu daug dėmesio bus skirta šią savaitę prasidėsiančioms Vankuverio žiemos olimpinėms žaidynėms.

Daug kas šioje skiltyje priklausys ir nuo Jūsų, mieli skaitytojai, – labai lauktume Jūsų minčių, pasiūlymų ir komentarų, kokių šios srities temų ir problemų „Sporčiukas“ galėtų ir turėtų imtis.

O pradžiai siūlome verstinį tekstuką, kviečiantį pasvarstyti ne tik apie futbolą...

„Chelsea“ žaidėjas Johnas Terry sveikinasi su  komandos draugu Michaeliu Ballacku. EPA nuotrauka

Giles Fraser. Futbolui reikia nuolankumo

„Jokio nepamaldaus žaidėjo į komandą neimsim, kad ir koks būtų jo potencialas. Nuolat stengiuosi užtikrinti, kad Egipto marškinėlius vilkėtų su Dievu sutariantys žaidėjai“, – kalba Hassanas Shehata, Egipto nacionalinės futbolo rinktinės, neseniai Afrikos Tautų Taurės finale įveikusios Ganą, treneris. Šitaip aiškėja, kodėl triukšmingų vakarėlių mėgėjas, draugaujantis su „Mis Belgija“, „Middlesborough“ klubo puolėjas Mido pašalintas iš rinktinės – jis nebuvo pakankamai dievobaimingas.

Nenuostabu, kad sekuliarūs komentatoriai tokią trenerio nuostatą pašiepia manydami, kad „šiais laikais“ futbole ieškoti kokio moralumo ar religingumo yra absurdiška. Neduokdie.

Tačiau jiems taip pat derėtų panagrinėti ir „Chelsea“ klubo gynėjui bei Anglijos rinktinės kapitonui Johnui Terry metamus kaltinimus. Pripažinsiu savo šališkumą – esu „Chelsea“ gerbėjas. Nors raudonuoju iš gėdos dėl tų rublių, kurių dėka mano mėgstama komanda išsilaiko viršuje, ir toliau ją palaikau. Tačiau Terry atvejis kitas. Pranešama, kad Johnas Terry (kuris yra vedęs ir turi vaikų) užmezgė romaną su savo geriausio bičiulio Wayne’o Bridge’o, kito Anglijos rinktinės gynėjo, drauge. Negana to, teigiama, kad Terry netgi pasirūpino, kad nuo jo pastojusi ji pasidarytų abortą. Ar įmanoma pulti žemiau?

Koks gali būti komandai itin svarbus gynėjų tarpusavio pasitikėjimas, jei vienas iš jų laisvalaikiu kabina kito gyvenimo draugę? Nekalbant jau apie tai, kad futbolininkai buvo „geriausi draugai“, ar apie tai, ką patyrė jų antrosios pusės ir vaikai. Sakyčiau, kad Anglijos rinktinės vadybininku derėtų skirti Hassaną Shehatą.

Kai įvartį pelno egiptiečiai, jie parpuola kniūbsti veidu į žemę dėkodami Dievui. Panašu, kad analogiškas dabartinių Anglijos žaidėjų džiaugsmas pasireiškia „ekskluzyviniuose“ naktiniuose klubuose ir šlykščiuose viešbučių liuksuose, kur kvailos jaunos merginos įtikinėjamos nusimesti drabužius už butelius absurdiškai brangaus šampano. Atrodo, kad purviname Anglijos futbolo pasaulyje neliko nieko, kas būtų laikoma negarbinga.

Bėda ta, kad tokie žmonės kaip Johnas Terry įsivaizduoja esą dievai. Tai nenuostabu, kai už savaitę jiems mokama 170000 svarų algos, neskaitant tūkstančių, kuriuos jie papildomai gauna iš reklamos užsakovų. Jie liaupsinami lyg didvyriai, nors vienintelis dalykas, ką jie sugeba iš tiesų – po aikštę spardyti kamuolį.

Dievais save laikančių žmonių problema yra ta, kad jie skraido per arti saulės, nusvyla ir drebiasi žemėn. Tuo tarpu futbolo aikštėje nusižeminantys Egipto žaidėjai viešai parodo, kad jie apie save šitaip nemano. Čia regime taip reikalingo nuolankumo iki absurdo arogantiškame futbolo pasaulyje.

„Church Times“, 2010 02 05, vertė Kęstutis Pulokas