Jolanta Aidukaitė. Lietuviška krizės pažabojimo strategija Švedijos gerovės valstybės kontekste
Mažinami atlyginimai, apkarpomos socialinės garantijos silpniausiems visuomenės nariams – pensininkams, vaikams ir neįgaliesiems – ir kartu begėdiškai didinamos kainos komunalinėms paslaugoms, kurui ir kitoms būtino vartojimo prekėms – visa tai veiksminga krizės pažabojimo politika Lietuvoje. Daugeliu atveju tokie Vyriausybės sprendimai buvo priimami nepaisant piliečių interesų, netgi ribojant jų demokratines teises protestuoti bei ginti savo socialines garantijas. Ar mūsų valstybė tarnauja savo piliečiams? – retorinis klausimas skambėjęs ir tebeskambantis šiandienėje nepriklausomoje Lietuvoje.
Lietuvai tebesant krizės gniaužtuose bei augant valstybės ir jos piliečių susvetimėjimui vertėtų prisiminti švedišką požiūrį į valstybę ir jos piliečius. Nuo seno Švedijoje valstybė ir jai atstovaujančios institucijos laikomos teisingumo garantais. Tokį požiūrį lėmė per daugelį metų susiformavęs teigiamas požiūris į valstybę, kuri niekada neapvylė savo piliečių. Taip pat ir senos socialdemokratinės tradicijos, puoselėjančios tokias vertybes kaip socialinis teisingumas, solidarumas ir lygybė, formavo pozityvų požiūrį į valstybę ir jos institucijas. Nuo 1920 metų valstybės veikla užtikrino piliečių pasitikėjimą ir suteikė jausmą, kad jie yra „gerose rankose“. Po Antrojo pasaulinio karo gerovės valstybės augimas ir vis didėjančios socialinės garantijos formavo valstybės „tautos namai“ idėją. Šūkis „Švedija – tautos namai“ ilgainiui tapo valstybės tikslu bei politiniu prioritetu. Ir šiandien švedai savo valstybę vadina „savo namais“, „valstybe, kuri rūpinasi savo piliečiais nuo lopšio iki kapo“. Švedų tauta susitelkimo būdu sukūrė unikalią visuomenę – socialdemokratinę gerovės valstybę, kuri dažnai vadinama utopine. Tai visuomenė, kurioje vyrauja lygybė, o silpniausių grupių gynimas/globa yra prioritetas, kurioje lygios galimybės visoms socialinėms grupėms dirbti bei siekti asmeninio tobulumo yra beveik realizuotos. Švedija sugebėjo suderinti kapitalizmą su socializmu bei paimti, kas geriausia iš abiejų. Tai jai pavyko padaryti vykdant visiško užimtumo, pajamų perskirstymo, ekonomikos modernizavimo bei verslumo skatinimo politiką. Siekiant visiško užimtumo, švietimas tampa prioritetine sritimi, taip pat aukštojo mokslo prieinamumas, mokymosi visą gyvenimą propagavimas bei aktyvių darbo rinkos priemonių diegimas kovoje su nedarbu. Švedijoje švietimas suvokiamas kaip žmogaus maksimalių galimybių panaudojimo darbo rinkoje ir gerovės valstybės kūrimo pagrindas. Aukštesnį socialinį kapitalą ir išsilavinimą turintys žmonės lengviau susiranda darbą ir sukuria didesnį bendrą vidaus produktą, kuris toliau yra panaudojamas gyventojų materialinės gerovės augimui ir socialinių garantijų išplėtimui. Nedarbas tokiu atveju yra traktuojamas ne kaip individuali problema, bet kaip žmogiškųjų išteklių švaistymas visuomenės mastu. Todėl švietimas Švedijoje yra nemokamas ir prieinamas kiekvienam, norinčiam siekti žinių. Tuo pat metu rinkos ekonomikos principų ir valstybinio planavimo elementų suderinamumas garantuoja ekonomikos stabilumą bei socialinės lygybės principų išsaugojimą. Švedijoje piliečiai sutinka mokėti didesnius mokesčius, nes jie žino, kad valstybė jiems garantuos ekonominį saugumą ištikus socialinei rizikai. „Visi žmonės turi jaustis saugiai visose savo gyvenimo fazėse. Žmonės, gyvenantys Švedijoje, neturi jaudintis dėl savo ekonominės situacijos, kai jie pasensta, gimdo vaikus, serga ar praranda gebėjimą dirbti“ – tai Švedijos vyriausybės ir jos vykdomos šiandienės gerovės politikos tikslas. Ar šis tikslas pasiektas, turbūt nesunku atsakyti į šį klausimą pažvelgus į Švedijos socialinius ekonominius rodiklius ar į Jungtinių Tautų kasmet skaičiuojamą žmogaus gyvenimo raidos indeksą – šie rodikliai aukščiausi pasaulyje. O skurdo, socialinės atskirties ir materialinės deprivacijos indikatoriai – mažiausi visoje Europos Sąjungoje bei pasaulyje.
Nors Švedijos gerovės valstybė yra ne tik liaupsinama, bet ir kritikuojama dėl savo didelio protekcionizmo, o globalizacijos bei europeizacijos sąlygomis neišvengiamai patiria įvairiausių pokyčių, silpninančių universalumą, vis dėlto nėra net kalbos apie socialdemokratinės gerovės valstybės sistemos panaikinimą. O pagrindinė, nuo seno puoselėta idėja – Švedija – tautos namai – tebeišlieka gyva, giliai įsišaknijusi tautos sąmonėje. Tai valstybė, kuri tvirtai laikosi teisingumo, pasitikėjimo valstybe bei jos institucijomis pagrindų.
Po tokių pamąstymų apie Švedijos gerovės valstybę, tampa akivaizdu, kad ant korupcijos, tautos ir valstybės susvetimėjimo, oligarchų lobizmo, socialinės nelygybės pamatų nesukursime gerovės valstybės. Taip pat kaip ir neišspręsime krizės problemų silpniausiųjų sąskaita – pensininkų, vaikų bei neįgaliųjų. Kodėl Lietuva, propaguodama savo istorinę priklausomybę Europai, eina liberalizmo keliu, kuris būdingas Amerikos ir Azijos žemynams? Europa yra gerovės valstybės lopšys, čia gimė universali, demokratiška, solidarumu pagrįsta socialinė politika, kuri ir šiandien puoselėjama ir saugoma. Europai rūpi apginti silpniausius visuomenės narius, pažabojant socialinę atskirtį ir diskriminaciją. Ar propaguojamos liberalizmo idėjos, skatinančios socialinės politikos mažinimą, iš tikrųjų kelias į geresnę ateitį? Šiuo metu Lietuva garsėja visoje Europos Sąjungoje kaip valstybė, išleidžianti mažiausiai socialinės apsaugos politikai, taip pat ir švietimui bei sveikatos apsaugai. Pajamų perskirstymas socialinės politikos dėka skatina vartojimą, nes daugiau žmonių, patekusių į socialinę riziką, gali dalyvauti prekių bei paslaugų pirkimo procese. O vartojimas, kaip žinoma, skatina ekonomikos augimą. Investicijos į piliečių švietimą, aukštesnį išsilavinimą vėlgi suteikia šalies gyventojams užimtumo garantijas, todėl jie sukuria didesnę pridėtinę vertę, stimuliuojančią ekonomikos augimą. Investicijos į sveikatos apsaugą – tai investicijos į mūsų šalies piliečių sveikatą, o sveikesni žmonės sukuria didesnį bendrąjį vidaus produktą. Šiandien mažinant darbo užmokestį, apkarpant socialines išmokas, akivaizdžiai mažėja vartojimas. Ar mes pažabosime krizę mažindami vartojimą? O kur dar emigracijos, žemo gimstamumo, augančio nusikalstamumo problemos mažėjančių pajamų fone? Lietuviška krizės pažabojimo strategija sunkiai suprantama Švedijos gerovės valstybės kontekste. Galima tik spėlioti – ar mes kada nors kalbėsime apie Lietuvą, kaip apie tautos namus, apie valstybę, kuri mus gina, saugo ir puoselėja teisingumo idėjas.
Bernardinai.lt
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
merika skolinga..., Kinija skolinga..., Izraelis skolingas..., Visi skolingi!!! Kas gali pasakyti? Kam???????????
Pedofilijos skandalas ir kiekvienas iš mūsų Siaurai aptariama padėtis pedofilijos skandale. Pabandykime panagrinėti plačiau. Gal mus veda tiesiai į šviesų kubilizmo rytojų, kokio nėra niekur pasaulyje? Bet turime tiek bedarbių ir bankrotų Lietuvoje, lyginant su kaimyne Lenkija, kad tas kubilizmo rytojus darosi panašiai nepasiekiamas, kaip ir liūdnai pagarsėjęs komunizmo rytojus. Vis labiau tikėtina, kad mus apgaudinėja ir niekur neveda. Tokiu atveju mums vadovauja saujelė žmonių, kurie bereikalingai sukoncentravo tiek valdžios savo rankose, naudojasi tokia daugybe privilegijų, kad galų gale jiems reikia ypatingų įspūdžių. Gal tik pedofilija ir kiti iškrypimai jiems dar truputį suteikia malonumo, truputį sudirgina nervus, dar pabrėžia jų galią ir nebaudžiamumą? Jeigu teismas parodys, kad tai yra tiesa? Šiuo atveju, kas jiems davė tokią valdžią? Mes patys. Kas kaltas dėl jų nebaudžiamumo? Mes visi. Teimas laukia ne vieno iš mūsų. Teismas laukia mūsų visų.
Lietuva, deja, per visus Nepriklausomybės metus net nebandė kurti namų visiems savo piliečiams. Buvo nueita visai kita kryptimi - propaguota, sudarytos visos sąlygos laukiniam vienas kitų niokojimui ir laukimui, kad silpnesni nunyks "savaime", o liks tik stipriausi, kovingiausi. Tai ir turime - silpnesni pasitraukė įvairiais būdais - išėjo į šiukšlynus, į laužynus, tapo benamiai, nusižudė, emigravo. Likučius dar gelbsti "bėdų turgūs" ir kitokios labadaros organizacijos, kai kada ten ką nors nuo savo milijonų nuvarvina ir turtingieji, bet dažmiasia tai šelpia vienas bėdžius kitą. O valstybė dar vis melžia, veržia diržus, tyčiojasi ir darbais, ir žodžiais, kad dar nepatenkionti, kad nedėkoja valžiai už tokį "rūpestį".
Deja, tauta pirmiausia turėtų mintimis subręsti socialiniam teisingumui, solidarumui. Tada būtų galima pereiti ir prie darbų. Vienintelė Lietuvos partija LSDS propaguoja gerovės valstybės idėją, bet ta idėja tautos vis dar nedomina. Prievartos, ačiū Dievui, nėra, tauta renkasi pati, balsuoja, renka tai, ką nori - t.y. tai, nuo ko pati jau 20 metų ir kenčia.
Kaip yra būtini progresiniai bei turto mokesčiai, parodo ir praėjusios 100 naujosios Vokietijos vyriausybės, kurios daugumą dabar sudaro krikščionys demokratai kartu su liberalais, valdymo dienų. Liberalai, patys save nustebindami, buvo taip gausiai išrinkti tik todėl, kad pažadėjo mažinti mokesčius. Pažadas visai neblogas ir gal būtų jau net ir tinkamas, jei ne ta krizė. Vokietija, nuolat rinkusi didelius mokesčius, sukaupė lėšas, iš kurių ir šiandien teberiame ne tik bedarbius, teikia socialines pašalpas, bet dabar dar moka ir tiems žmonėms, kurių įmonėse jiems darbo nėra, bet žmonės ir nedirbdamai gauna 70 nuošimčių savo atlyginimo, o kartu ir saugo savo darbo vietas - įmonei atsigavus, gavus užsakymą, tie žmonės iš karto pradėtų dirbti. Tai ar įmanoma dabar mažinti mokesčius, kai jų "paklausa" krizės metais taip padidėjo? Ir nemažina, o žmonės, kurie juos rinko, jaučiasi liberalų apgauti, jau galvoja, kaip juos iš to vyriausybės torto išpjauti. Kartu krenta ir CDU/CSU populiarumas, paleisti gandai, kad net pati A. Merkel galvoja atsisitatydinti. Bet už tai vėl auga socialdemokratų populiarumas. Tuo labiau, kad opozicija nesnaudžia, jos pasiūlymai, kritika girdimi ir į tai įsiklausoma. O kita vertus, net sunku įsivaizduoti, kokia Vokietijos partija, atėjusi į valdžią, galėtų pasiūlyti mažinti bedarbio ar socialines išmokas, nuimti vaikų pinigus (jie šiemt ir vėl padidėjo, kaip ir pernai) ar dar ką nors panašaus. Visada didžiausias krūvis tenka stipriausiems, o ne silpniausiems.
Kaip nieko geriau pasaulis nesugalvojo už demokratiją, taip nieko geriau nėra sugalvota ir už Švedų sukurtą bei įgyvendintą gerovės valstybės modelį. Tik reikia atsikratyti savanaudiškumo ir atlenkti taip stipriai į save sulenktus nagus. Savanaudiškumas, net godumas, deja, yra būdingas ne tik turtingiesiems, jis valdo ir beveik kiekvieną nabagėlį, jei jis dar bent ką nors turi. O tų, kurie galėtų eiti ir kovoti už save bei kitus, nes jau neturi ko prarasti, Lietuvoj beveik ir nėra - jie išnaikinti: emigravo, nusižudė, išėjo į valstybės paraštes...
Klasikui
Ta prasme, jei mes visi savo pinigus (kuriam laikui) atiduotum maximоms ir lubiums – Lietuva suklestėtų!?
Atsiprašau, bet rašote klasikines kvailystes…:)
Idai,
godumas, deja, yra būdingas ne tik turtingiesiems, jis valdo ir beveik kiekvieną nabagėlį, jei jis dar bent ką nors turi
Tajau, godumas tikriausiai yra mūsų priešas nr. 1 (ne rusai, ar Lansbergis...:) ).
Valstybiniu mastu reiktų masiškai leisti socialinę antigodumo reklamą (a la „prisisek saugos diržus“), kaip ir atitinkamas veiklas midi ir maksi kryptimi... ale net LSDS to, ko gero, neakcentuoja...
Panašu kad dtraipsnis - kažkoks atskirų sakinių kratinys surinktas iš interneto atsitiktine tvarka (susidaro įspūdis kad visi sakiniai turi vieną bendrą savybę - juos yra arba žodis švedija, arba social-, arba valstyb-). O tarpusavyje nesiriša nors tu ką. Nei logikos, nei minties tęstinumo...
>praeinant
Tai kad net nesupratot apie ką rašau...
O šiaip straipsnis - tai tik eilinis skundas, kad valdžia nekuria gerovės pagal švedišką modelį. Todėl logikos jame ieškoti ir nedera.
Klasikui,
Tai, kad lietuviai kapitalizmo griaučių „kalcio“ - godumo turi perviršį... (jis ko gero labiau suvešėjęs nei net pas švedus...:) )
Na, ir kol Švedijos, Vokietijos ir t.t. modeliai efektyvesni nei mūsų, tada tai net gali būti vieni iš laiptelių vedančių į tobuląjį klasiko kapitalizmą... ar praėję tai lietuviai negrįžtamai išmirtų?
O jei mūsų abiejų logikos yra antilogiškos viena kitai, tai reiktų lysti į vis bendresnius dalykus kol rasis bendras vardiklis, na, o jau tada iš ten bus matyti kuri „konkuruojanti“ logika yra atavistinė...:)
























„Lietuviška krizės pažabojimo strategija sunkiai suprantama Švedijos gerovės valstybės kontekste.“
Kalbos apie švedišką gerovės valstybės modelį ir jo taikymą Lietuvoje jau pradeda panėšėti į groteskiškas pašaipas. Švediška gerovė turi tvirtus kapitalistinius griaučius, kurių Lietuvoje niekada nebuvo. Tačiau ir už tą gerovę švedai moka ir mokės didelę kainą - demografinės problemos, ūkio efektyvumą mažinantis intervencionizmas ir protekcionizmas.
O kaltinimai, kad Lietuva žengia liberalizmo keliu, švelniai kalbant, yra nesusipratimas. Norint skirstyti, reikia turėt ką skirstyt. Jeigu aš perkelsiu 10 lt. į kitą kišenę ir dar skylėtą, ar tapsiu turtingesnis? Socialinės lygybės ir socialinio „teisingumo“ apologetai „pamiršta“, kad joks perskirstymas nekuria ir negali kurti gerovės, o teisingumas trypte trypiamas.