2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Jolanta Aidukaitė. Lietuviška krizės pažabojimo strategija Švedijos gerovės valstybės kontekste

2010-02-08
Rubrikose: Politika » Komentarai ir pokalbiai  Politika » Socialinė politika 
Pinigu medis

Mažinami atlyginimai, apkarpomos socialinės garantijos silpniausiems visuomenės nariams – pensininkams, vaikams ir neįgaliesiems – ir kartu begėdiškai didinamos kainos komunalinėms paslaugoms, kurui ir kitoms būtino vartojimo prekėms – visa tai veiksminga krizės pažabojimo politika Lietuvoje. Daugeliu atveju tokie Vyriausybės sprendimai buvo priimami nepaisant piliečių interesų, netgi ribojant jų demokratines teises protestuoti bei ginti savo socialines garantijas. Ar mūsų valstybė tarnauja savo piliečiams? – retorinis klausimas skambėjęs ir tebeskambantis šiandienėje nepriklausomoje Lietuvoje.

 Lietuvai tebesant krizės gniaužtuose bei augant valstybės ir jos piliečių susvetimėjimui vertėtų prisiminti švedišką požiūrį į valstybę ir jos piliečius. Nuo seno Švedijoje valstybė ir jai atstovaujančios institucijos laikomos teisingumo garantais. Tokį požiūrį lėmė per daugelį metų susiformavęs teigiamas požiūris į valstybę, kuri niekada neapvylė savo piliečių. Taip pat ir senos socialdemokratinės tradicijos, puoselėjančios tokias vertybes kaip socialinis teisingumas, solidarumas ir lygybė, formavo pozityvų požiūrį į valstybę ir jos institucijas. Nuo 1920 metų valstybės veikla užtikrino piliečių pasitikėjimą ir suteikė jausmą, kad jie yra „gerose rankose“. Po Antrojo pasaulinio karo gerovės valstybės augimas ir vis didėjančios socialinės garantijos formavo valstybės „tautos namai“ idėją. Šūkis „Švedija – tautos namai“ ilgainiui tapo valstybės tikslu bei politiniu prioritetu. Ir šiandien švedai savo valstybę vadina „savo namais“, „valstybe, kuri rūpinasi savo piliečiais nuo lopšio iki kapo“. Švedų tauta susitelkimo būdu sukūrė unikalią visuomenę – socialdemokratinę gerovės valstybę, kuri dažnai vadinama utopine. Tai visuomenė, kurioje vyrauja lygybė, o silpniausių grupių gynimas/globa yra prioritetas, kurioje lygios galimybės visoms socialinėms grupėms dirbti bei siekti asmeninio tobulumo yra beveik realizuotos. Švedija sugebėjo suderinti kapitalizmą su socializmu bei paimti, kas geriausia iš abiejų. Tai jai pavyko padaryti vykdant visiško užimtumo, pajamų perskirstymo, ekonomikos modernizavimo bei verslumo skatinimo politiką. Siekiant visiško užimtumo, švietimas tampa prioritetine sritimi, taip pat aukštojo mokslo prieinamumas, mokymosi visą gyvenimą propagavimas bei aktyvių darbo rinkos priemonių diegimas kovoje su nedarbu. Švedijoje švietimas suvokiamas kaip žmogaus maksimalių galimybių panaudojimo darbo rinkoje ir gerovės valstybės kūrimo pagrindas. Aukštesnį socialinį kapitalą ir išsilavinimą turintys žmonės lengviau susiranda darbą ir sukuria didesnį bendrą vidaus produktą, kuris toliau yra panaudojamas gyventojų materialinės gerovės augimui ir socialinių garantijų išplėtimui. Nedarbas tokiu atveju yra traktuojamas ne kaip individuali problema, bet kaip žmogiškųjų išteklių švaistymas visuomenės mastu. Todėl švietimas Švedijoje yra nemokamas ir prieinamas kiekvienam, norinčiam siekti žinių. Tuo pat metu rinkos ekonomikos principų ir valstybinio planavimo elementų suderinamumas garantuoja ekonomikos stabilumą bei socialinės lygybės principų išsaugojimą. Švedijoje piliečiai sutinka mokėti didesnius mokesčius, nes jie žino, kad valstybė jiems garantuos ekonominį saugumą ištikus socialinei rizikai. „Visi žmonės turi jaustis saugiai visose savo gyvenimo fazėse. Žmonės, gyvenantys Švedijoje, neturi jaudintis dėl savo ekonominės situacijos, kai jie pasensta, gimdo vaikus, serga ar praranda gebėjimą dirbti“ – tai Švedijos vyriausybės ir jos vykdomos šiandienės gerovės politikos tikslas. Ar šis tikslas pasiektas, turbūt nesunku atsakyti į šį klausimą pažvelgus į Švedijos socialinius ekonominius rodiklius ar į Jungtinių Tautų kasmet skaičiuojamą žmogaus gyvenimo raidos indeksą – šie rodikliai aukščiausi pasaulyje. O skurdo, socialinės atskirties ir materialinės deprivacijos indikatoriai – mažiausi visoje Europos Sąjungoje bei pasaulyje. 

 Nors Švedijos gerovės valstybė yra ne tik liaupsinama, bet ir kritikuojama dėl savo didelio protekcionizmo, o globalizacijos bei europeizacijos sąlygomis neišvengiamai patiria įvairiausių pokyčių, silpninančių universalumą, vis dėlto nėra net kalbos apie socialdemokratinės gerovės valstybės sistemos panaikinimą. O pagrindinė, nuo seno puoselėta idėja – Švedija – tautos namai – tebeišlieka gyva, giliai įsišaknijusi tautos sąmonėje. Tai valstybė, kuri tvirtai laikosi teisingumo, pasitikėjimo valstybe bei jos institucijomis pagrindų.  

 Po tokių pamąstymų apie Švedijos gerovės valstybę, tampa akivaizdu, kad ant korupcijos, tautos ir valstybės susvetimėjimo, oligarchų lobizmo, socialinės nelygybės pamatų nesukursime gerovės valstybės. Taip pat kaip ir neišspręsime krizės problemų silpniausiųjų sąskaita – pensininkų, vaikų bei neįgaliųjų. Kodėl Lietuva, propaguodama savo istorinę priklausomybę Europai, eina liberalizmo keliu, kuris būdingas Amerikos ir Azijos žemynams? Europa yra gerovės valstybės lopšys, čia gimė universali, demokratiška, solidarumu pagrįsta socialinė politika, kuri ir šiandien puoselėjama ir saugoma. Europai rūpi apginti silpniausius visuomenės narius, pažabojant socialinę atskirtį ir diskriminaciją. Ar propaguojamos liberalizmo idėjos, skatinančios socialinės politikos mažinimą, iš tikrųjų kelias į geresnę ateitį? Šiuo metu Lietuva garsėja visoje Europos Sąjungoje kaip valstybė, išleidžianti mažiausiai socialinės apsaugos politikai, taip pat ir švietimui bei sveikatos apsaugai. Pajamų perskirstymas socialinės politikos dėka skatina vartojimą, nes daugiau žmonių, patekusių į socialinę riziką, gali dalyvauti prekių bei paslaugų pirkimo procese. O vartojimas, kaip žinoma, skatina ekonomikos augimą. Investicijos į piliečių švietimą, aukštesnį išsilavinimą vėlgi suteikia šalies gyventojams užimtumo garantijas, todėl jie sukuria didesnę pridėtinę vertę, stimuliuojančią ekonomikos augimą. Investicijos į sveikatos apsaugą – tai investicijos į mūsų šalies piliečių sveikatą, o sveikesni žmonės sukuria didesnį bendrąjį vidaus produktą. Šiandien mažinant darbo užmokestį, apkarpant socialines išmokas, akivaizdžiai mažėja vartojimas. Ar mes pažabosime krizę mažindami vartojimą? O kur dar emigracijos, žemo gimstamumo, augančio nusikalstamumo problemos mažėjančių pajamų fone? Lietuviška krizės pažabojimo strategija sunkiai suprantama Švedijos gerovės valstybės kontekste. Galima tik spėlioti – ar mes kada nors kalbėsime apie Lietuvą, kaip apie tautos namus, apie valstybę, kuri mus gina, saugo ir puoselėja teisingumo idėjas.

 Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 > »
Dzyvai 2010-02-10 11:44

Klasike, gana griežtai jūs čia apie tą logiką.

Ir ką gi jūsų logika sako, kad yra teisinga, kad gimęs sveikas talentingas verslininkas turi duoti apsigimusiam daunui ar kitokiam žmogui kuris nėra tiek sveikas ir tiek galvotas, tiek ir tada , kiek ir kada tam verslininkui atrodo teisinga?

Kas būtų tas sveikas talentingas verslininkas jeigu nebūtų jį išauginusios, apsaugusios nuo priešų, išmokiusios, ir jam savo aklu vartojimu padėjusios visuomenės?

Ne viskas taip jau paprasta su ta logika.

Klasikas 2010-02-10 11:02

„Tų, kurie sako, kad gerovės valstybę pagal Švedų modelį galima sukurti tik ant tvirtų kapitalizmo pamatų, norėčiau paklausti, ant kokių tvirtų pamatų buvo atstatyta po Antrojo pasaulinio karo sugriauta (fiziškai ir morališkai) Vokietija ir kitos Europos valsybės, nepakliuvusios į sovietinį bloką?“

Ant to paties kapitalizmo pamatų! Vakarų Vokietijoje buvo leista veikti laisvosios rinkos principams, tegu ir nepilna jėga, su tam tikrais apribojimais. Buvo pakankamai efektyviai išnaudota ir finansinė parama (Marshall'o planas). Vokiečiai dar nebuvo praradę verslumo įgūdžių, fašizmas nesugebėjo taip greit jų ištrint.

„Remti silpnesnį reikia ne tik tuo, kas nuo tavęs atliko, tuo, ko tau jau nebereikia, o dalinantis tuo, ką turi, ką rastum kur ir kam panaudoti ir sau, bet vis tiek pasidalini su labiau stokojančiu.“

Gerb. Ida,

Visiškai pritariu! Puikiai išdėstyta labdaros esmė ir prasmė! Taip gerai nebūčiau pasakęs. Aš ir nesu prieš tokią labdarą, teikiamą asmenine iniciatyva. Problema ne čia, o tame, kad „valdiška labdara“ įteisinama įstatymais, renkama prievarta ir daro tik žalą. Ji ne tik kenkia ekonomikos efektyvumui, bet ir demoralizuoja palaikydama išlaikytinių mentalitetą bei daugindama jų gretas. Todėl ir esu jau rašęs, kad „socialinis teisingumas“ nieko bendro neturi su teisingumu, o tik pasitarnauja demagogiškam populistiniam politikavimui. Tegu „socialinio teisingumo“ apologetai įrodo, kad galima įgyvendinti jo principus nepaminant teisingumo esmės.

Teorijų ir tiesų gali būti daug, bet logika yra tik viena (priešingai nei kai kas bando teigti). Todėl visada galima jas palyginti, pagrįsti logiškai.

praeinant 2010-02-10 09:22

Rudenėjant,

Čia tokia jau primityvi situacija, kad ir gromuliuoti nėra ką...:), net dar nesant tokios situacijos jau aišku kaip dera tvarkytis...

Mūsų valstybė primena apsinarkašinusi degradą su čigonų taboro tipo sodyba ir klykiantį - nėr darbo, nėr darbo. Sėdi apspangęs gaspadorius dalina paskutinius kruopų likučius, siunčia vaikus pas kaimynus druskos skolintis, bet pats nei miškelin malkų sulaksto, nei lauko ir miško gėrybių pasirenka, nei savo namelio kokią susparą paremia, o tik isteriškai dejuoja NĖR IŠ KO. Rytoj, sako, dar visko mažiau bus ir dirbsim dar mažiau...:). Nors visiems tiems darbams atlikti tereikia tik galvos, kojų ir rankų...:)

Žinoma tai kiek paryškintai paspalvintas vaizdialis...:), bet...

...kas, pavyzdžiui, neleidžia dabartiniams 300 000 bedarbių leisti legaliai užsiimti ūkine veikla visai nemokant mokesčių kokius metus. Juk pusmečio bėgyje kažkas pradėtų krutėti, kažkas pirktų kažkokias medžiagas, kažkas kažką nuomotų, kažkas gautų pajamų, tuo didėtų vidinis vartojimas, už metų prisidėtų ir kažkiek mokesčių... bet žinoma lengviausia isteriškai dejuoti „Bet IŠ KO duoti, kai kišenė tuščia??“...:). Na, o jei tokios krypties sprendimai būtų priimti kiek užbėgant įvykiams už akių, tai būtų šis laikotarpis pragyventas ne prasčiau už lenkus, bet žinoma tas sadomazochistinis „Bet IŠ KO duoti“ žymiai malonesnis, o kai kuriems (...ultradešiniems asocialams) reik manyt ir dalinai naudingesnis...

Ida 2010-02-10 08:55

Tų, kurie sako, kad gerovės valstybę pagal Švedų modelį galima sukurti tik ant tvirtų kapitalizmo pamatų, norėčiau paklausti, ant kokių tvirtų pamatų buvo atstatyta po Antrojo pasaulinio karo sugriauta (fiziškai ir morališkai) Vokietija ir kitos Europos valsybės, nepakliuvusios į sovietinį bloką? Tas ir yra, kad pagal Švedų sukurtą modelį galima viską pradėti nuo nulio, bet dirbant ir nuo savo uždarbio dalį atidedant bendriems valstybės tikslams, remiant silpnuoius, duodant bent jau vaikams vienodai tvirtą startą į gyvenimą.

Remti silpnesnį reikia ne tik tuo, kas nuo tavęs atliko, tuo, ko tau jau nebereikia, o dalinantis tuo, ką turi, ką rastum kur ir kam panaudoti ir sau, bet vis tiek pasidalini su labiau stokojančiu. Kaip tas šv. Martynas, kuris elegetai gatvėje atidavė ne savo atliekamą apsiaustą ir net ne visą savo turimą apsiaustą jam atidavė, bet perplėšė savo apsiaustą pusiau ir pusė pasiliko sau, o kitą pusę atidavė elgetai. PASIDALIJO taip, kad nešaltų nei vienas, nei kitas.

rudenėja 2010-02-09 16:17

Praeinant, žinau, kad reikia duoti stokojančiam, dalytis ir t.t. Bet IŠ KO duoti, kai kišenė tuščia?? Gal verslą dar labiau prismaugti ir visapusiškai mažinti vartojimą?

Leisk pasakyti naujieną: verslas - tai ne tik maksimos ir lubiai.

Sėkmės gromuliuojant mintis.

praeinant 2010-02-09 09:24

Rudenėjant,

Socialines išmokas reikėjo visų pirma sumažinti.

O, kam? Gal tiesiog reiktų gyvus pakast tuos išmokų gavėjus, ypač pensinykus, sutaupytum dar daugiau...:)

Šiaip tai tik dominuojančiai parazitinė logika pradeda nuo to kaip mažiau išdalinti šeiminykščiams, o save išlaikantis pradas paprastai pirmiausiai galvoja kaip geriau apsirūpinti...

Na, turim apie 300 000 bedarbių, jei jie turėtų darbą ir uždirbtų bent po tūkstantį, jau būtų apie 1 000 000 000 per 3 mėnesius, bet žinoma nafik mum pirmiausia rūpintis tokios prasmės rezervais ...žinoma lengviausia atimti iš silpniausių ar pasiskolinti, o aš parazitas juk dar ir merdinčiame pasisotinsiu..:)

Kęstas-2 2010-02-09 09:22

Ukrainiečiai ką tik parodė mums kelią.

Mes irgi turime oranžinių revoliucionierų, panašiai, kaip Ukrainoje, nacionalistiniu tvaiku pridengiančių korupciją bei kompetencijos stoką. Tai visų nekenčiami kubiliniai.

Reikia ir mums jų atsisakyti kuo greičiau.

rudenėja 2010-02-09 07:51

Ai, Klasike, nesivelkit į tuščią ginčą su Praeinant. Jam (jai) kapitalizmas yra žodžio oligarchas sinonimas, o abu pastarieji - pejoratyvai.

Kai straipsniūkštis prasideda pagraudenimu, jau nieko gero nelauk. Socialines išmokas reikėjo visų pirma sumažinti. Dar 2009 m. pradžioje, nes jau tada buvo aišku, kad tokių pajamų į biudžetą nebus, kad visų gerkles užkimštum. Tik valdžia pabijojo, nes puikiai suprato, kuo tai kvepia. Puikiai žinome, kuo baigėsi kitų šalių vyriausybėms, kurios kreipėsi į TVF ir turėjo soc. išmokas mažinti šio fondo paliepimu.

Cha cha cha, valdžia nusprendė Sodrą gelbėti "įsodrindama" savarankiškai dirbančius! Tu kaltas vien jau tuo, kad aš noriu ėsti, - pasakė ir apkrovė mokesčiais. Nepastebėjau, kad tai būtų Sodrą išgelbėję, o maitintinų burnų būrį pagausino.

aloyzas1 2010-02-09 07:16

Labai gaila, kad "Bernardinai" pradėjo tokius straipsnelius publikuoti.

praeinant 2010-02-09 07:11

Klasikui,

Tai, kad lietuviai kapitalizmo griaučių „kalcio“ - godumo turi perviršį... (jis ko gero labiau suvešėjęs nei net pas švedus...:) )

Na, ir kol Švedijos, Vokietijos ir t.t. modeliai efektyvesni nei mūsų, tada tai net gali būti vieni iš laiptelių vedančių į tobuląjį klasiko kapitalizmą... ar praėję tai lietuviai negrįžtamai išmirtų?

O jei mūsų abiejų logikos yra antilogiškos viena kitai, tai reiktų lysti į vis bendresnius dalykus kol rasis bendras vardiklis, na, o jau tada iš ten bus matyti kuri „konkuruojanti“ logika yra atavistinė...:)

« < 1 - 2 - 3 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (29)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Sirija

Sirija vis dar karštas diskusijų objektas. Šią savaitę Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai vėl nepavyko priimti jokio bendro sprendimo dėl šios nesutarimų draskomos valstybės.

Aung San Suu Kyi

„The Mainichi Daily News“ išspausdino jautrų ir įkvepiantį pasaulyje garsios šių laikų disidentės, Birmos demokratinės opozicijos lyderės Aung San Suu Kyi laišką, skirtą neseniai mirusiam buvusiam Čekijos prezidentui Vaclavui Havelui.

 Jerzy Buzek

Galima būti tikrais lenkais, tikrais lietuviais ir kartu tikrais europiečiais, o krizės metu valstybėms, esančioms kartu, atlaikyti sunkumus lengviau nei po vieną, ir apie tai reikia kalbėtis su visuomene, kad tą suprastų visi žmonės.

Rožinis

Jeigu apie sekuliarizaciją ir pasaulietiškėjimą spręstume pagal religiškumo, ypač jo fundamentalistinių ir integristinių versijų, „sugrįžimą“ į viešąją erdvę, tai atrodytų, jog, grįsdami viešosios-politinės sferos autonomiškumą, jie išsisėmė.

Doleriai ir juaniai

Regis, kapitalizmas laimėjo, bet, pasak specialistų, skirtingose šalyse jis yra nevienodas, todėl Kinijoje jis yra agresyvus, Rusijoje turi KGB kvapą, o arabų kraštuose – naftos prieskonį.