Jau antras šiemet Artumos numeris galėtų būti aktualus daugeliui. Netgi kiekvienam. Nes kiekvienam skirta ligos, skausmo dalia. Ne vien savo, bet ir artimo; neretai nesibaigianti, nepagydoma, fizinė ar dvasinė, įgimta ar įgyta. Kaip gyventi tame varge ir patiems, ir su kitais, ir – su Dievu?

Ši tema Artumoje pradedama nuo kertinio Bažnyčios požiūrio į kančią. Tai lobis, tai pasaulio atpirkimas – taip rašo kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC. Tuo būtų galima ir pradėti, ir baigti šiai temai skirtą numerį. Ir netgi daugiau nieko neberašyti. Deja, labai margame (toks jis ir atrodo Vandos IBIANSKOS straipsnyje „Nenauji burbuliukai“) ir, deja, trapiame žmogaus gyvenime, vos tik į jį įžengia kančia, susvyruoja net kertiniai akmenys, ir kančios varge žmogui randasi daugiau klausimų, nei atsakymų.

Bene dažniausias iš jų: ar kančia – tai atpildas už kaltes? Ieškoti šio atsakymo kviečia kun. Danielius DIKEVIČIUS. Ar Viešpats tikrai malšina žmogaus sopulius – taip, rašo kun. Vytenis VAŠKELIS. Koks vaidmuo tenka kunigui, kad neįgalūs ir labiau kenčiantys mūsų broliai ir sesės jaustųsi visaverčiais ne tik visuomenės, bet ir Bažnyčios bendruomenės nariais? Apie tai – kun. Sauliaus BUŽAUSKO straipsnyje. Galų gale – ar pridėję ranką prie širdies, nesvarbu kas – pasauliečiai, vienuoliai, kunigai, neįgaliojo artimieji, globėjai ar visiškai svetimi žmonės esame, galėtume pasakyti, kad viską padarėme ir jie, taip pat kaip sveikieji, nesunkiai pasiekia mūsų bendruomenes? Tomo VILUCKO kalbinama pašnekovė atskleidžia, kiek sveikajam nepastebimų sunkumų patiria neįgalusis – netgi išsirengdamas į bažnyčią, kurios aplinkoje tokia specialiai pritaikyta infrastruktūra kaip Monciškėse atrodo nepasiekiama svajonė. O gal ir įmanoma įgyvendinti bent maža dalele – pirmiausia šalia bažnyčios laiptų įrengus (tik) nuožulną neįgaliojo vežimėliui?

Iš pašnekesių su mažaisiais (juos vėlgi pakalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ) akivaizdu, kad tik vaikiškai jautri širdis nujaučia, ką svarbiausia žinoti bendraujant su negalios kamuojamu: ogi šie žmonės tokie pat – kaip tu ir aš! Betgi svarbūs mes jiems, o gal dar daugiau jie – mums! Juk, kaip sako Marija MAQUAIRE tęstiniame straipsnyje vasario Artumoje, kenčiantis žmogus kitam „gali padėti… būti žmogumi“. Ir netgi, kaip pastebi tėvas Antanas SAULAITIS, padėti „tarp mūsų sutikti, pažinti Jėzų Kristų kaip asmenį“.

„Gavėnia ne mūsų, o Dievo veikimo laikas“, – taip kun. Artūras KAZLAUSKAS Vasario kalendoriuje išlydi skaitytoją į gavėnios kelionę. O kurgi tada yra Dievo veikimo vieta? Neabejotina – ir žmogaus kančios bei negalia.

Ir ne tik. Verta paklausyti dr. Andriaus NAVICKO patarimo į dabarties sunkmetį taip pat pažvelgti kaip į Dievo veikimą (gerokai pamokantį, nors ne tokį ir skaudų – juk „puikiai išgyvename be daugybės blizgučių, prie kurių buvome pripratinti“). Vasario 14-ąją visas krizes (ačiū Dievui!), o gal net paties Dievo įsakymus atidėję į šoną pulsime… į Valentino „meilės kerus“. Gražu ir romantiška!?.. Jaunimo iššūkio skiltį žurnale rengianti Sigita PURYTĖ perspėja, kad nuo mūsų požiūrio į meilę šv. Valentinas greičiausiai tik „krūpteli ir suklūsta“.

Bet, kaip sako Christopheris WESTAS Jono Pauliaus II Kūno teologijai skirtame straipsnyje, „mokomės ir iš viso to, kas yra pasaulyje, matome, kur slypi didžiausi supriešinimai, kur vyksta smarkiausios kovos, ir taip atrandame kelią, kuriuo turime eiti, – Kristaus atpirkimo kelią“. Juk svarbiausia – nepralošti gyvenimo (plg. anoniminio lošėjo Artūro liudijimas vasario Artumoje). Ir nesvarbu, ar šis gyvenimas trykšta sveikata, ar yra apsunkintas negalių. Viena tikra: jis slyste slysta iš rankų tam, kuris jo nebrangina.

O Lietuvos vyskupai kviečia kiekvieną  konkrečia pagalba prisidėti prie baisių nelaimių ištiktų  Haičio gyventojų bei Labanoro parapijiečių kančios palengvinimo (ganytojų kreipimaisi skelbiami viršelio antrajame puslapyje).

Dalė Gudžinskienė