1

Visi sportai, pagal tam tikrus vidinius bei išorinius požymius, yra skirstomi į žiemos ir į vasaros. Tik futbolas yra antlaikis ir antgamtiškas. Aktualus kiaurus metus.

Tose šalyse, kur paprastai nebūna tikrų žiemų (Vakarų Europoje ir pan.), nacionaliniai čempionatai prasideda rudenį, tęsiasi visą žiemą ir baigiasi vėlyvą pavasarį. Visa tai galima stebėti per Sport1, Viasat Sport, Eurosport ir t.t. Arba interneto (neaišku, ar legaliomis) prastos kokybės transliacijomis.

Tokio šaltumo šalyse kaip Lietuva didysis futbolas prasideda pavasariais, o baigiasi rudens darganose. Lietuvišką futbolą televizijos rodo retai, nereguliariai. Tarsi nenorom. Gal čia tokia strategija – sugrąžinti žmones į stadionus? O galbūt dėl to, kad buvo įtikėta, jog krepšinis yra mūsų religija. O jei jau religija, vadinasi, turi būti monoteizmas. Futbolas kai kam pas mus atsiduoda netoleruotina erezija ir stabmeldyste. Šio sporto ujimas pastaruoju metu pasiekė tokių mastų, kad nacionalinė rinktinė tarptautines rungtynes žaidžia nebe sostinėje ir net ne Laikinojoje sostinėje, o užliejamose pievose, šalia Marijampolės.

Jei viskuo futbole domiesi, nėra ramybės nuo sausio iki gruodžio. Ypač jei turi kabelinę televiziją, kuri per savaitę parodo mažiausiai 10 tiesioginių transliacijų (kartais būna ir 20, ir daugiau). O kur dar nesibaigiantys kartojimai. Tenka mokytis atsirinkti. Išjunginėti, praleidinėti ir ignoruoti – kad neprikeptum prie ekrano.

2

2010-ieji – didžiojo futbolo metai. Įsivaizduoju – ne vienas žiemos sporto ar olimpinio judėjimo entuziastas paprieštaraus: taigi šie metai – olimpiniai. Vankuveris – ant nosies. Taip, sutinku, žiemos sportas kur kas tyresnis, švaresnis (nors ir ne be EPO dėmelių) už purvinąjį, didįjį, neteisingąjį futbolą. Deja, olimpinės žaidynės viso labo porai savaičių atitrauks dėmesį nuo futbolo rutinos, kurios apogėjus – Pasaulio čempionatas (PČ) vasarą Pietų Afrikos Respublikoje (PAR).

Pirmąkart istorijoje PČ patikėta surengti juodajame žemyne. Viena vertus – gerai nuteikia tai, kad ir Afrikoje kai kur jau esama pakankamai stabilumo, kad rastųsi prielaidų tokiam grandioziniam renginiui organizuoti. Džiugu už PAR tauteles.

Kelia nerimą agresijos persunkta Afrikos kasdienybė. Prieš porą mėnesių, kai vyko atranka į PČ, Alžyro rinktinė atskrido į Egiptą žaisti lemiamų atrankos grupės rungtynių. Rungtynės neįvyko, nes Egipto sirgaliai plytomis apmėtė Alžyro delegacijos autobusą, keletui sportininkų teko siūti kirstines žaizdas galvose (ši, kaip ir daugelis smurto proveržių, turi priešistorę, tačiau vis vien neįmanoma tokių išpuolių pateisinti). Buvo sutarta mačą nukelti į neutralią aikštę. Į Prancūziją, vėliau – į Sudaną.

Sausio viduryje Angoloje įvyko juodojo žemyno futbolo čempionatas: „Africa Cup of Nations“. 16 stipriausių žemyno rinktinių turėjo išsiaiškinti, kuri pajėgiausia. Deja, dalyvavo tik 15, nes nacionalinė Togo rinktinė pasitraukė po to, kai šios šalies delegacijos autobusą Angolos šiaurėje užpuolė vienos genties/tautos separatistai. Į autobusą, pasak liudininkų, iš automatų šaudė apie 15 minučių. Trys žuvusieji, kažkiek sužeistų, visi šokiruoti. Ilgam.

Pasaulio futbolo bendruomenės akys pirmiausia nukrypo į PAR – ar sugebės vasarą garantuoti saugumą PČ dalyviams. Tie patikino, kad to pas juos nebus.

Laikysiu kumščius, kad taip ir nebūtų.

Pernai vasarą perskaičiau PAR rašytojo, Nobelio premijos laureato J. M. Coetzee romaną „Nešlovė“. Gerai suręstas pasakojimas, įtaigus. Tik kyla blogų įtarimų, kad jis realistinis. Nepasirodė, kad PAR taikiai sugyvena visų tautų ir odos spalvų žmonės, kad susitaikė po apartheido. Jei galima tikėti J. M. Coetzee, vietiniai, švelniai tariant, kreivokai žiūri į baltaodžių kolonistų palikuonis.

Ir aš kreivai žiūriu į baltaodžius kolonistus ir jų palikimą. Afrikos žemėlapis į valstybes subraižytas visiškai neatsižvelgiant į vietos tautas, gentis, jų tarpusavio santykius. Nepriklausomybes atgavo ne tautos, o teritorijos. Galbūt tai ir yra viena pagrindinių trinties priežasčių.

Kad ir kaip ten būtų, kur kas įdomiau stebėti žaidžiančius berberus prieš beduinus, jorubus prieš bamlekius ar akanus prieš mosius. Tada čempionatas labiau atitiktų pavadinimą: „Cup of Nations“.

Beje, šiemet tas čempionatas vėl baigėsi banaliai. Nugalėjo Egiptas. Trečią kartą iš eilės. „Faraonai“ keliomis galvomis aukštesni už visas kitas Afrikos rinktines, nors neturi nė vienos superžvaigždės, prilygstančios kamerūniečiui Samueliui Eto‘o, Didier Drogba iš Dramblio Kaulo Kranto ar Michaeliui Essienui iš Ganos.

Visus tris pastaruosius Afrikos čempionatus į didumą rungtynių užmesdavau akį. Tradiciškai viską smulkiai ir tiesiogiai transliavo per „Eurosportą“. Šiokia tokia atgaiva nuo tvarkingo europietiško futbolo. Daugiau chaoso, žioplų klaidų, avantiūrizmo.

Sausio 31-ąją 18 val. tiesiogiai rodė finalą. Žaidė Egiptas – Gana. Lygiai tuo pat metu „Sport1“ irgi tiesiogiai transliavo anglų „Premiere“ lygos rungtynes tarp „Arsenalo“ ir „Manchester United“. Bandžiau žiūrėti abi rungtynes iškart. Įmanoma. O svarbiausia – ryškiai pajauti skirtumą tarp Europos ir Afrikos. Ne, tai ne odos spalva. Ir jau net nebe vejos ar stadiono kokybė. Ne žaidėjų fizinis pasirengimas ir ne technikos dalykai. Esmė – žiūrovai. Anglijoje (kaip ir priimta Europoje) tribūnose dešimtys tūkstančių sutartinai dainuoja taip, kad kartais eina šiurpuliai per nugarą. Angoloje (kaip įprasta Afrikoje) – diduma žiūrovų atsineša visokias dūdeles, triūbeles ir pučia iš visų plaučių. Garsas – tarsi tūkstantis įsiutusių taksistų nervingai maigytų savo automobilių klaksonus. Tenka prisukti garsą, kad galva neįskaustų. Gal dėl to šaižaus triukšmo ir klysta lygioje vietoje afrikiečiai vartininkai, gynėjai, teisėjai dažniau nei tikėtina.

Nesiverčia liežuvis šaipytis iš Afrikos futbolo mėgėjų, nes ir Lietuvoje apstu tokių, kurie į futbolą atsineša dūdelių. Maždaug prieš trejetą metų, kai Kaune mūsų nacionalinė rinktinė žaidė su italais, ultros (tie, kurie visur ir visada palaiko komandą, 90 minučių be perstojo dainuoja ir skanduoja) išvyniojo maždaug 20x20 metrų medžiagos gabalą su raudonai nubrauktu trimitu. Suprantantieji ženklų kalbą perskaitė prašymą netriūbyti stadione, kol futbolininkai žaidžia, o sirgaliai mėgina sukurti civilizuotą palaikymą. Kur tau kas klausys.

Ir kaip žmonėms išaiškinti, kad pučiamieji instrumentai labiau pridera kokioje nors „Formulėje 1“ ar šernų medžioklėje. Net į krepšinį su triūba eiti – nei šis nei tas.

3

Sausio vidury netyčia užšokau ant dokumentinio filmo „Forbidden team“ („Uždrausta komanda“). Per „Viasat explorer“, jei neklystu. Filmas apie tai, kaip 2001 Tibeto futbolo rinktinė sužaidė pirmąsias tarptautines rungtynes su Grenlandijos komanda.

Kaip žinoma, diduma tibetiečių tremtinių glaudžiasi Dharmsaloje, Indijoje. Prieš mėnesį iki numatyto mačo Tibeto futbolo federacija (tremtyje) pasisamdė europietį trenerį. Sąlygos treniruotėms – žvyruotas laukas, kurį per vidurį kerta karvių ir kitų Indijos gyventojų migracijos takas. Vaikinai niekada rimtai nesportavę. Treniruotės – varginamos. O dar pasų nė vienas neturi. Varžybos tai – Danijoje. Nėra vizų kur įklijuoti. Galiausiai popierius susitvarkė, nuvyko į Daniją. Likus porai dienų iki rungtynių – vėl niekas neaišku. Duos žaisti, ar ne? Kinijos Liaudies Respublikos diplomatinis korpusas triūsia išsijuosęs. Varsto visų danų institucijų duris. Grasina rūsčiais ir baisiais dalykais. Sankcijomis ir t. t.

Nors viskas buvo pakrypę į tai, kad nebus jokio futbolo, galiausiai sveikas protas ir gera valia nugalėjo. Įvyko rungtynės. Kinams buvo prižadėta, kad nebus jokių politinių motyvų. Kur tau. Sportas yra politika. Didysis sportas yra didžioji politika. Pilnas stadionas danų mojavo Tibeto vėliavomis ir šūkavo „Free Tibet“.

Užmeti akį į sportą ir pamatai, koks neteisingas pasaulis. Yra daugybė tautų, kurių žmonės neturi teisės nei olimpinėse žaidynėse atstovauti savo šaliai, nei šiaip. Nes pasaulio didieji to nenori. Neabejoju, kad Turkija taip pat protestavo, kai kurdai ruošėsi oficialiai žaisti futbolą. Ispanai prakeiks tą dieną, kai nuo jų galutinai atsiskirs katalonai.

Tiesa, egzistuoja pogrindinė futbolo lyga, kurioje, be minėtų Tibeto, Grenlandijos, žaidžia Krymo totorių rinktinė, Samija, Oksitanija, Padanija, Čečėnija ir kt. Vieniems – daug džiaugsmo, kitiems – galvos skausmo.

4

Taip sutapo, kad kaip tik šiemet sausio mėnesį kinų diplomatai taip pat puolė varstyti Vilniaus savivaldybės duris mėgindami gražiuoju ar piktuoju atkalbėti nuo Tibeto skvero Užupyje įteisinimo.

Atseit svariausias kinų argumentas – grasinimas atšaukti visas galimas (ar sutartas) investicijas į Lietuvą. Iš pakankamai oficialių šaltinių teko išgirsti, kad jei Vilnius įteisins Tibeto skverą, kinai neinvestuos į mūsų Nacionalinį stadioną.

Ir ačiū Dievui.

Su tais kiniškais stadionais – liūdni juokai. Bene 20 Afrikos valstybių kinai „dovanų“ arba mainais į kasyklas pastatė modernių stadionų (jei mėgstat skaičiuoti ir tikslumą – įveskit į google paiešką raktinius žodžius: „china built stadium africa“). Išmes apsčiai medžiagos.

Skaitantiems angliškai rekomenduočiau Andrew Guest straipsnį „Building Stadiums: Angola, China, and the African Cup of Nations” (, kuriame – be kita ko – susipažinsite su nauju geopolitikos terminu „stadionų diplomatija“.

Net amerikiečius stulbina toks kinų dosnumas: leisti milijonus sokerio stadionų Afrikoje statyboms. Kur tai matyta.

Gudrūs kinai. Ką bepridursi. JAV išleidžia trilijonus karui Irake ir pelno aibes priešų. Kinija išleidžia tik šimtus milijonų ir užsiverbuoja begales draugų. Kaip viskas parasta: jei nori dominuoti pasaulyje – žaisk futbolą. Nemoki žaisti – statyk mokantiems stadionus.

Daugelis Afrikos valstybių mainais už stadionus ar investicijas į infrastruktūrą bei paskolas perleido kinams savo kasyklas. O kodėl neperleist, jei pats nežinai, kaip kasti, kaip tas iškasenas perdirbti. Mes kasyklų neturime. Kuo galėtume geriesiems ponams atsilyginti, jei jie mums statytų stadioną? Lojalumu? Juk tiek nedaug iš mūsų prašoma – pradžiai – nebendrauti su Dalai Lama. Na, gal dar teisingai balsuoti JTO. O po to? Žiūrėsim.

Nejau mainais į stadioną ar kokį kiniško kapitalo žiebtuvėlių fabrikėlį leisim, kad visokie sekretoriai iš Kinijos Liaudies Respublikos ambasados kojomis atidarinėtų savivaldybių ar ministerijų duris ir aiškintų, su kuo mums draugauti, su kuo – ne. Nurodinėtų, kaip vadinti skverus. Su kuo žaisti futbolą (jų vergų darbo jėgos statytame stadione), o su kuo – ne.

Neturiu nieko prieš nei kinų tautą, nei jų verslininkus (nemėgstu tik jų režimo, kuris nesikuklindamas mindo visas žmogaus teises), bet būti vienintele Europos (Sąjungos) valstybe, kurioje stadioną kaip kokiems pusiau raštingiems trečiojo pasaulio „draugams“ pastatė Kinijos komunistų partija. Gal geriau likti dar keletui metų vienintele Europos šalimi be modernaus stadiono.

Nors šiaip – jei būtų apklausa – kažkodėl neabejoju, kad mūsų futbolo žmonės balsuotų už kiniškas dovanas. Kas, kad grėsmė papulti į raudonųjų įtakos zoną.

O be to, jei pasirinksim investuotoją iš Rytų, patiems nereikės nė piršto pajudinti. Angolos mieste Bengueloje stadioną statė 250 vietos ir 700 darbininkų, atsivežtų iš Kinijos. Lietuvoje, spėju, darbo jėga kur kas brangesnė nei Angoloje (niekas už 2 dolerius per dieną ir be poilsio dienų nedirbs). 250 čiabuvių samdyti neapsimokėtų.

Kita vertus, lietuviai nelabai išmano piniginius reikalus. Prieš keletą metų čekai pasistatė naują maždaug 30 000 vietų stadioną už 120 milijonų litų. Mūsų merai su plėtristais mėgino tokį pat stadioną pastatyti už bene 470 milijonų. Atrodo, per 100 milijonų jau spėjo įsisavinti. Kur dingo maždaug 50 milijonų, kurie nefigūruoja jokiuose važtaraščiuose – niekas nemoka paaiškinti. Prokuratūra ir kitos tarnybos prie tokio nominalų bylų tradiciškai pirštų nekiša. Regis, kažkas valstybėje pamažu keičiasi. Gal atsiras koks naujas inspektorius ar prokuroras, kuris suras prapuolusius pinigus. Nežinau, kaip ten kitose srityse, bet Lietuvos sportui 50 milijonų yra didelė suma.

5

„Žalgiris“ stiprėja. Visi rašo, kad šiemet pagaliau turės rėmėjų.

Apie gerus dalykus – kada nors kitą kartą.