Claire Goll. Vaikantis vėją. Iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė.Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Itin neįprastas darinys: Claire Goll, ilgametė prancūzų-vokiečių poeto Yvano Gollio gyvenimo draugė, autobiografiniame pasakojime išryškina ne vien asmeninius patyrimus, bet ir kontraversišku koloritu trykštantį istorinį foną.

Čia veikia visos iškiliausios to meto meno, politikos bei mokslo figūros – Rilke, Dali, Gala, Joyce‘as, Picasso, Bretonas, H. Milleris, Freudas, Jungas ir kiti. Ir nors lektūra toli nuo populistinio ,,Sofijos pasaulio“, intriguojantis, pikantiškas pasakojimas apima keliasluoksnius dailės, literatūros, muzikos ir teatro kontekstus, fiksuoja autentiškas detales.

Iš pradžių netgi maniau, kad čia grynoji beletristika, bet išaiškėjo - dokumentika su fikcijos gyslelėmis. Ypač aktuali to laikotarpio žinovams, kuriems savaiminį džiaugsmą kelią ekspresionistų, siurrealistų, kubistų pavardės bei biografijos. Čia, Lietuvoje, tuo metu ne kažką panašaus teturėjome. O štai prašmatnus Paryžiaus menininkų gyvenimo aprašas: ,,Su Golliu dažnai išsiruošdavom į ,,Boeuf sur le toit“, Cocteau kabaretą arba eidavom į kurį nors iš gausybės tais laikais literatūros salonų. Vienas madingiausių priklausė Gertrude Stein: ji buvo tikra moteris-siena, apsitempusi berankoviais marškinėliais, berniukiškai kirptais plaukais. Jos namai buvo pilni Picasso paveikslų, tačiau vertingiausias šių namų objektas vaikščiojo keturiomis: tai vaiduokliškas pudelis, apimtas nesibaigiančios ekstazės. Jam jau seniai buvo per dvidešimt, bet Gertrude Stein palaikė jo gyvybę jauninančių vaistų injekcijomis. Jei būtų įstengusi, būtų persodinusi jam širdį ir inkstus. Gertrude draugė Alice Toklas kiauras dienas prižiūrėjo šunį vis nukreipdama, kad šis neatsitrenktų į sienas ar į svečius.“ (p. 129)

Pasakotoja, dirbusi keliuose madingiausiuose to laiko Prancūzijos laikraščiuose, itin šmaikščiai aprašo tuometinės žurnalistikos eksperimentus (p. 144) ir su užtikrintu cinizmu paskelbia keletą drąsių kone filosofinių verdiktų, kliaudamasi, be abejo, savo nuovoka ir multikultūriniu išmanymu. Pavyzdžiui: ,,Lotynams stinga aistros laukinei gamtai. Jie mėgsta prancūziškus parkus, tvarkingai sušukuotus medžius ir pieveles. Prancūzai net ir netvarkingoje aplinkoje išlieka tvarkingi. Vokietis taikosi į ekstazę, į pražūtį. Jo didybę ir nuopolį lemia proto aptemimas, kuris kartais jį pastūmėja į nacizmą.“ (p. 130)

Knyga pradedama išraiškingais griežtai disciplinuotos vaikystės aprašais ir stulbinančiu despotės motinos charakteriu. Vis dėlto viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl ją veikiausiai skaitys emancipuotos moterys, yra ta, jog autorė nuostabiai (net šypseną keliančiai) antifeministiška: ,,Pastebėjusi, kad varžovė avi gražesniais batais negu ji pati, moteris nesiliaus ją šmeižti, skaudinti. Ar galime įsivaizduoti du vyrus, kurie ima vienas kito nekęsti dėl apavo? Jie veikiau varžysis dėl pinigų, ambicijų, proto. Jie geba pažvelgti iš tolo, atsisieti, o moterys visiškai praranda savitvardą pamačiusios pudrinę ar žiedą. Troškimas jas taip užvaldo, kad nebekontroliuoja agresyvumo ar godulio. Jos pavydžios, pagiežingos, veliasi į smulkmenas. // Moteris niekada nebus Michelangelo, Bachas, Paladio. Garsių filosofų tarp sijonuotųjų nėra. Ar, jūsų manymu, moteris gali sukurti tokias sistemas kaip Kantas, Hegelis ar Marxas? Lėlės proteliui neduota tokio gebėjimo abstrakčiai mąstyti.“ (p. 136) Knyga nepanaši į memuarus, ji panaši į grožinę literatūrą.

Žinoma, neišvengta įvairių pagudravimų, pagražinimų – todėl nederėtų žvelgti į tekstą lyg į objektyviausią istorinį dokumentą. Tačiau skaitant apima jausmas, jog autorė, nevengusi žymiųjų personalijų meilužės statuso, pažinojo visus. Ypatingai raiškiai (net jei ir perdėtai, išryškinant ir kondensuojant tam tikrus bruožus ligi komizmo) matė jų charakterius, formulavo stebėtojos išvadas: ,,Pastebėjau, kuo menininkai arčiau šlovės, tuo greičiau tirpsta jų gailestingumas ir dosnumas. Bet iš pradžių jie nuo nieko neapsaugoti. Kol nežinomi, priversti tenkintis elgetų vaidmeniu, juos veja šalin, apiplėšia, žemina. Tai trunka dešimt, dvidešimt, keturiasdešimt metų. Kai aplanko sėkmė, jie šalta širdimi imasi atpildo.“ (p. 160)

C. Goll savąjį tekstą rezga su neslepiamu sarkazmu; mūsų skaitytojui toks visiškas sentimentų atsikratymas ir išsivadavimas nuo banalios egzaltacijos dar nepažįstamas, todėl neretai gali ir gluminti. Įdomiausias rakuras – jos pačios samprotavimai, vertinimai, prielaidos – tarkime, kas būtų nutikę, jei Picasso, kuriam didžiausią malonumą esą keldavęs ,,publikos kretinizmas“, būtų viešai pareiškęs: ,,Aš iš jūsų šaipiausi...“ ir grįžtų prie akademizmo. Toks ,,atsivertimas“, net jei ir nenuoširdus, juk būtų sukėlęs didžiausią perversmą modernizmo ir postmodernizmo sankirtoje. Tam tikra prasme tai savotiška Ars poetica, rašytojo žmonos parašytas kūrybos pagrindų vadovėlis: ,,Iš tiesų, keistas amatas – būti rašytoju. Reikia turėti ambicijoms prilygstančią drąsą ir talentui prilygstančias ambicijas. Savimi suabejojusiems genijams tikrai yra tekę ieškotis prieglobsčio duonpelnėje literatūroje.“ (p. 256).

Subjektyviai eskizuojamas nacizmas, fašizmas, daugelio žydų kilmės menininkų atvykimas į Ameriką, naujų atradimų žemę. Atrodo, jog autorei priklauso nebe bohemiškas, o ar tik ne bitnikiškas gyvenimo būdas, tik pritaikytas Europos aukštuomenei. Knyga dvelkia sveiku racionalumu, aiškiomis vertybinėmis pozicijomis, o libido čia ryžtingai įvardijamas kaip svarbiausias gyvenimo variklis. Aktualu ir dėl to, jog daugelis mūsuose norėtų tą atimti iš senatvės. Autorė, būdama garbingo amžiaus, taip paprastai savo turto neatiduoda.