Vasario 8-10 dienomis Romoje vyksta ekumeninis simpoziumas „Vaisių rinkimas“, surengtas Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos. Tarp keliasdešimties simpoziumo dalyvių, be katalikų, yra anglikonai, liuteronai, reformatai ir metodistai, atstovaujantys keturias pagrindines XVI amžiuje po protestantiškos reformos gimusias Bažnyčias.

Simpoziumo pavadinimas yra susijęs su 2009 metų spalio mėnesį publikuota knyga „Derliaus rinkimas. Pamatiniai ekumeninio dialogo krikščioniško tikėjimo aspektai. Sutarimai, sutapimai ir skirtumai“, publikuotoje Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos iniciatyva.

Šioje knygoje, kaip komentavo kardinolas Walter Kasper, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas, surinkti 40 metų ekumeniniai vaisiai, neaplenkiant ir kontroversijų ar atvirų klausimų. Knyga redaguota su anglikonų, metodistų, reformatų ir liuteronų ekspertų pagalba, siekiant ją paversti bendru pamatu, nuo kurio būtų galima atsispirti ekumeniniuose pokalbiuose, kaip kad dabar Romoje vykstančiame simpoziume.

Atidarydamas simpoziumo darbus, kardinolas Kasper simpoziumo dalyviams išdėstė kelias nuostatas, kurios, jo akimis, svarbios ekumeniniame dialoge.

Kardinolas Kasper pažymėjo, kad šiuolaikinio ekumeninio judėjimo pradžia buvo 1910 metais Škotijoje, Edinburgo mieste sušauktoje Pasaulinėje misionieriškoje konferencijoje. Ten susirinkę įvairių krikščioniškų konfesijų atstovai su gėda ir atgaila konstatavo, kad jų susiskaldymas prieštarauja Viešpaties žodžiams, kad „visi būtų viena“. Krikščionių susiskaldymas prieštarauja Dievo valiai. Anot kardinolo, daugeliu požiūriu XX amžius buvo „tamsus“, tačiau krikščionių vienybės ir taikymosi procesas tam buvo šiokia tokia atsvara.

Katalikų Bažnyčia į ekumeninį dialogą aktyviai įsiliejo po Vatikano II Susirinkimo, pasirinkdama dvišalių dialogų taktiką. Pradžia nebuvo lengva, pripažino Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas. Viena vertus, iš pradžių netrūko įtarimų, istorinių nuoskaudų, baimės. Iš kitos pusės, buvo manoma, kad dvišaliai dialogai yra netinkamas pokalbių būdas, kuris gali pakenkti bendram ekumeniniam dialogui. Tačiau dabar, praėjus kelioms dešimtims metų, abipusio pažinimo, pagarbos ir bičiulystės yra daug, ir tai yra ekumeninio dialogo vaisiai. Iš kitos pusės, patirtis parodė, kad dvišaliai ir daugiašaliai dialogai ne konfliktuoja tarpusavyje, o integruojasi.

Kardinolas Kasper pabrėžė, kad šią sukauptą pozityvią patirtį reikia išlaikyti gyvą. Iš popierinių dokumentų ją reikia perkelti į gyvą Bažnyčių kūną, į jo atmintį. Reikia stengtis, kad šią patirtį perimtų naujosios, jaunos kartos. Žinoma, jos turi savų ir naujų idėjų, tačiau kodėl nepasinaudoti jau pastatytu solidžiu pagrindu?

Kalbėdamas apie ateities gaires ir siekius, kardinolas Kasper išryškino tris tikslus. Pirma, kaip minėta, įsisavinti tai, kas jau pasiekta, neaplenkiant sunkių klausimų. Kitaip tariant, ekumenizmas turi būti realistiškas.

Antra, ekumeninio dialogo pradžia yra bendra kilmė, todėl reikia stiprinti bendrus elementus.

Trečia, Bažnyčia yra Dievo tauta, keliaujanti piligriminėje kelionėje per istoriją. Todėl jai rūpi bendras liudijimas, bendros vertybės, bendras gyvenimas. Todėl ekumenizmas turi stiprinti ne tik teologinį dialogą, bet ir gyvenimą kartu.