Bendruomenės socialinio centro pagalba į namus paslaugomis Kėdainių rajono savivaldybėje naudojasi daugiau nei 130 senolių, kurių dalis turi artimiausius gimines vaikus. Tuo tarpu vaikai- dažniausiai yra išvykę į užsienį, ar gyvena  kituose miestuose.

Vienaip ar kitaip, motina, atsisakiusi auginti savo ,,ką tik“ pagimdytą naujagimį, atiduodama jį valstybės globon, labai greitai sulaukia visuomenės pasmerkimo.

O kai vaikai, garbaus amžiaus tėvams išrūpina bendruomenės socialinio centro laikinąją ar nuolatinę globą, ši paslauga tampa- normaliu reiškiniu.

Kėdainių bendruomenės socialinio centro darbuotojai, garbaus amžiaus senoliams suteikia visą jiems reikiamą socialinę priežiūrą namuose. Kantriai tvarko jų buitį, operatyviai organizuoja nuvykimą pas gydytojus, bei aprūpinimą vaistais.

Anot socialinės pagalbos į namus padalinio vadovės R. Žemaitienės, žmonių kuriems reikalinga ši paslauga vis daugėja. ,,Pagalba į namus teikiama žmonėms negalintiems pasirūpinti savo poreikiais, buitimi taip pat žmonėms su negalia.

Kasmet pastebima tendencija – didėjantis šių žmonių skaičius. Jeigu per 2006 metus tokių asmenų buvo registruota 50, tai per 2007 metus- jau 80. O šiai dienai priskaičiuojama – jau virš 130 asmenų, kuriems teikiama ši paslauga.

Taip pat, su šiuo skaičiumi prorporcingai didėja ir teikiamų  centro darbuotojų paslaugų poreikis“.

Pasak R. Žemaitienės, ,,Visų pirma – lankomi visiškai vieniši, ar negalią turintys asmenys. Pagalba į namus teikiama asmenims, gaunantiems pajamas kurios nesiekia 1050lt, tuomet ši paslauga jiems nieko nekainuoja.

Deja, šiuo metu visoje šalyje – sudėtinga situacija, todėl turime lankyti ne tik vienišus ir neįgalius, bet ir gimines arba artimuosius turinčius, tačiau vienišus žmonės“.

Vienam socialiniam darbuotojui, paskirta nuo 4 iki 8 globotinių. Atsižvelgiant į  senolių amžių ir sveikatą, darbuotojams tenka atlikti pačius įvairiausius darbus: sumokėti mokesčius, nupirkti vaistų, maisto produktų, atnešti malkų, pakurti krosnį, pagaminti valgį.  O kartais tenka ir pamaitinti bei nuprausti globotinius.

Dėl sąnarių ligos mažai bepajudanti socialinio bendruomenės centro globotinė, J. Jucevičienė, sakė: ,,Pati negaliu pasirūpinti savimi – apie dešimt metų sergu. Visada labai laukiu ateinančios slaugytojos, nes ji nuoširdi, tvarkinga, visada manęs išklauso, retai tokį žmogų besutiksi“ – džiaugėsi senolė.  

,,Esu begalo dėkinga valdžiai, kuri labai gerai ,,čia viską“ sutvarkė. Turiu dvi dukras, tačiau jos gyvena toli, kituose miestuose. Abi dirba, dar ne pensininkės ir negali manęs prižiūrėti. Darbas šiais laikais – prabanga“- tęsė mintį J. Jucevičienė.

Viena vertus,  minėti valdžios atstovai, formuojantys šalies socialinę politiką, kasmet svarsto Seime galimybę – atitolinti pensinio amžiaus ribą, besistengdami užlopyti skylėtą ,,Sodros“ biudžetą. Ar tai tinkamas sprendimas į geresnę ateitį?

O taip norėtųsi, kad nereikėtų jaudintis dėl savo ekonominės situacijos senatvėje ar praradus  gebėjimą dirbti.

Kita vertus, tapo nebesuprantamos pareigos ir teisės, kurias privaloma vykdyti garbaus amžiaus sulaukusių tėvų atžvilgiu. Negalėdami slaugyti savo pačių brangiausių artimų žmonių, pasmerkiame juos vienatvei.

Net ir LR civiliniame kodekse parašyta, kad nusenusius ar neįgaliais tapusius tėvus privalo prižiūrėti jų vaikai.

Rodos, šiuo metu Lietuvoje vyksta visuotinis susvetimėjimo procesas, ne tik tarp piliečių ir valdžios, bet ir tarp artimiausių šeimos narių.

www.knypava.lt