Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. – Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat, sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.

Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?“

Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: 'Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų'. Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo“.

Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savąjį padavimą! Antai Mozė yra pasakęs: 'Gerbk savo tėvą ir motiną', ir 'Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta'. O štai jūs sakote: 'Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: 'Tebūnie Korban (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti', – tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, niekais paversdami Dievo žodį vardan savojo padavimo, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote“.

Kiti skaitiniai: 1 Kar 8, 22–23. 27–30; Ps 83, 3– 5 ir 10–11

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis

Tikėjimas Dievu mums yra didelė dovana. Šiandien tai tampa ir iššūkiu, kuriam reikia drąsos. Drąsos išpažinti savo tikėjimą kitų akivaizdoje, bei gyventi gyvenimą vadovaujantis tikėjimu.

Skaitydami eilutę po eilutės Šventąjį Raštą, suvokiame, jog mūsų tikėjimas remiasi Dievo žodžiu, kad iš jo kyla visas Bažnyčios mokymas, gyvenimo stiliai, elgesio normos. Visa kyla iš Viešpaties, įsigilinant į jo užrašytą ir šiandien gyvai nuskambantį žodį.

Atrodo, kad labai paprasta. Skaitome, suprantame, priimame ir gyvename. Ir nėra abejonės, kad daug tokių žmonių yra, kurie vadovaujasi Dievo žodžiu ir gyvena nuoširdų krikščionišką gyvenimą. Tačiau per laiką nutinka taip, jog kai kurie dalykai užsineša nuosėdomis, dulkėmis. Kaip kokia elektros lemputė daugiaaukščio namo laiptinėje. Jei niekas nenuvalo, tai po kelių mėnesių gyventojai pastebi, jog jos skleidžiama šviesa labai blyški. Nugulęs dulkių sluoksnis nepraleidžia pakankamai šviesos ir atrodo, kad kažkas nutiko pačiai lemputei.

Su mūsų tikėjimu yra lygiai taip pat. Užgula tam tikras apsipratimo sluoksnis ir pradedame kitaip “matyti”. Labai dažnai mums trukdo prietarų sluoksnis, apie kurį šiandienos Evangelijoje kalba Jėzus. Tikrąją tiesą ir prasmę paslepiame po keistomis, kad ir maldingumo formomis, per kurias link Dievo buksuojame, kaip šia žiemą su automobiliais siauresnėse miesto gatvelėse.

Jėzus mus kviečia grynumui, veido nusiplovimui gaiviu vandeniu, susitikimui, kur nereikia pereiti dešimt koridorių, kad ateitume į susitikimo vietą.  Jis labia aiškiai pasako apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių (Mk 7, 8).

Pavyzdžiui. Dauguma susiduriame su laidotuvėmis. Užuot nuoširdžiai pasimeldę už mirusį žmogų, mes dūstame nuo visokių prietarų, susijusių su laidotuvėmis. Slegiame patys save žmonių išgalvotais dalykais. Būtina nešti tik porinį skaičių gėlių. Kai artimieji laiko degančias žvakes ir, neduokdie, pas kažkurį užges, tai tas pirmas mirs. Ir t. t. tai yra dusinimasis. Ir kartais katalikiškose laidotuvėse pasijaučiame kaip šamanų suvažiavime, kuriame atliekami visokie „mistiniai“ veiksmai, siekiant mirtį nutolinti. Galite sakyti, kad labai primityviai rašau, tačiau tai būdinga daugiau nei pusei visų Lietuvos katalikų. Tad...

Jėzus kviečia išsilaisvinti. Nusivalyti nuosėdas ir ateiti į susitikimą su juo. Mes tauta, kuri jį šloviname lūpomis, bet širdis toli nuo jo, esame raginami išgryninti tikėjimą, atnaujinti jį Dievo Dvasios malone, o ne prietarų lavinomis, kurios veda iš proto.

Ieškoti esmės, pagrindinio kelio, o ne klaidžioti vos įžiūrimais takeliais, manant, kad galime kažką rasti.

Bernardinai.lt