Mk 7, 1–13 „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs.“
Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. – Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat, sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.
Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?“
Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: 'Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų'. Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo“.
Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savąjį padavimą! Antai Mozė yra pasakęs: 'Gerbk savo tėvą ir motiną', ir 'Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta'. O štai jūs sakote: 'Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: 'Tebūnie Korban (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti', – tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, niekais paversdami Dievo žodį vardan savojo padavimo, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote“.
Kiti skaitiniai: 1 Kar 8, 22–23. 27–30; Ps 83, 3– 5 ir 10–11
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis
Tikėjimas Dievu mums yra didelė dovana. Šiandien tai tampa ir iššūkiu, kuriam reikia drąsos. Drąsos išpažinti savo tikėjimą kitų akivaizdoje, bei gyventi gyvenimą vadovaujantis tikėjimu.
Skaitydami eilutę po eilutės Šventąjį Raštą, suvokiame, jog mūsų tikėjimas remiasi Dievo žodžiu, kad iš jo kyla visas Bažnyčios mokymas, gyvenimo stiliai, elgesio normos. Visa kyla iš Viešpaties, įsigilinant į jo užrašytą ir šiandien gyvai nuskambantį žodį.
Atrodo, kad labai paprasta. Skaitome, suprantame, priimame ir gyvename. Ir nėra abejonės, kad daug tokių žmonių yra, kurie vadovaujasi Dievo žodžiu ir gyvena nuoširdų krikščionišką gyvenimą. Tačiau per laiką nutinka taip, jog kai kurie dalykai užsineša nuosėdomis, dulkėmis. Kaip kokia elektros lemputė daugiaaukščio namo laiptinėje. Jei niekas nenuvalo, tai po kelių mėnesių gyventojai pastebi, jog jos skleidžiama šviesa labai blyški. Nugulęs dulkių sluoksnis nepraleidžia pakankamai šviesos ir atrodo, kad kažkas nutiko pačiai lemputei.
Su mūsų tikėjimu yra lygiai taip pat. Užgula tam tikras apsipratimo sluoksnis ir pradedame kitaip “matyti”. Labai dažnai mums trukdo prietarų sluoksnis, apie kurį šiandienos Evangelijoje kalba Jėzus. Tikrąją tiesą ir prasmę paslepiame po keistomis, kad ir maldingumo formomis, per kurias link Dievo buksuojame, kaip šia žiemą su automobiliais siauresnėse miesto gatvelėse.
Jėzus mus kviečia grynumui, veido nusiplovimui gaiviu vandeniu, susitikimui, kur nereikia pereiti dešimt koridorių, kad ateitume į susitikimo vietą. Jis labia aiškiai pasako apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių (Mk 7, 8).
Pavyzdžiui. Dauguma susiduriame su laidotuvėmis. Užuot nuoširdžiai pasimeldę už mirusį žmogų, mes dūstame nuo visokių prietarų, susijusių su laidotuvėmis. Slegiame patys save žmonių išgalvotais dalykais. Būtina nešti tik porinį skaičių gėlių. Kai artimieji laiko degančias žvakes ir, neduokdie, pas kažkurį užges, tai tas pirmas mirs. Ir t. t. tai yra dusinimasis. Ir kartais katalikiškose laidotuvėse pasijaučiame kaip šamanų suvažiavime, kuriame atliekami visokie „mistiniai“ veiksmai, siekiant mirtį nutolinti. Galite sakyti, kad labai primityviai rašau, tačiau tai būdinga daugiau nei pusei visų Lietuvos katalikų. Tad...
Jėzus kviečia išsilaisvinti. Nusivalyti nuosėdas ir ateiti į susitikimą su juo. Mes tauta, kuri jį šloviname lūpomis, bet širdis toli nuo jo, esame raginami išgryninti tikėjimą, atnaujinti jį Dievo Dvasios malone, o ne prietarų lavinomis, kurios veda iš proto.
Ieškoti esmės, pagrindinio kelio, o ne klaidžioti vos įžiūrimais takeliais, manant, kad galime kažką rasti.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Retorinis klausimas: kiek tėvų turi Dvasia? Jėzus yra sakęs, kad prie Tėvo prieiname vienoje Dvasioje.
Ir skaitant eilutę po eilutės Šventąjį Raštą, ir paskaitinėjant Kunigų, Dvasios tėvų išmintingus komentarus tikrai grynini savo tikėjimą ir neleidi jam apkerpėti.
Pilnai sutinku su Jėzumi: „Auksinė taisyklė“: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12). Niekada netroškau, kad kas mane laikytų dvasine motina, juolab niekad to nereikalavau. Sutikimas su primetama kunigo tėvyste būtų pasidavimas žmogaus, o ne Dievo valiai. Jėzus man didesnis autoritetas už kunigo. Tik tas, kuris nėra savo gyvenime sutikęs Gyvojo Dievo, gali vadovautis kitais autoritetais labiau negu Jėzaus. Tik Jėzus yra įsikūnijusi Meilė. Netrokštanti savo naudos. Niekas negali Jam prilygti. Jėzus nėra abstrakcija, bet tikras Asmuo.
Katekizmas: 1789 Kai kurios taisyklės tinka visais atvejais: — Niekada neleistina daryti bloga, norint pasiekti gera. — „Auksinė taisyklė“: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12) ... Taigi kova labai sunkiai suprantama, kaip: darymas gerio, siekiant gerio, o priesingi veiksmai jau yra neleistini ... siulau nukreipti energija, ne i kova, bet i meiles veiksmus.
eismo,
gražus jūsų pasiūlymas. tik jeigu su blogiu nekovosi, tai kaip gi nugalėsi? O kas gi yra didžiausias gėris, jeigu ne pats Dievas? Todėl Jo Valia yra, kad Gėris nugalėtų. Pasaulis grūdasi į Bažnyčią visomis formomis iki pedofilijos. O kas gi nugali pasaulį, jeigu ne mūsų tikėjimas? Ir čia negalima teoriškai švelniai pasiplauti ar išsukti į kokią socialinę veiklą.. Dievas nemėgsta lepšių. Jeigu Jis su mumis, tai kas mums gali pakenkti? Jis laimi visas pergales. Taip pat ir meilėje. Ne šiandien, tai ryt. Nes mes ką nors vis tiek netobulai darome. Svarbu JUO PASIKLIAUTI. Jo valia įvyksta bet kuriuo atveju, čia tik laiko klausimas. Bet mums leista joje dalyvauti!
Gerb. Roma, man patiko neseniai vieno kunigo istarti zodziai: su blogiu negalima kovoti, reikia skleisti geri, gal galiu Jums pasiulyti kokia prasminga veikla ir taip galetumete prisideti prie Dievo Karalystes statymo? As esu pasaulietis, taigi kvieciu sventumo link eiti kartu.
eismo,
šita Bažnyčia yra ir mano. Jėzui nepatiko dvasių tėvų-vaikų santykiai tarp brolių, tai kodėl jie man turi patikti? Dabartinis popiežius savo paskutinėje enciklikoje 'Caritas in veritatis' ištisai akcentuoja visų žmonių brolišką meilę Kristuje. Kodėl jis negali susitaikyti su padlaižišku jo paties aukštinimu? Juk galėtų šito klausimo neliesti šiltai sau įsitaisęs, niekas jo neverčia. Bet yra žmonių kategorija, kuri negali susitaikyti su jokia diskriminacija. Ne tik savo, bet lygiai ir kitų, todėl nesutinka būti nei aukščiau nei žemiau kito. Kad neliūdintų Šventosios Dvasios, kuri išlieta visai Bažnyčiai.
Manau Roma, jus turite daug nuoskaudu ir vis meginate ivardinti dvasininkijos bedas (itariu jie jus iskaudino/a), bet ar nereiketu atleisti ir laiminti? Ar ne tai butu kelias i tobulejima? Nes dabar tik kova su vejo malunais gaunasi, o ir sventumo link nejudat...
Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savąjį padavimą!“
Man tai čia vis gerklėj kaip ašaka stojasi mūsų bažnyčios dabartinė vidaus tvarka. Ryškiai su senaties terminu.. Kažkoks keistas pridusęs įsivaizdavimas, kad žemindamas kito orumą aš kloju jam rožėmis kelią tiesiai į dangų. Ypač vienuolynuose tokia praktika yra prigijusi, kur dvasinis vadovavimas sau leidžia gana drastiškus dalykėlius kito asmens atžvilgiu.
Neįgudusiai akiai atrodo – koks gi tai didus nesavanaudiškumas - rūpintis kito, o ne savo amžina gerove! O ką sako apie tai Jėzus? Ar Jis nors vienoj vietoj yra užsiminęs, kaip pastebėjo vienas mąstantis kunigas: ‚žeminkite vieni kitus, kad taptumėte šventi'. Ne. Jis pats nusižemino, bet niekada nežemino kito. O mums griežtai prisakė: ‚mylėkite vieni kitus‘. Tai vienintelis Jo nurodymas. Ir mes turime Jo laikytis. Kaip sugebame. Suprasdami, kad bet koks kito žeminimas yra smurtas ir yra priešingas Kristaus mokymui.





















Broliai kapucinai





















Nei vieno. Dvasia, tai Dieviškasis pradas, Dievo kibirkštis. Ji nei gimsta, nei miršta, kam jai tas tėvas? Todėl Jėzus ir sako: "vienoje dvasioje".