Skaitytojų dėmesiui ištrauka iš ką tik pasirodžiusios žymaus amerikiečių rašytojo, vienuolio trapisto Thomo Mertono (1915-1968) knygos „Nė vienas žmogus nėra sala“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2010).

1. As­me­nis, įvy­kius ir si­tu­a­ci­jas ma­ty­ti tik jų po­vei­kio man švie­so­je – tai gy­ven­ti prie pra­ga­ro slenks­čio. Sa­va­nau­diš­ku­mas su­ke­lia nu­si­vy­li­mą, jis pa­grįs­tas me­lu. Kad gy­ven­čiau tik dėl sa­vęs, tu­riu vi­sus da­ly­kus pa­lenk­ti sa­vo va­liai taip, tar­si bū­čiau die­vas. Ta­čiau tai ne­įma­no­ma. Ar yra dar koks ki­tas la­biau įti­ki­na­mas požymis, kad esu su­kur­tas, ne­gu as­me­ni­nės ma­no va­lios sto­ka? Juk ne­ga­liu pri­vers­ti vi­sa­tą man pa­klus­ti. Ne­ga­liu ki­tų žmo­nių pri­vers­ti pa­klus­ti ma­no už­gai­doms ir fan­ta­zi­joms. Ne­ga­liu net sa­vo kū­no pri­vers­ti man pa­klus­ti. Kai jam su­tei­kiu ma­lo­nu­mą, jis ne­pa­ten­ki­na ma­no lū­kes­čių ir pri­ver­čia ma­ne ken­tė­ti. Kai su­tei­kiu sau tai, ką lai­kau lais­ve, ap­gau­nu sa­ve ir pa­ma­tau, kad esu sa­vo pa­ties ak­lu­mo, sa­va­nau­diš­ku­mo ir va­lios sto­kos ka­li­nys. 

Ma­no va­lios lais­vė tik­rai yra di­dis da­ly­kas, ta­čiau ši lais­vė sa­vai­me nė­ra vi­siš­kai pa­kan­ka­ma. Jei lais­vės es­mė bū­tų tik pa­si­rin­ki­mo ak­tas, tuo­met jau pats pa­si­rin­ki­mo fak­tas iš­baig­tų mū­sų lais­vę. Ta­čiau čia su­si­du­ria­me su dviem sun­ku­mais. Vi­sų pir­ma, mū­sų pa­si­rin­ki­mai tu­ri bū­ti iš tik­rų­jų lais­vi, t. y. jie tu­ri to­bu­lin­ti mū­sų bū­tį. Jie tu­rė­tų to­bu­lin­ti ir mū­sų san­ty­kį su ki­to­mis lais­vo­mis bū­ty­bė­mis. Mū­sų pa­si­rin­ki­mai tu­rė­tų leis­ti mums įgy­ven­din­ti tik­ro­sios sa­vo sa­vas­ties slap­čiau­sias ga­lias. Iš čia ky­la ki­ta pro­ble­ma: mes per­ne­lyg leng­vai pa­ti­ki­me esą tik­ro­sios mū­sų sa­vas­tys, o mū­sų pa­si­rin­ki­mai – kaip tik ir yra tie, ku­riuos no­ri­me da­ry­ti. Ta­čiau iš tik­rų­jų lais­vo mū­sų pa­si­rin­ki­mo ak­tai (net jei mo­ra­liai žiū­rint jie bū­tų ir ne­peik­ti­ni) di­dži­ą­ja da­li­mi yra pa­dik­tuo­ti mū­sų psi­cho­lo­gi­nių pri­si­ri­ši­mų, ky­lan­čių iš mū­sų ne­vy­ku­sio įsi­vaiz­da­vi­mo, ko­kie svar­būs esa­me mes pa­tys. Per­ne­lyg daž­nai mū­sų pa­si­rin­ki­mus pa­dik­tuo­ja ne­tik­ra­sis mū­sų aš.

Tai­gi aš ne­ap­tin­ku sa­vy­je ge­bė­ji­mo bū­ti lai­min­gas tik da­ry­da­mas tai, kas man pa­tin­ka. Prie­šin­gai, jei da­ry­siu tik tai, kas pa­ten­ki­na ma­no fan­ta­zi­jas, tai bū­siu be­veik vi­sa­da ne­lai­min­gas. Taip nie­ka­da ne­at­si­tik­tų, jei ma­no va­lia ne­bū­tų su­kur­ta pa­nau­do­ti sa­vo lais­vę my­lint ki­tus.

Sa­vo au­to­no­mi­ją ma­no va­lia su­stip­ri­na ir pa­to­bu­li­na, lais­vai de­rin­da­ma sa­vo veiks­mus su ki­tų va­lia. Pa­čio­je ma­no lais­vės pri­gim­ty­je yra kaž­kas, kas ma­ne ska­ti­na my­lė­ti, kur­ti gė­rį, pa­skir­ti sa­ve ki­tiems. Tu­riu ins­tink­tą, ku­ris man sa­ko, kad esu ne toks lais­vas, kai gy­ve­nu vien dėl sa­vęs. Taip yra, nes ne­ga­liu bū­ti vi­siš­kai ne­pri­klau­so­mas. Ka­dan­gi aš pats sa­vai­me ne­su to­bu­las, tai ma­no pa­si­ten­ki­ni­mas pri­klau­so nuo ki­to as­mens. Ma­no lais­vė nė­ra vi­siš­kai lais­va, kai pa­lie­ka­ma sau pa­čiai. Ji to­kia tam­pa, kai at­ran­da de­ra­mą san­ty­kį su ki­to lais­ve.

Ta­čiau ma­no lais­vės ins­tink­tas anaip­tol nė­ra blo­gis. Ma­no lais­vė ne­tam­pa to­bu­la nuo to, kad pa­klūs­ta ti­ro­nui. Pa­klu­si­mas sa­vai­me nė­ra tiks­las. Tei­sin­ga, jog ma­no pri­gim­tis maiš­tau­ja prieš pa­ver­gi­mą. Kam ma­no va­lia bu­vo su­kur­ta lais­va, jei ta sa­vo lais­ve nie­ka­da ne­pa­si­nau­do­čiau?

Jei ma­no va­lia pa­sie­kia sa­vo lais­vės to­bu­lu­mą tar­nau­da­ma ki­to va­liai, tai ne­reiš­kia, kad taps to­bu­la tar­nau­da­ma kiek­vie­no ki­to va­liai. Iš tie­sų yra tik vie­na va­lia, ku­riai tar­nau­da­mas ga­liu pa­siek­ti to­bu­lu­mą ir lais­vę. Ak­lai ati­duo­ti sa­vo lais­vę bū­ty­bei, ku­ri yra man ly­gi ar net že­mes­nė, reiš­kia pa­že­min­ti sa­ve ir ne­tek­ti sa­vo lais­vės. To­bu­lai lais­vas ga­liu tap­ti tik tar­nau­da­mas Die­vo va­liai. Iš tik­rų­jų, jei pa­klūs­tu ki­tiems žmo­nėms ir jiems tar­nau­ju, tai taip da­rau ne tik dėl jų, bet ir to­dėl, kad jų va­lia yra Die­vo va­lios sak­ra­men­tas. Pa­klus­nu­mas žmo­gui ne­tu­ri pras­mės, jei tai nė­ra pir­miau­sia pa­klus­nu­mas Die­vui. Iš to ga­li­ma pa­da­ry­ti ne vie­ną iš­va­dą. Kur nė­ra ti­kė­ji­mo Die­vu, ten ne­ga­li bū­ti ir tik­ros tvar­kos. Tai­gi, kur nė­ra ti­kė­ji­mo, pa­klus­nu­mas ne­tu­ri jo­kios pras­mės. Jis ga­li bū­ti ki­tiems tik pri­mes­tas kaip prie­mo­nė. Jei nė­ra Die­vo, be ti­ro­ni­jos jo­kia val­dy­mo for­ma nė­ra lo­giš­ka. Ir iš tik­rų­jų Die­vo idė­ją at­me­tan­čios vals­ty­bės links­ta ar­ba į ti­ro­ni­ją, ar­ba į at­vi­rą ne­tvar­ką. Bet ku­riuo at­ve­ju pa­bai­ga yra ne­tvar­ka, nes pa­ti ti­ro­ni­ja yra ne­tvar­ka.

Jei ne­bū­čiau ti­kė­jęs Die­vu, ma­nau, kad bū­čiau są­ži­nės ver­čia­mas tap­ti anar­chis­tu. Be to, jei ne­bū­čiau ti­kė­jęs Die­vu, ka­žin ar ga­lė­čiau ras­ti nu­si­ra­mi­ni­mą ta­me, jog są­ži­nės esu ra­gi­na­mas da­ry­ti kaž­ką.

2. Są­ži­nė – tai lais­vės sie­la, jos akys, jos ener­gi­ja ir gy­vy­bė. Lais­vė be są­ži­nės nie­ka­da ne­ži­no, ką su sa­vi­mi da­ry­ti. O pro­ta­ujan­čiai bū­ty­bei, ku­ri ne­ži­no, ką su sa­vi­mi da­ry­ti, gy­ve­ni­mo nuo­bo­du­lys at­ro­do ne­pa­ke­lia­mas. Jam tie­siog nuo­bo­du iki mir­ties. Mei­lė ne­pa­si­ten­ki­na tik­tai ak­lai my­lė­da­ma, taip pat ir lais­vė yra vel­tui iš­švais­to­ma, jei vien tik „vei­kia lais­vai“, be jo­kio tiks­lo. Tiks­lo ne­tu­rin­čiam ak­tui trūks­ta kaž­ko bū­din­go lais­vės to­bu­lu­mui, lais­vė yra dau­giau nei tik be­tiks­lis pa­si­rin­ki­mas. Ne­ga­na teig­ti sa­vo lais­vę „kaž­ką“ pa­si­ren­kant. Sa­vo lais­ve tu­riu nau­do­tis ir ją ug­dy­ti, pa­si­rink­da­mas kaž­ką, kas yra gìra.

Ne­ga­liu ge­rai pa­si­rink­ti, ne­iš­siug­dęs bran­džios ir ap­dai­rios są­ži­nės, ku­ri tiks­liai ir tei­sin­gai įver­tin­tų ma­no mo­ty­vus, in­ten­ci­jas bei mo­ra­li­nius ak­tus. Čia ypač rei­kė­tų pa­brėž­ti žo­dį bran­džią. Są­ži­nės dar ne­tu­rin­čio kū­di­kio „spren­di­mus“ vei­kia ku­rio nors ki­to as­mens po­žiū­ris. Ne­bran­di yra ta są­ži­nė, ku­ri, pri­im­da­ma spren­di­mus, iš da­lies ar net vi­siš­kai va­do­vau­ja­si tuo, ar ki­ti žmo­nės yra prie­lan­kūs jų spren­di­mams. Gìra yra tai, kuo ža­vi­si ar pri­ima žmo­nės, su ku­riais jis gy­ve­na. Blo­gis yra tai, kas juos er­zi­na ar­ba liū­di­na. Net kai ne­bran­di są­ži­nė nė­ra vi­siš­kai val­do­ma iš­orė­je esan­čių žmo­nių, ji vis tiek vei­kia tik taip, tar­si pri­klau­sy­tų ko­kiai nors ki­tai są­ži­nei. Ne­bran­di są­ži­nė nė­ra pa­ti sa­vęs šei­mi­nin­kė. Ji tik at­sto­vau­ja ki­to as­mens, gru­pės, par­ti­jos, vi­suo­me­nės sluoks­nio, tau­tos ar ra­sės są­ži­nei. Tai­gi ji pa­ti ne­pri­ima tik­rų mo­ra­li­nių spren­di­mų, ji tie­siog mėg­džio­ja ki­tų spren­di­mus. Ji pa­ti ne­pri­ima sa­vų spren­di­mų, tik pa­pras­čiau­siai „lai­ko­si“ par­ti­jos li­ni­jos. Ji iš tik­rų­jų net ne­tu­ri sa­vų mo­ty­vų ir in­ten­ci­jų, o jei tu­ri, suž­lug­do juos iš­krai­py­da­ma ir ra­cio­na­li­zuo­da­ma, kad jie pri­si­de­rin­tų prie ki­tų as­me­nų in­ten­ci­jų. Tai nė­ra mo­ra­li­nė lais­vė. To­kia są­ži­nė tik­rą mei­lę pa­da­ro ne­įma­no­mą, nes jei no­riu tik­rai ir lais­vai my­lė­ti, tu­riu su­ge­bė­ti ki­tam duo­ti tai, kas iš tik­rų­jų yra ma­no. Jei ma­no šir­dis vi­sų pir­ma ne­pri­klau­so man, tai kaip aš ją ati­duo­siu ki­tam? Ji man ne­pri­klau­so, kad ga­lė­čiau ją ati­duo­ti!

3. Lais­va va­lia mums ne­duo­da­ma kaip koks fe­jer­ver­kas, kad jį pa­leis­tu­me tuš­čiai į orą. Esa­ma žmo­nių, ku­rie ma­no, kad jų veiks­mai yra lais­vi ta­da, jei­gu jie yra be tiks­lo, tar­si ra­cio­na­lus tiks­las nu­sta­ty­tų mums tam tik­rus ap­ri­bo­ji­mus. Pa­na­šiai bū­tų, jei sa­ky­tu­me, jog kaž­kas yra tur­tin­ges­nis, jei sa­vo pi­ni­gus ne iš­lei­džia, o iš­me­ta pro lan­gą.

Ka­dan­gi pi­ni­gai sa­vai­me tu­ri ver­tę, ne­neig­siu, kad ga­lė­tum bū­ti ver­tas pa­gy­ri­mo, jei jais pri­si­deg­tum sa­vo ci­ga­re­tes. Iš to bū­tų ma­ty­ti, kad tik­rai ir tin­ka­mai su­vo­ki do­le­rio on­to­lo­gi­nę ver­tę. Vis dėl­to jei­gu tik tiek ma­nai ga­lįs su pi­ni­gais nu­veik­ti, tuo­met tik­rai ne­il­gai džiaug­sie­si nau­da, ku­rią ga­lė­tų jie su­teik­ti.

Tur­būt tie­sa, kad tur­tuo­lis ga­li leng­viau pi­ni­gus iš­mes­ti pro lan­gą nei varg­šas, ta­čiau nei pi­ni­gų iš­lei­di­mas, nei jų iš­švais­ty­mas ne­pa­da­ro žmo­gaus tur­tin­go. Jis yra tur­tin­gas dė­ka to, ką tu­ri, o jo tur­tai jam ver­tin­gi tuo, ką jis ga­li su jais nu­veik­ti.

Taip pat ir lais­vė, re­mian­tis šia ana­lo­gi­ja, ne­pa­di­dė­ja, jei yra iš­švais­to­ma ar­ba iš­lei­džia­ma. Ji mums yra duo­ta kaip ta­len­tas, ku­rį tu­ri­me iš­leis­ti į apy­var­tą iki Kris­taus at­ėji­mo. Šio­je pre­ky­bo­je da­ly­vau­ja­me su tuo, kas mums pri­klau­so, tik tam, kad su­grą­žin­tu­me su pa­lū­ka­no­mis. Ne­su­nai­ki­na­me to, ką tu­ri­me, ir ne­iš­me­ta­me lauk. Sa­vo lais­vę ski­ria­me ko­kiam nors tiks­lui ir taip tam­pa­me lais­ves­ni, nei bu­vo­me prieš tai. Ka­dan­gi esa­me lais­ves­ni, tai esa­me ir lai­min­ges­ni. Mes ne tik tu­ri­me dau­giau nei tu­rė­jo­me, bet tam­pa­me dau­giau sa­vi­mi, nei bu­vo­me prieš tai. Šis tu­rė­ji­mas ir bu­vi­mas mums su­tei­kia­mas, jei­gu tai sie­ja­me su Die­vo va­lia. Mū­sų va­lia su­stip­rė­ja, kai pa­klūs­ta­me ob­jek­ty­vios tik­ro­vės rei­ka­la­vi­mams. Mū­sų są­ži­nė ap­švie­čia­ma ir įgy­ja kur kas pla­tes­nį ho­ri­zon­tą. Mes jau ga­li­me ma­ty­ti daug kil­nes­nes sa­vo lais­vės pa­nau­do­ji­mo ga­li­my­bes, nes esa­me pa­lies­ti Die­vo mei­lės. O ka­dan­gi esa­me pra­tur­tin­ti die­viš­ką­ja ma­lo­ne, ran­da­me sa­vy­je jė­gų pa­siek­ti tiks­lus, ku­rie anks­čiau mums bu­vo ne­pa­sie­kia­mi.

Vi­sus šiuos vai­sius ga­li­me lais­vai su­rink­ti, vyk­dy­da­mi Die­vo va­lią. Dėl to lai­ko­me sa­ve lai­min­gais, ži­no­da­mi Jo va­lią ir ją vyk­dy­da­mi, ir su­pran­ta­me, kad la­biau­siai ne­lai­min­gi esa­me ta­da, kai ne­su­vo­kia­me Jo tiks­lų ar Jo pla­nų mums ar vi­sam li­ku­siam pa­sau­liui. „Erd­viu ke­liu aš ke­liau­siu, – sa­ko psal­mi­nin­kas, – nes ta­vo įsa­kų ieš­ko­jau“ (Ps 119, 45). „Džiau­giuo­si ta­vo ke­lio įsa­kais, tar­tum lo­bių lo­biais […] Jei ta­vo Mo­ky­mas ne­bū­tų man džiaugs­mo šal­ti­nis, bū­čiau var­guos pra­žu­vęs“ (Ps 119, 14. 92). „Iz­ra­e­li, mes esa­me lai­min­gi, nes mums ap­reikš­ta, kas Die­vui pa­tin­ka“ (Bar 4, 4).

4. Lais­vi mū­sų po­el­giai ne tik pri­va­lo tu­rė­ti tiks­lą, bet rei­kia, kad tas tiks­las bū­tų tei­sin­gas. Pri­va­lo­me tu­rė­ti są­ži­nę, ku­ri mus iš­mo­ky­tų pa­si­rink­ti tei­sin­gus tiks­lus. Są­ži­nė – tai švie­sa, ku­rios pa­de­da­mi at­pa­žįs­ta­me  Die­vo va­lią mū­sų gy­ve­ni­me.

Ši švie­sa yra dve­jo­pa. Vi­sų pir­ma esa­ma psi­cho­lo­gi­nės są­ži­nės, ku­rią bū­tų ge­riau va­din­ti sa­vi­mo­ne. Jo­je at­si­spin­di mū­sų at­lik­ti veiks­mai. Ji juos įsi­są­mo­ni­na, o per juos įsi­są­mo­ni­na ir pa­ti sa­ve. Ta­čiau mes tu­ri­me ir mo­ra­li­nę są­ži­nę, ku­ri mums ne tik pri­me­na, kad mes vei­kia­me ir kaip vei­kia­me, bet pri­me­na ir tai, ar ge­rai mes vei­kia­me. Ji spren­džia apie mū­sų po­el­gių ver­tę. Ir psi­cho­lo­gi­nė, ir mo­ra­li­nė są­ži­nė – tai pro­to su­ge­bė­ji­mai. Tai du mū­sų įsi­są­mo­ni­ni­mo bū­dai, mums pa­sa­kan­tys tai, kas mes iš tie­sų esa­me.

Žmo­gus nuo li­ku­sios kū­ri­ni­jos da­lies iš­si­ski­ria sa­vo pro­tu ir lais­ve. Bran­dą jis pa­sie­kia to­bu­lin­da­mas sa­vo iš­min­tį ir iš­mok­da­mas pro­tin­giau ir veiks­min­giau val­dy­ti sa­vo mo­ra­li­nę veik­lą. To­dėl cha­rak­te­ris ir bran­da ma­tuo­ja­mi mū­sų mo­ra­li­nės są­ži­nės gry­nu­mu ir ap­dai­ru­mu. Są­ži­nė – tai vi­so žmo­gaus san­trau­ka, nors žmo­gus yra kur kas dau­giau nei tik gy­va są­ži­nė. Są­ži­nė – pa­slėp­tų da­ly­kų, ne­pa­ste­bi­mų po­el­gių ir po­lin­kių, ku­rie už ją pa­čią yra daug svar­bes­ni, žen­klas. Tai – žmo­gaus gel­mės veid­ro­dis. As­mens tik­ro­vė yra gi­lus ir slap­tas da­ly­kas, sly­pin­tis ne tik ne­ma­to­mo­je žmo­gaus me­ta­fi­zi­nės slap­tu­mos gel­mė­je, bet ir pa­ties Die­vo slap­tu­mo­je.

Są­ži­nė – tai mū­sų sie­los vei­das. Kin­tan­čios są­ži­nės iš­raiš­kos tiks­liau at­spin­di mo­ra­li­nius sie­los ak­tus, ne­gu žmo­gaus vei­do iš­raiš­kos at­spin­di ja­me sly­pin­čius jaus­mus. Net iš­ori­nis žmo­gaus vei­das yra tik jo są­ži­nės at­spin­dys. Iš tie­sų tik ne­di­de­lė da­lis to, kas sly­pi žmo­gaus sie­lo­je, ka­da nors at­si­spin­di jo vei­de, bet ir tas tru­pu­tis iš­kal­bin­gai pra­by­la apie vi­du­je esan­čią są­ži­nę.

5.  Vie­na iš svar­biau­sių mal­dos gy­ve­ni­mo pa­skir­čių – gi­lin­ti, stip­rin­ti ir ug­dy­ti mo­ra­li­nę sa­vo są­ži­nę. Nors mū­sų psi­cho­lo­gi­nės sa­vi­mo­nės au­gi­mas yra ant­ra­ei­lis da­ly­kas, ta­čiau jis nė­ra ne­svar­bus. Mal­da at­spin­di mū­sų psi­cho­lo­gi­nę sa­vi­mo­nę, bet mal­da nė­ra tin­ka­miau­sia vie­ta jai ug­dy­ti.

Kai žvel­gia­me į sa­vo vi­dų ir ti­ria­me psi­cho­lo­gi­nę sa­vo sa­vi­mo­nę, mū­sų žvilgs­nis ap­si­ri­bo­ja mu­mis pa­čiais. Mes įsi­są­mo­ni­na­me sa­vo jaus­mus, vi­di­nę sa­vo veik­lą, sa­vo min­tis, spren­di­mus bei troš­ki­mus. Ne­de­ra per­ne­lyg daž­nai mąs­ty­ti apie vi­sus šiuos da­ly­kus. Nuo­la­ti­nė sa­vis­ta­ba ska­ti­na per­ne­lyg su­reikš­min­tą dė­me­sį veiks­mams, ku­rie tu­rė­tų vyk­ti ins­tink­ty­viai ir ne­pa­ste­bi­mai. Kai per­ne­lyg daug dė­me­sio ski­ria­me pa­tiems sau, mū­sų veik­la tam­pa su­var­žy­ta ir šlub­čio­jan­ti. Mes taip įdė­miai ste­bi­me sa­vo ke­lią, kad grei­tai vi­siš­kai pa­ra­ly­žiuo­ja­me sa­ve ir tam­pa­me ne­pa­jė­gūs veik­ti kaip nor­ma­lūs žmo­nės.

To­dėl, kai mel­džia­mės, ge­riau psi­cho­lo­gi­nę sa­vi­mo­nę pa­lik­ti ra­my­bė­je. Kuo ma­žiau dė­me­sio jai skir­si­me, tuo bus ge­riau. Prie­žas­tis, dėl ku­rios dau­ge­lis re­li­gin­gų žmo­nių ma­no ne­ga­lį me­di­tuo­ti, yra ta, kad, jų ma­ny­mu, me­di­ta­ci­ją su­da­ro re­li­gi­nės emo­ci­jos, min­tys ar jaus­mai, ku­riuos me­di­tuo­jan­tis as­muo la­bai aiš­kiai įsi­są­mo­ni­na. Vos pra­dė­ję me­di­tuo­ti, jie pra­de­da žvelg­ti į psi­cho­lo­gi­nę sa­vi­mo­nę, kad įsi­ti­kin­tų, ar jie pa­ti­ria ką nors ver­ta. Tuo­met jie nie­ko ar­ba be­veik nie­ko ne­ap­tin­ka ir sten­gia­si ar­ba pa­tys dirb­ti­nai su­ža­din­ti ko­kią nors pa­tir­tį, ar­ba nu­si­vy­lę vi­sai liau­na­si me­di­ta­vę. 

6. Psi­cho­lo­gi­nė sa­vi­mo­nė yra mums nau­din­giau­sia, ka­da jai lei­džia­ma veik­ti ins­tink­ty­viai ir per daug są­mo­nin­gai ne­si­ki­ša­ma į jos veik­lą. Tu­rė­tu­me su­ge­bė­ti žvelg­ti per sa­vo sa­vi­mo­nę, jos pa­čios iš­vis ne­ma­ty­da­mi. Kai sa­vi­mo­nė vei­kia tei­sin­gai, ji yra la­bai rei­ka­lin­ga mel­džian­tis, nes mo­ra­li­nės są­ži­nės, ku­ri mal­do­je už­ima pa­grin­di­nį vaid­me­nį, veik­lai su­tei­kia tam tik­rą to­ną ir ko­ky­bę.

Kar­tais psi­cho­lo­gi­nę sa­vi­mo­nę grei­tai su­pa­ra­ly­žiuo­ja bergž­džios sa­vis­ta­bos spau­di­mas. Ta­čiau esa­ma ki­tos dva­si­nės veik­los, ku­ri ug­do ir iš­lais­vi­na jo­je sly­pin­čias vei­ki­mo ga­lias. Tai – gro­žio su­vo­ki­mas. Ne­ke­ti­nu teig­ti, jog tu­ri­me ti­kė­tis, kad mū­sų sa­vi­mo­nė į gro­žį re­a­guos kaip į le­pų ir ezo­te­ri­nį da­ly­ką. Tu­rė­tu­me bū­ti pa­kan­ka­mai bud­rūs, kad tik­ro­vė­je pa­ma­ty­tu­me mus vi­sur su­pan­tį gro­žį. Gro­žis – tai tie­siog pa­ti tik­ro­vė, pa­tir­ta ypa­tin­gu bū­du, ku­ris su­tei­kia jai bū­din­gą spin­de­sio ver­tę. Vi­sa, kas yra, yra gra­žu ta­da, ka­da tai yra tik­ra, nors aso­cia­ci­jos, ku­rios ky­la žmo­nėms žvel­giant į įvai­rius da­ly­kus, ne vi­sa­da lei­džia juos ma­ty­ti kaip gra­žius. Gy­va­tės yra gra­žios, bet ne mums. 

Vie­nas svar­biau­sių ir la­biau­siai ne­pai­so­mų da­ly­kų yra ge­bė­ji­mas at­si­liep­ti į tik­ro­vę, įžvelg­ti įpras­tų da­ly­kų ver­tę ir gro­žį, at­gy­ti mus vi­sur su­pan­čios Die­vo kū­ri­ni­jos di­dy­bės aki­vaiz­do­je. Mes ne­ma­to­me tų da­ly­kų, nes esa­me nuo jų nu­to­lę. Tam tik­ra pras­me tu­ri­me tai pa­da­ry­ti. Šiais lai­kais mū­sų po­jū­čiai yra nuo­la­tos ata­kuo­ja­mi įvai­riau­sių sti­mu­lų, tad ne­tu­rė­da­mi iš­siug­dę tam tik­ro ap­sau­gi­nio ne­jaut­ru­mo iš­pro­tė­tu­me, mė­gin­da­mi vie­nu me­tu su­re­a­guo­ti į vi­sus im­pul­sus!

Šiais lai­kais pir­ma­sis vi­di­nio gy­ve­ni­mo žings­nis nė­ra, kaip kai kas ga­lė­tų įsi­vaiz­duo­ti, mo­ky­ma­sis ne­ma­ty­ti, ne­ra­gau­ti, ne­gir­dė­ti ir ne­jaus­ti kai ku­rių da­ly­kų. Prie­šin­gai, pir­miau­sia tu­ri­me at­si­sa­ky­ti klai­din­gų ma­ty­mo, ra­ga­vi­mo, gir­dė­ji­mo, jau­ti­mo ir t. t. bū­dų ir mo­ky­tis tei­sin­gų bū­dų.

As­ke­tiz­mas nė­ra vien tik te­le­vi­zi­jos, ci­ga­re­čių ir deg­ti­nės at­si­ža­dė­ji­mo da­ly­kas. Prieš pra­dė­da­mi bū­ti as­ke­tais pir­miau­sia tu­ri­me iš­mok­ti ma­ty­ti gy­ve­ni­mą kaip kaž­ką dau­giau, ne vien tik hip­no­ti­zuo­jan­tį te­le­vi­zi­jos ek­ra­ną. Pri­va­lo­me su­ge­bė­ti mė­gau­tis ne vien ta­ba­ku ar al­ko­ho­liu – gal­būt net­gi tu­ri­me mokėti vartoti ir šiuos pra­ban­gos da­ly­kus taip, lyg jie ir­gi bū­tų ge­ri.

Kaip ga­li mū­sų są­ži­nė pa­sa­ky­ti, ar at­si­ža­da­me kai ku­rių da­ly­kų, ar ne, jei pir­ma ne­pa­ro­do, kaip jais de­ra­mai nau­do­tis? Juk at­si­ža­dė­ji­mas nė­ra tiks­las sa­vai­me – jis pa­de­da mums ge­riau nau­do­tis vi­sais da­ly­kais. Jis pa­de­da jų at­si­sa­ky­ti. Jei tik­ro­vė su­ke­lia mums pa­si­bjau­rė­ji­mą, jei mes pa­pras­čiau­siai bjau­rė­da­mie­si nuo jos nu­si­su­ka­me, tai kam gi mes ją pa­au­ko­si­me? Kaip mes ją pa­šven­tin­si­me? Kaip mes iš jos pa­da­ry­si­me do­va­ną Die­vui ir žmo­nėms?

Es­te­ti­nė pa­tir­tis, me­no kū­ri­nio kū­ri­mas ar kon­tem­p­lia­ci­ja ga­li psi­cho­lo­gi­nę są­ži­nę iš­kel­ti į aukš­čiau­sias ir to­bu­liau­sias iš­si­pil­dy­mo vir­šū­nes. Me­nas lei­džia mums tuo pa­čiu me­tu sa­ve at­ras­ti ir pra­ras­ti. Pro­tas, ku­ris at­si­lie­pia į ei­lė­raš­ty­je, pa­veiks­le ar mu­zi­kos kū­ri­ny­je sly­pin­čias in­te­lek­tu­a­lias ar dva­si­nes ver­ty­bes, at­ran­da dva­si­nę gy­vy­bę, ku­ri jį pa­ky­li virš jo pa­ties, pa­ima jį iš jo pa­ties ir su­tei­kia jam to­kį bū­ties lyg­me­nį, ku­rio jis net ne­ma­nė ga­lįs ka­da nors pa­siek­ti.

Iš Thomas Merton. Nė vie­nas žmo­gus nė­ra sa­la. Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.