Amerikiečių ekologo, miškininko ir gamtosaugininko Aldo Leopoldo (1887-1948) darbai apie  žemės turtus, apie žemę kaip nedalomą visumą,  apie žmogaus vietą trapioje gamtinių ryšių sistemoje, padarė reikšmingą įtaką šiuolaikinei gamtosaugos sampratai. Skaitytojams siūlome ištrauką iš A. Leopoldo knygos „Smėlio grafystės kalendorius“ (1949).

Kiekviena profesija turi nedidelį būrį epitetų, kuriems bū­tinos lankos pabėgioti, pasidžiaugti laisve. Pavyzdžiui, eko­nomistai priversti ieškoti laisvų ganyklų savo numylėtie­siems burnojimams „nerentabilu", „regresija" ir „tradicinis inertiškumas". Plačiose smėlio grafystėse šiems ekonomistų priekaištams yra kur pasimankštinti, žolės ganytis kiek nori ir nepuola kaip sparva prieštaringa kritika.

Dirvožemininkams irgi būtų riesta be smėlio grafysčių. Kur gi kitur jiems, kaip duonos kasdienės, ieškoti jaurinių ir glėjinių dirvožemių, anaerobinių bakterijų? Socialinio planavimo specialistai pastaraisiais metais pra­dėjo naudoti smėlio grafystes kitam, nors irgi panašiam reikalui. Smėlio rajonas žemėlapiuose su smulkiais žirneliais, kur kiekvienas žirnelis reiškia dešimt vonių, arba penkis kosmetikos salonus, arba vieną mylią asfalto dangos, arba veislinio buliaus dalį, yra blyški tuščia malonių kontūrų ir didumo erdvė. Tokie žemėlapiai atrodytų labai nuobodžiai, jeigu žirneliai būtų išsidėstę lygiomis eilutėmis.

Trumpai sakant, smėlio grafystės yra skurdžios.

Aldo Leopoldo namelis Viskonsino valstijoje.

Tačiau ketvirtajame dešimtmetyje, kada geradariai re­formatoriai klajojo po didžiąsias lygumas ir įkalbinėjo smė­lio fermų savininkus keltis į kitas vietas, šie nepatiklūs tam­suoliai nepanorėjo niekur išvažiuoti, nors juos ir viliojo fe­deralinio žemės banko trijų procentų paskola. Mane tai su­intrigavo ir aš pagaliau, norėdamas įminti jų elgesio mįslę, nusipirkau smėlio fermą.

Kartais, atėjus birželiui, kai lubinai rasa apmoka neuž­dirbtus dividendus, aš pradedu abejoti, ar jau tokie skurdūs šie smėlynai. Pelningų fermų žemėje lubinai net neauga, juo labiau nesurenka kasdieną brangakmenių vaivorykštės. Jeigu jie ten surizikuotų išlįsti iš žemės, kovos su piktžolėmis ins­pektorius, kuris retai regi rasotą aušrą, aišku, pareikalautų, kad juos nedelsiant išnaikintų. Ar ekonomistai žino, kad yra tokie augalai lubinai?

Galbūt nepanorėjusius palikti smėlio grafysčių fermerius sulaikė tos gilios, suleidusios šaknis į praeitį, priežastys. Kiek­vieną kartą, atėjus balandžiui, man tai primena šilagėlė, pražystanti visuose žvirgždėtuose gūbriuose. Šilagėlė nekal­bi, bet, kiek aš suprantu, ji apsisprendė dar laikais ledynų, kurie čia paliko žvirgždo. Tik žvirgždėti gūbriai yra tokie neturtingi, kad gali šilagėlei suteikti nevaržomą erdvę po balandžio saule. Ji pasiruošusi kęsti sniegą, ledo krušą ir šaltą vėją vardan teisės žydėti vienatyje.

Yra ir kitų augalų, kurie pasaulyje trokšta ne turto, o erdvės. Pažiūrėkite, pavyzdžiui, į mažutę smiltę, papuošian­čią baltais nėriniais skurdžiausių kalvų viršūnes, kol jas šviesiu mėliu nutaškys lubinai. Smiltė paprasčiausiai nesu­tinka gyventi derlingoje fermoje — netgi labai geroje, su alpiškuoju sodeliu ir begonijomis. Ir maža linažolė, tokia smulkutė, tokia plonutė ir tokia žydra, kad ją pamatysi vos neužmynęs — kas ir kada matė augančią linažolę kur nors kitur, išskyrus pliką smėlį?

Ir pagaliau, švitrė, šalia kurios net linažolė atrodo aukš­ta ir vešli. Neteko susitikti ekonomisto, žinančio švitrę, bet aš, jeigu būčiau ekonomistas, pasinerčiau į savo ekonominius apmąstymus būtinai gulėdamas ant smėlio ir apžiūrinėdamas švitrę.

Kai kuriuos paukščius pamatysi tik smėlio grafystėse. Kodėl? Kartais tai įspėti būna paprasta, o kartais nelengva. Dėl blyškiosios startos viskas aišku: jai patinka Bankso pušys, o šioms — smėlis. Suprantama, ir kanadinė gervė — ji mėgsta žmonių negyvenamas vietas, o jų daugiau niekur nerasi. Tačiau kodėl smėlėtose vietovėse peri slankos? Šį jų norą nepaaiškinsi tokiu svariu materialiniu argumentu, kaip maistas,— žemės sliekų daugiausia ten, kur dirvožemis derlingesnis.

Manau, kad po ilgų stebėjimų, aš nustačiau prie­žastį. Prieš pradėdamas žavingą vestuvinį šokį, slankos pa­tinėlis pradeda sukaliotis kaip mažaūgė moteris su aukšta­kulniais— tankioje žolėje tai atrodytų nelabai didingai. Tuo tarpu nevaisingiausioje smėlio pievos juostelėje ar smėlio grafystės skurdžiausioje dykynėje nėra žolinės dangos (juo labiau balandžio mėnesį), o tik samanos, švitrės, kartenės, rūgštynėlės, katpėdėlės — visa tai niekai net trumpakojams paukščiams. Čia slankos patinėlis gali ne tik netrukdomas išpūsti krūtinę, išdidžiai vaikštinėti, manieringai trepenti, bet ir jausti, kad jis visa puikybe gerai matomas realios ar įsivaizduojamos žiūrovės. Ši nereikšminga aplinkybė, svarbi tik mėnesį, ir tai vos valandą per dieną, be to, tikriausiai tik vienai iš lyčių, ir, aišku, yra tik jau ne ekonominis gyve­nimo lygio matas,— ji yra lemianti, renkantis slankai na­mus.

Ekonomistai kol kas nemėgino iškelti slankas kitur.

Vertė Genovaitė Griniūtė