Tatjana Maceinienė. Žmogui gera būti tik meilėje: Antanas Maceina apie Meilę: laiškai, eilėraščiai, pasvarstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2009, 175 p.

Knygoje pirmą kartą spausdinami A. Maceinos jaunystės laiškai savo būsimai žmonai Julijai Tverskaitei, dar VDU Teologijos fakulteto studentei. Įdomu tai, kad kaip tik tuo metu, studijuodamas Liuveno universitete, A. Maceina rašė studiją apie moterystę „Mysterium magnum“. Taigi dėstydamas teorinius moterystės pagrindus jis galėjo praktiškai juos patikrinti savo asmenine patirtimi. Šitai aiškiai liudija visi A. Maceinos laiškai sužadėtinei. Jųdviejų meilės ir dvasinio bendrumo pagrindas buvo gilus religingumas ir tikėjimo objektas – Dievas – kaip aukščiausias amžinasis meilės idealas. Tarnavimas šiam idealui turėjo formuoti jų vertybinę sistemą, stiprinti jausmus, įkvėpti kūrybai, tobulinti asmenybę. A. Maceina puoselėja viltį, kad jų šeimos židinys taps „religine, menine ir moksline šventove“, iš kurios turėtų sklisti idėjos, „pagaunančios“ žmones ir padedančios jiems tobulėti. Jis trokšta su savo išrinktąja „suaugt į vieną žmogų“, nes vienas žmogus (ar moteris, ar vyras) dar nesąs „pilnutinis“ žmogus, jam sunku kilti aukštyn siekiant „nuvažiuoti iki pat dangaus vartų“.

A. Maceina neneigia aistros, kūniško potraukio, geidulingumo, tačiau tai, jo supratimu, nesudaro meilės esmės. Tai laikinas, praeinantis dalykas, „raudonas aistrų žiburys“ pamažu užgęsta, ir tuomet paaiškėja, kad vyro ir moters sieloje neliko nieko, kas būtų panašu į meilę.

Tapti vienu dviejuose kūnuose, vidinė dviejų sielų vienybė, pasak A. Maceinos, įmanoma tik tuomet, jeigu jos atrama yra tas, apie ką telkiasi ir jungiasi visa būtis, tai yra Dievas, kuris ir yra aukščiausioji amžinoji Meilė.

Knygoje taip pat spausdinama keletas A. Maceinos laiškų savo šeimos nariams bei artimiausiems bičiuliams, kuriuose kalbama apie meilės, santuokos, moterystės klausimus. Laiškus lydi knygos autorės komentarai, pasvarstymai, samprotavimai, išryškinantys A. Maceinos asmenybės bruožus gana intymiu aspektu.