Malaizijoje viena po kitos deginamos bažnyčios, kadangi krikščionys, kalbėdami apie Dievą, vartoja žodį „Alachas“.

Vyriausybė nusprendė, kad šiuo žodžiu Dievą vadinti gali tik musulmonai. Tačiau aukštasis teismas paskelbė, kad katalikų laikraštis „Herald“, leidžiamas malajų kalba, ir toliau galės vartoti žodį „Alachas“, kadangi Borneo gyvenantys laikraščio skaitytojai Dievą šitaip vadina nuo neatmenamų laikų.

Du trečdaliai Malaizijos gyventojų yra musulmonai, krikščionių yra apie dešimt procentų. Politinis Malaizijos gyvenimas truputėlį skiriasi nuo britiškojo. Pavyzdžiui, opozicijos lyderis stoja prieš teismą, pateikus jam „sodomijos“ kaltinimus. Tokiais metodais valdžia naudojosi ir anksčiau.

Vargu ar daugelis protestuojančiųjų, kad krikščionys vartoja žodį „Alachas“, apie tokią šio žodžio vartoseną buvo girdėję iki pastaruoju metu kilusio triukšmo. Jie juk neperka krikščioniškų laikraščių ir negyvena Borneo, kur šie laikraščiai daugiausia platinami.

Viena populiariausių priežasčių, kodėl Malaizijos musulmonai prieštarauja, kad krikščionys vartoja žodį „Alachas“, yra ta, jog jie nuogąstauja, kad šitokiu būdu musulmonai nebūtų privilioti atsiversti į krikščionybę. Galima numanyti, jog mąstoma šitaip: „Alachas“ yra Korane vartojamas Dievo vardas, o krikščionių garbinamas Dievas yra netikras dievas.

Man regisi, kad šitoks supratimas tarsi veidrodis atspindi tą, kuris aną savaitgalį pasireiškė Anglijoje protesto mitinge Stoke prie Trento, kur susirinkusi minia skandavo: "Allah, Allah, who the – is Allah?" (Alachas, Alachas, kas ... yra Alachas?).  Tai pasibjaurėtinai įžeidžiamas šūkis, kilęs iš klaidingo įsivaizdavimo, kad Alachas ir Dievas nėra tas pats.

Tvirčiausias argumentas prieš tokį įsivaizdavimą yra tas, kad krikščionys akivaizdžiai garbina Abraomo Dievą. Jie garbina tą patį Dievą, kaip ir žydai. Be abejo, judėjai, lygiai kaip ir musulmonai, neigia ir piktinasi mintimi, kad Dievas turi Sūnų, tapusį žmogumi.

Tačiau tai, jog manai, kad kiti klysta, apibūdindami kieno nors savybes, dar nereiškia, kad jie kalba apie kitą asmenį. Pavyzdžiui, vieni Spartaką pavadins „laisvės kovotoju“, o kiti jį pavadins „žmogžudžiu maištininku“, tačiau ir vieni, ir kiti kalba apie tą patį žmogų.

Kalbant ne religinėje plotmėje, neabejotina, kad Dievą reiškiantis žodis yra verčiamas į kitas kalbas. Iš tiesų tai nėra vardas (kaip Spartakas), o žodis, kuriuo įvardijama aukščiausioji būtybė, kuri yra tik viena. Anglakalbiai vadiną ją „God“, prancūzai – „Dieu“.

 Žvelgiant iš kalbos perspektyvos, žodis „Alachas“, apie tai net nemąstant, yra plačiai vartojamas tiek musulmonų, tiek nemusulmonų. Pavyzdžiui, maltiečiai Dievą vadina „Alla“, kadangi jų kalba stipriai paveikta arabų kalbos. Ispanai, gyvenantys teritorijoje, kuri septynis šimtus metų buvo okupuota arabakalbių, vartoja žodį „ojalá“, kuris reiškia „tikiuosi, kad“.  Manau, kad daugelis jų nė nežino, kad tas žodis yra kilęs iš wa sa llah, t.y. „Dievui panorėjus“.

Neramumai Malaizijoje kilo tarp žmonių, kuriems arabų kalba nėra gimtoji. Tarp arabakalbių musulmonų ir arabakalbių krikščionių šitoks nesusipratimas būtų neįmanomas, nes Dievą ir vieni, ir kiti vadina vienu ir tuo pačiu žodžiu „Allah“.

Arabiškas žodis „Allah“ yra kilęs iš al-ilah, "dievas". Mekos gyventojai žodį „Allah“ vartojo dar iki Mahometo jiems paskelbtos žinios. Tas žodis randamas Arabijos ikiislamiškoje poezijoje bei senoviniuose įrašuose. Krikščionys Dievą taip vadino gerokai seniau nei gimė Mahometas.

Be to, Koranas skelbia, kad Mahometui žinomas Dievas yra Šventojo Rašto žmonių (žydų ir krikščionių) Dievas. Suroje 29,46 Dievas sako savo sekėjams: „Sakykite: ‚Tikime tai, kas apreikšta mums ir apreikšta jums. Mūsų Dievas ir jūsų Dievas yra vienas. Paklūstame Jam‘.“

Musulmonai gali manyti, kad žydai ir krikščionys išdavė jiems duotą apreiškimą, tačiau Adomo kūrėjo tapatybės tai nekeičia.

„The Daily Telegraph“, 2010 01 30, vertė Kęstutis Pulokas