Diskusijose dėl Aukštojo mokslo pertvarkos daugiausia aptarinėjami atskiri fragmentai. Pavyzdžiui, kaip keičiasi aukštųjų mokyklų valdymas, kaip pasiekti, kad studentai gautų kreditus iš bankų palankiausiomis sąlygomis, kas ir kiek turi mokėti už studijas. Visi šie klausimai svarbūs, tačiau dar svarbiau nepamesti iš akių   pamatinio reformos siekio – tiek studentams, tiek mokslininkams turi būti sudarytos geriausios sąlygos tobulėti ir visa aukštojo mokslo sistema turi į tai orientuotis.

Pertvarka buvo būtina

Prisiminkime, kodėl apskritai pradėta kalbėti apie pokyčių būtinybę. Dabartiniai kritikai kažkodėl „pamiršta“, jog aukštasis mokslas buvo atsidūręs kritiškoje būklėje. Net buvo sakoma, kad realiai mes turime ne universitetus, bet diplomų dauginimo įstaigas, kuriose studijos tik imituojamos. Esą dėstytojai imituoja, kad dėsto, studentai, kad mokosi, kartelė studijų kokybei nuleista labai žemai, gabiausi studentai masiškai važiuoja studijuoti į užsienį, o valstybės skiriamos lėšos mokslo įstaigoms susigeria tarsi į smėlį. Kasmet buvo priimama daug naujų studentų, be aiškesnio suvokimo, kokie yra realūs darbo rinkos poreikiai, kokių kompetencijų ugdymą reikia orientuotis.

Tai, kad būtinos reformos, kurios sudarytų sąlygas studijų kokybei gerinti, kurios skatintų mokslininkų kūrybiškumą ir inovacijas, sutarė praktiškai visos kokią nors įtaką turinčios partijos. Buvo pasirašytas oficialus politikų sutarimas,  už kurį agitavo tiek tuometinė valdančioji dauguma, tiek opozicija.

Tikrai keista, kai šiandien aršiai puolamos atskiros detales,  net kalbama, jog aukštojo mokslo sistema griaunama, nenorint pripažinti, kad reformomis aukštasis mokslas gelbėjamas, o ne sklandžiai veikianti sistema keičiama kita. .Prisiminkime prieš reformą skelbtas labai kritiškas ekspertizes, jog mokslo vertė Lietuvoje menksta ir, jei situacija nesikeis, mes pasmerkti būti į aukštąsias technologijas ir kvalifikacijas orientuoto pasaulio periferija. Šiandien vienu iš svarbiausių gelbėjimo ratų mokslo ir studijų sistemos pertvarkai yra tikrai didelė parama iš Europos Sąjungos fondų. Tačiau, jei reforma nebūtų buvusi pradėta, šios paramos taip pat nebūtų.

Nuo centralizuoto planavimo prie atsakomybės paskirstymo

Keisti buvusią ydingą sistemą labai sunku, ir praeities naštą dar ilgai jausime. Reikėjo perprogramuoti visą sistemą. Nuo centralizuoto planavimo, kai direktyvos ir svarbiausi sprendimai priimami ministerijoje, buvo pereita prie decentralizuotos sistemos, kurioje  visi dalinasi atsakomybe. Aukštosios mokyklos norėjo kuo daugiau savarankiškumo ir laisvės. Šis noras buvo patenkintas, tačiau primenant, kad  savarankiškumas – tai atsakomybė ir rizika. Aukštosios mokyklos pačios dabar gali siūlyti programos, rinktis strategijas. Niekas negali būti garantuotas, kad visi pasirinkimai bus sėkmingi.  Tačiau, skirtingai nuo planinės sistemos, kurioje viena planavimo  klaida reiškia visos sistemos griūtį, naujoje sistemoje galios ir atsakomybė išskirstytos taip, kad visas klaidas būtų lengviau atitaisytos, kad studento neatsakingas pasirinkimas ar aukštosios mokyklos klaida neišbalansuotų visų sistemos grandžių.

Daug didesnė atsakomybė dabar tenka ir studentams, jų pasirinkimams. Labai svarbu, kad jie atsakingai rinktųsi savo gyvenimo kelią ir suprastų, kad mokosi ne dėl diplomo, bet dėl kompetencijų, dėl žinių, kurie bus pamatas jų karjerai. Mūsų pareiga suteikti jiems kuo daugiau informacijos apie universitetų, kolegijų siūlomas galimybes, apie prognozes darbo rinkoje, tačiau paties studento pasirinkimas yra vienas iš svarbiausių veiksmų, suteikiančių gaires visai sistemai.

Mokslininkams suteikiama kur kas daugiau savarankiškumo, tačiau tai reikalauja ir atsakingų pastangų dalyvauti įvairiuose projektuose, burti mokslininkų grupes, kurios galėtų realizuoti ambicingus tikslus.

Pagaliau, ministerijai tenka svarbi atsakomybė nustatant kokybės standartus, bendrąjį  studentų poreikį, kurio reikia valstybei.

Naujos galimybės studentams ir mokslininkams

Iki reformos daug kalbėta apie aukštųjų mokyklų autonomiją, būtinus pokyčius dėstytojų ir studentų santykiuose. Dabar visa tai įgyvendinama. Primenant, kad tikra autonomija nereiškia savivalės, bet yra atsakomybės prisiėmimas. Šiandien dažnai bandoma lyginti situaciją Lietuvoje ir užsienyje.  Neretai priekaištaujama, kad ten įgyvendinamos kiek kitokios reformos. Tačiau paklauskime studentų, kurie pagal įvairias programas studijavo užsienio universitetuose, kas jiems padarė didžiausią įspūdį. Dažniausias atsakymas – dėstytojų ir studentų santykiai. Lietuvoje labai ilgą laiką buvo griežtai hierarchinė sistema, kai dėstytojas visagalis, o studentas tėra medžiaga jo rankose. Studijos buvo suvokiamos kaip uždavinys, kaip kuo daugiau žinių prikimšti į studento galvą. Tuo tarpu kokybiškiausiuose Vakarų universitetuose dėstytojai bendrauja su studentais kaip su kolegomis, labai daug dėmesio skiria kūrybiškumo ugdymui.  Universitetai negali būti gamyklomis, kuriose štampuojami specialistai. Tai juos griauna iš vidaus.

Kai šiandien kalbuosi su abiturientais, absoliučiai jų daugumai naujoji sistema atrodo logiška ir teikianti daug galimybių. Nes jie jau kitaip mąsto, nemano, kad viskuo turi pasirūpinti valstybė, suvokia, kad daug kas priklauso nuo jų apsisprendimo. Daug sunkiau prie naujos sistemos prisitaikyti aukštųjų mokyklų administracijoms, tiems dėstytojams, kurie buvo pripratę prie kitokios tvarkos.

Štai nuogąstaujama, kad po pertvarkos daugiau akcentuojamos mokslininkų pastangos, o ne mokslinių institucijų veikla. Seniau, kai  valstybės finansai buvo teikiami ne tiesiogiai mokslininkams, bet mokslinėms institucijoms, tai vyravo bendra orientacija į vidurkį, daug kas priklausydavo nuo simpatijų, susigrupavimo pačiose institucijoje. Naujoji sistema skatina mokslines institucijas konkuruoti dėl geriausių mokslininkų, kurie gauna stipendijas, sėkmingai dalyvauja projektuose. Tai užkerta kelią niveliacijos pavojui ir skatina inovacijas, kūrybines iniciatyvas. Daug didesnės galimybės atsiveria jaunajai kartai, kuri ateina su savo idėjomis, kuriai anksčiau buvo labai sunku prasiveržti pro administracinį užtvarą. Galbūt seniau buvo mažiau rizikos, visiems užtikrintas tam tikras minimumas, tačiau tokia sistema neskatina stengtis, veda į stagnaciją.