1985 metų vasario 11-oji yra istorinė diena Bažnyčiai, ligoniams bei vienuolinėms kongregacijoms ir visiems sveikatos apsaugos darbuotojams. Prieš 25 metus garbingasis Dievo Tarnas popiežius Jonas Paulius II motu proprio „Dolentium hominum“ įsteigė Sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados popiežiškąją komisiją. Šio sumanymo šaknys yra sususijusios su metais ankščiau popiežiaus paskelbtu Apaštališkuoju laišku dėl krikščioniškosios žmonių kančios prasmės „Salvifici Doloris“.

Popiežiškosios sveikatos darbuotojų sielovados tarybos įsteigimo sukaktis sutampa su vienu iš svarbesnių tarybos uždavinių – surengti kasmetinę Pasaulinę ligonių dieną, kuri yra minima Lurdo Marijos liturginės šventės dieną, vasario 11-ąją. Šiemetinės Dienos šventimo kulminacija bus popiežiaus Benedikto aukojamos šv. Mišios už ligonius šv. Petro bazilikoje vasario 11-sios rytą. Dienos proga Šv. Tėvas paskelbė atskirą žinią, kurio lietuviškas vertimas paskelbtas portale „Katalikai.lt“.

Tarybos įkūrimo sukaktį ir Pasaulinę ligonių dieną Popiežiškoji taryba mini įvairiais šiomis dienomis Vatikane vyksiančiais religiniais ir kultūriniais renginiais. Antradienį tarybos pirmininkas arkivyskupas Zygmuntas Zimowskis atidarė tarptautinį simpoziumą, kuriame buvo paminėtos Jono Pauliaus II Apaštališkojo laiško „Salvifici Doloris“ metinės.

Arkivyskupas pažymėjo, kad visas dokumentas yra persunktas paties popiežiaus asmeniškai išgyventos gilios kančios patirties, kurią laiško įvade jis sutapatino su apaštalo Pauliaus liudijimu. Popiežius priminė kaip apaštalas Paulius paaiškino išganingą kančios galią: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia”. Šie žodžiai yra pabaigoje ilgo kelio, vedančio per kančią, kuri yra žmogaus istorijos dalis ir kurią nušviečia Dievo žodis. Jie įgyja tarsi džiaugsmingo galutinio atradimo vertę. Todėl šventasis Paulius rašo: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus“. Džiaugsmas kyla atradus kančios prasmę ir šis atradimas galioja visiems.

Būtent šie motyvai, išdėstyti Apaštališkajame laiške, paskatino motu proprio „Dolentium hominum“, kuriuo Jonas Paulius II įsteigė naują Šv. Sosto dikasteriją, skirtą sveikatos darbuotojų sielovadai, o po trejų metų vykdydamas Romos Kurijos reformą, apaštališkąja konstitucija „Pastor Bonus“ Popiežiškąją komisiją pertvarkė į Popiežiškąją sveikatos darbuotojų sielovados tarybą, tuomet įgijusią tokį savarankiškumą, kokį Apaštališkoji konstitucija suteikė visoms dikasterijoms.

Arkivyskupas Zimowskis priminė savo pirmtako ir pirmojo Sveikatos sielovados tarybos pirmininko kardinolo Fiorenzo Angelini pastabą, jog Apaštališkasis laiškas „Salvifici Doloris“ laikytinas atramos tašku ir ryškiu žmogišku ir dvasiniu kelrodžiu, liudijančiu aiškų Bažnyčios nusistatymą kančios atžvilgiu.

Kartą kreipdamasis į katalikų gydytojų suvažiavimo dalyvius garbingasis Dievo tarnas Jonas Paulius II kalbėjo, kad iš patirties žinome, jog iš medikų žmogus tikisi ne vien gydymo, kuris kartais gali ir nepateisinti lūkesčių, bet taip pat žmogiškos paramos. Jis taip pat tikisi sulaukti paramos iš brolio, galinčio padėti atskleisti gyvenimo viziją, kuri leistų suprasti kančios ir mirties slėpinius. Iš kur semtis tokio supratimo, jei ne iš tikėjimo, galinčio atsakyti į pačius svarbiausius egzistencinius klausimus, – pažymėjo anuomet Jonas Paulius II.

Pastaraisiais dešimtmečiais diskusija pradėjo liesti ir klausimus apie kūrinijos „sveikatą“, kaip prielaidą žmogaus sveikatai. Taip pat popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Caritas in veritate“ kalba apie kūrinijos apsaugą, kaip sveiko gyvenimo sąlygą žmonėms, bendruomenėms ir visai žmonijai.