Šiomis dienomis Londone vyksta Anglijos Bažnyčios generalinis sinodas, kuriame dalyvauja šalies anglikonų ganytojai. Generalinio sinodo darbus atidarė Kenterberio arkivyskupas Rowanas Williamsas, Anglijos Bažnyčios ir visos pasaulinės Anglikonų bendrijos primas.

Arkivyskupas Williamsas palietė klausimus, kurie ne mažiau aktualūs ir katalikiškoje erdvėje. Vienas iš jų – kokia yra religinių bendruomenių laisvė sekuliarioje visuomenėje? Pakanka tik prisiminti neseną Anglijos katalikų vyskupų vizitą „ad Limina“ Romoje, kur jie susitiko su popiežiumi Benediktu XVI. Šventasis Tėvas audiencijoje tarp kitų dalykų pasakė britų vyskupams: „Jūsų šalis yra gerai žinoma, nes užtikrinamos visų visuomenės narių lygios galimybės. Tačiau kaip jūs pažymėjote, kai kurių šiam (galimybių lygybės) tikslui sukurtų įstatymų pasekmės primeta neteisingus ribojimus religinių bendruomenių laisvei veikti pagal savo įsitikinimus.“

Šie popiežiaus žodžiai Anglijos viešojoje erdvėje sukėlė nemažą audrą. Žiniasklaidoje buvo tvirtinama, kad Benedikto XVI pastaba buvo „ataka“ prieš pastaruoju laiku Didžiojoje Britanijoje svarstytą lygybės normų paketą. Viena iš normų numatė, kad religinės organizacijos, pavyzdžiui, parapijos, įdarbindamos asmenį negali atsižvelgti į jo lytinę orientaciją. Išimtis būtų palikta tik priimant į seminarijas, skiriant hierarchus. Kitaip tariant, dėl lygybės religinės organizacijos negalėtų laisvai rinktis darbuotojų, kurių įsitikinimai ir gyvenimo būdas atitinka jų skleidžiamą mokymą. Būtent šią laisvę ir gynė popiežius. Tuo tarpu įvairios organizacijos, ypač homoseksualių asmenų, surengė ar žada surengti protesto akcijas prieš tai, ką jos laiko jų diskriminacija.

Tačiau religinių organizacijų laisvė rinktis darbuotojus rūpėjo ne tik katalikams, kurių Anglijoje yra mažuma, bet ir religinę daugumą sudarantiems anglikonams. Nors diskutuotina lygybės norma nebuvo priimta, diskusija dėl jos turinio tęsiasi iki pat šiol.

Pasak arkivyskupo Williamso įvadinės kalbos Generaliniame sinode, šioje diskusijoje paliečiamas laisvės visuomenėje prigimties klausimas. Jis kvietė į diskusiją pažvelgti santūriai, vengiant pačių kraštutiniausių vertinimų, kad, viena vertus, britų vyriausybė sistemingai puola krikščioniškas vertybes, kita vertus, jog krikščionys trokšta įteisintos veidmainystės.

Jis pažymėjo, kad praktiškai niekas neabejoja dėl homoseksualių asmenų pilietinių laisvių ir teisių. Tai daug kartų įvairiomis progomis pabrėžė anglikonų vyskupai. Jų iškelta problema yra kita: ar vyriausybė, politinė valdžia gali pasakyti religinėms bendruomenėms, kokiems uždaviniams jos gali priimti asmenis, atitinkančius jų mokymą, ir kokiems negali?

Visi sutinka, kad pačios religinės bendruomenės sprendžia, kas joms priklauso ir kaip jos veikia. Kita vertus, bendruomenės nariai renkasi gyventi bendruomenės nubrėžtų ribų viduje. Tos ribos gali keistis, tačiau svarbu pabrėžti, kad jos turi būti keičiamos „iš vidaus“, o ne „iš išorės“. Einant dar toliau, jei vyriausybei bus suteikta teisė nustatyti normas religinėms bendruomenėms vienose srityse, tai kodėl taip pat ne kitose. Tai ypač galioja ilgo laiko periodu. Galbūt dabartinė vyriausybė nesiektų ko nors daugiau. Tačiau gal po dvidešimties metų, pasikeitus politinei kultūrai, kita vyriausybė bandytų ką nors pakeisti, ir nebūtinai į gera.

Kenterberio arkivyskupas taip pat apgailestavo, kad viešose diskusijose prarandamas objektyvus požūris. Tai Ugandos atvejis. Tiesa, kad ten buvo priimtos blogai pagarsėjusios normos prieš homoseksualius asmenis. Tačiau ar teisinga sukarikatūrinti Ugandos Bažnyčią iki „homofobų“? R. Williamsas pasakojo, kad tuo metu, kai buvo sakomi šie kaltinimai dėl homofobijos, jis kalbėjosi su Ugandos anglikonų vyskupu, kaip padėti nusiaubtai šalies šiaurei, kaip reabilituoti vaikus kareivius, kaip gydyti pokario traumas, kaip kovoti su epidemijomis. Visa tai viešojoje diskusijoje buvo užmiršta.

Kenterberio arkivyskupas siūlė visas šias problemas apsvarstyti ne kaip antagonistinių, viena kitą turinčių paneigti laisvių kovą, o kaip išmintingos laisvių pusiausvyros sukūrimą.