1953 metais, kai net technikos pranašai nesvajojo apie internetą, filosofas Isaiahas Berlinas prisiminė graikų poeto Archilocho mintį ir pritaikė ją nusakyti skirčiai tarp dviejų skirtingo tipo mąstytojų, ežio ir lapės: „Lapė žino daugelį dalykų, tačiau ežys žino didįjį dalyką.“

Autoriai ežiai, pasak Berlino, mato pasaulį per vienintelės ir viršiausios idėjos prizmę, tuo tarpu lapės linkusios šmirinėti šen bei ten ir ieškoti įkvėpimo iš pačių įvairiausių patirčių ir šaltinių. Marxas, Nietsche ir Platonas buvo ežiai; Aristotelis, Shakespeare‘as ir pats Berlinas atstovavo lapėms.

Mes, kurie šiandien mėgaujamės gėrybėmis iš anarchiško, visur esančio, beribio ir nevaldomo gausybės rago vardu internetas, visi virtome lapėmis. Mes naršome po mintis ir viliojančius pasiūlymus, grobstome juos ir raškome, išsirenkame, kas mums patinka, visa kita palikdami nuošaly, išsisaugojame, jungiamės, siunčiamės ir kaupiame informaciją, plečiame pramogų ir savo socialinio gyvenimo įvairovę. Naujasis „Apple“ produktas „iPad“ yra tik dar vienas žingsnis kelyje į žmogaus dvasios susiliejimą su internetu. Toks mąstymo būdas kelia tiesioginę grėsmę ideologijoms. Radikalią formą įgijęs ežio mąstymas yra totalitarinis ir fundamentalistiškas, štai kodėl režimai Kinijoje ir Irane taip baiminasi interneto. Ežys ne veltui bijo lapės.

Kaip mes tampame lapėmis

Amerikiečių filosofas ir literatūros agentas Johnas Brockmanas savo tinklalapyje Edge.org, besiorientuojančiame į naujas idėjas ir technologijas, prieš kurį laiką nemažam būriui filosofų, mokslininkų ir intelektualų uždavė paprastą ir sykiu principinį klausimą: „Kaip internetas pakeitė Jūsų gyvenimą?“ Nors atsakymų įvairovė buvo stebėtina, dauguma autorių vis dėlto sutiko dėl vieno dalyko: tinklas radikaliai pakeitė būdą, kaip mes išreiškiame savo mintis, jeigu ne būdą, kaip apskritai naudojamės informacija. Šiandien viršų ima lapės mąstymas – tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Blogiausiu atveju tai reiškia trumpiau išlaikomą dėmesį, prastesnę atmintį, nerišlią, vidinių sąryšių stokojančią argumentaciją, intelektinės nuosavybės eroziją ir polinkį anekdotus painioti su faktais. Geriausiu atveju internetas atvaizduoja dvasinę revoliuciją, kuri atveria kaip niekad daug kelių laisvam bendradarbiavimui, kuri stulbinamai palengvino priėjimą prie informacijos jūros ir didžiąją žinių apie mus supantį pasaulį saugyklą priartino vos kelių klaviatūros ir pelės spustelėjimų atstumu. Didysis kunkuliuojantis kibernetinės erdvės katilas per minutę kitą pateikia naujų, stulbinamų receptų.

Viena vertus, vikri ir sumani interneto lapė, išsirengusi į dvasinę kelionę, kuri anksčiau galėdavo trukti ištisus metus, sutaupo nepaprastai daug laiko, kai negaišdama šmirinėja iš vienos vietos į kitą. Kita vertus, jai tenka sugaišti nežmoniškai daug laiko, kol prasiskina kelią pro interneto jūrą su visais jos žvaigždžių ir žvaigždučių tauškalais, pornografija, anoniminiais užgauliojimais ir nuotrupomis iš kitų žmonių gyvenimo.

Internetas įsibrauna į mūsų atminties struktūrą. Erudicija ir patyrimas, žinių bagažas, kurį žmogus kaupė metai iš metų, šiandien yra mažiau vertingi už gebėjimą sutelkti savo dėmesį („sufokusuoti“) ir apibendrinti („apdoroti“): gebėjimas pasiimti informaciją iš mašinos išstūmė gebėjimą prisiminti ją be pagalbinių priemonių. Antai aš žinojau, kad galvoje turiu citatą apie ežį ir lapę, tačiau nemaniau, kad „žinau“ ją užtikrintai, kol per keletą sekundžių nesusiieškojau jos internete.

Kurtinamas tauškalų ir tekstų choras

Interneto valdomame mąstyme vertinamas ne žinojimas, o atradimo galimybė. Interneto mes „nežiūrime“ kaip televizijos ir nepriimame jo kaip knygos turinio – mes susiieškome jame tai, kas tą akimirką mums pasirodo naudinga. Tai sąlygoja tam tikrą galvoseną, ir kol skaitmeninis pasaulis toliau kolonizuoja mūsų gyvenamąjį pasaulį, tol darbo rinkoje vis dažniau pripažinimą išsikovoja tokios galvos, kurioms būdingas lapės mąstymas. Davidas Dalrymple‘as iš Masačiusetso technologijos instituto šitai apibūdina tokiais žodžiais: „Šiandien turėtų būti daugiau atsižvelgiama į tai, kaip darbuotojui pavyksta tikslingai į ką nors sutelkti dėmesį, o ne į tai, kiek patyrimo jis turi.“ Kaip internetas valdo mūsų mąstymą, žinoma, priklauso nuo to, ar mes traktuojame jį kaip pradinukų žaidimų aikštelę, vietą vaikiškoms kovoms, paviršutiniškam bendravimui, nesibaigiantiems plepalams ir nevaldomam egocentriškumui, ar kaip erdvę tolesniam tobulėjimui, kur mūsų laukia neišsenkantis atradimo džiaugsmas ir galimybių keistis idėjomis gausa. Suprantama, daugumai mūsų internetas yra tiek viena, tiek kita.

Norint skaityti tinklą, reikia išmokti naujos skaitymo formos, tai yra įgusti susidūrus su informacijos perviršiu skirti tai, kas naudinga, nuo to, kas visai nevertinga arba kas nukreipia nuo tikslo. Daugelis vartotojų jaučiasi perkrauti informacijos srauto, pernelyg didelio kiekio internetinių puslapių, naujienų, kurtinančio tauškalų ir tekstų choro. Internetinis mąstymas susideda ne vien iš naršymo ir kaupimo, bet ir iš atrankos bei atmetimo. Internetinė lapė žino daug dalykų, tačiau sykiu, ant kiekvieno kampo nutverdama po gardų kąsnelį alkiui numalšinti, ji turi žinoti, kas yra nevirškinama – kitaip tariant, kas ją maitina ir kas nuodija.

Intelektinis srautas

Prieš porą šimtų metų gebėjimas skaityti ir rašyti buvo retas ir išskirtinai vertingas dalykas. Šiandien kiekvienas, kuris turi prieigą prie interneto ir klaviatūrą, tampa leidėju. Vos viena žmonių karta skiria mus nuo tų laikų, kai reikėdavo aktyviai siekti žinių. Šiandien mes esame bombarduojami informacija, kurios didžioji dalis yra prastos kokybės, tendencinga arba tiesiog šalutinė.

Pagrindiniai mūsų mąstymo mechanizmai tebėra senieji. Tačiau pakito tai, kaip mes įsisaviname informaciją. Sykiu šios informacijos – tiek vertingos, tiek menkavertės – apimtys išaugo taip, kad ji gali ne tik įkvėpti, bet ir atgrasyti. Turbūt svarbiausiu susietų su kompiuteriu smegenų (angl. online brain) gabumu tapo gebėjimas nugenėti sutrūnijusias medžio šakas, – kitaip tariant, drausmingumas tikslingai nukreipiant į ką nors savo dėmesį, taip pat įgudimas atsirenkant ir kritiškai vertinant informaciją.

Šioje vietoje prisiminkime indėnišką luotą. Mokslo istoriko George‘o Dysono teigimu, šiaurės vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje gyvenę indėnai turėjo du labai skirtingus laivų statymo metodus. Antai aleutai, gyvenę salose, kuriose nebuvo medžių, savo kajakus statė iš į krantą išplautos medienos – ant rėmo, sukonstruoto iš į krantą išmestų medžių, jie užtempdavo gyvūnų odas. Tuo tarpu tlingitai kirsdavo stambius medžius ir išskaptuodavo iš jų kanojas, likusią medienos dalį išmesdami arba sudegindami.

„Anksčiau mes buvome kajakų statytojai ir rinkdavome informacijos nuotrupas, kur tik rasdavome, – rašo Dysonas. – Šiandien mes turime išmokti tapti luotų statytojais ir atmesti nereikalingą informaciją, idant priešais mūsų akis atsiskleistų pasislėpęs žinių pavidalas.“ Taigi, sulig kiekvienu techninės pažangos žingsniu vis stiprėjant intelektualiniam interneto srautui, išsilaikyti virš vandens ateityje gali tikėtis tik viena gyva būtybė – tai luotu plaukianti lapė.

Vertė Dangė Vitkienė

Straipsnis buvo išspausdintas britų dienraštyje „The Times“