Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido puošnų, proginį leidinį – Jono Antano Proišhofo (1663–1721) 1707 m. parašytą ir tais pačiais metais Vilniaus universiteto spaustuvėje išspausdintą veikalą „Akademijos laurais žydintis Jogailos ir Batoro Vilniaus universitetas“ (vertėjas iš lotynų kalbos ir komentarų autorius Evaldas Grigonis, įžanginio straipsnio autorius Liudas Jovaiša, knygos dailininkė Elona Marija Ložytė).

Tai serijos Fontes Historiae Universitatis Vilnensis (Vilniaus universiteto istoriniai šaltiniai) fotografuotinis leidinys, skirtas garbingai seniausios Lietuvos aukštosios mokyklos 430 metų sukakčiai ir sykiu tai jau antrasis šios serijos leidinys, išleistas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.

J.A. Proišhofas – vokietis, Lietuvių provincijos jėzuitas, teologijos ir kanonų teisės dėstytojas, gabus retorius ir istorikas. Šis mokytas jėzuitas 1706-1707 Vilniaus universitete dėstė metafiziką. Trumpo buvimo universitete vaisius – jau minėtas J.A. Proišhofo veikalas, parašytas iškilmingo filosofijos magistro (t.y. daktaro) vardo suteikimo proga.

Barokiniu stiliumi ir pagal to meto literatūros kanono reikalavimus parašytas tekstas, anot istoriko Liudo Jovaišos, nepateikia nuoseklaus istorinio naratyvo. Šis kūrinys, kaip ir buvo būdinga XVII–XVIII a. tekstams, yra savotiška žodinė „portretų galerija“, kurioje autorius išvardija šešias svarbiausias Vilniaus universiteto asmenų grupes: ganytojų-steigėjų, karalių, Akademijos kanclerių (Vilniaus vyskupų), Vilniaus akademijoje laurus gavusių mokytų vyrų nejėzuitų, Akademijos rektorių, ir Akademijoje laipsnius gavusių mokyčiausių jėzuitų. Svarbiausioji grupė, nulėmusi šio kūrinio reikšmingumą, jame pirmąkart pateikta Vilniaus universiteto rektorių eilė. Kaip pastebi L. Jovaiša, „šiuo sąrašu rėmėsi dauguma Vilniaus universiteto istorijos tyrinėtojų iki pat 1966 m., kai Paulius Rabikauskas pateikė galutinai patikslintą rektorių sąrašą“.

Savo „Akademijos laurais žydinčiu universitetu“ J. A. Proišhofas išgarsėjo ir kaip pirmasis Vilniaus universiteto vardo gynėjas, parodęs puikų teisinį išprusimą ir pagrindęs Vilniaus universiteto teisę vadintis universitetu, kurią bandė užginčyti Krokuvos universiteto profesorius Mikalojus Zalašovskis, teigęs kad „universitetas Vilniuje negali būti vadinamas universitetu, nes neturi visų fakultetų, kurie yra būtini pilnų studijų universitetui“. Taip lenkų teisininkas bandė Vilniaus universitetui prikišti medicinos fakulteto trūkumą.

Yra žinomi išlikę tik keli originalūs XVIII amžiaus egzemplioriai. Pirmąkart išleidžiamą „patikimai nušviestą istoriją, kurioje apžvelgiamas Jėzaus Draugijos Vilniaus akademijos ir universiteto steigimas, stiprinimas ir mokslo vyrų laurai“ sudaro J. A. Proišhofo lotyniškojo originalo faksimilės ir greta jų pateikiamas lietuviškas vertimas, platūs istoriniai komentarai.

Pirmosios Vilniaus universiteto istorijos „Akademijos laurais žydintis Jogailos ir Batoro Vilniaus universitetas“ pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje, vasario 18 d., 17 val. Forume kartu su dar viena serijos Fontes Historiae Universitatis Vilnensis LLTI išleidžiama nauja knyga – katalogu Bibliotheca Sapiehana. Renginyje dalyvaus Irena Krivienė, Mindaugas Kvietkauskas, Alma Braziūnienė, Aušra Rinkūnaitė, Evaldas Grigonis, renginį ves Sigitas Narbutas.

 

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas