Kelių pastarųjų savaičių netikėtos naujienos, keli reikšmingų dėdžių atsistatydinimai, STT vyrukų neregėtas aktyvumas: dokumentų poėmiai valdiškose institucijose, staigus viceministro Artūro Skiko areštas ir teismas skatina suklusti ir įdėmiau žvilgtelėti, kas vyksta aukščiausiose mūsų valstybės scenose ir užkulisiuose. Kaip tik viena ausimi dabar klausausi debatų iš Seimo posėdžių salės, kur vyksta generalinio prokuroro Algimanto Valantino atsistatydinimo vodevilis.

Opozicijos atstovai įkyriai iš pagrindinio personažo reikalauja atsakymo: o kas vis dėlto iš tikro atsitiko per tą savaitę nuo tris valandas trukusio vizito Prezidentūroje iki kito vizito su pareiškimu rankose? Atsakymo nėra ir nebus – nesitikėkime, nors aukščiausias valstybės teisėsaugos pareigūnas yra šimtus kartų prisiekęs, ranką padėjęs ant Konstitucijos, kalbėti tiesą ir tiktai tiesą. Apima keistas jausmas – tiesą tuose rūmuose visi daugiau ar mažiau žino, nujaučia, tačiau ne jos išsiaiškinimas bei paskelbimas rūpi Seimo oratoriams. Sakytum,vyksta kaži koks sofistinis svaidymasis argumentais, oratorinė ekvilibristika, už kurios plyti ir slepiasi užkulisių realybė, nedaug bendra teturinti su vengiama įvardyti tikrove. O ta tikrovė egzistuoja už viešųjų diskursų, kartais netyčia išnyranti užuominų ar netyčia išsprūdusių lapsus lingua  pavidalu. Štai didžiai plebėjų gerbiamam oratoriui Juliui Veselkai nusprūsta nuo liežuvio įdomi frazė, kad valstybėje vyksta tylus perversmas. Oratorius susizgrimba pasakęs  ne tai, ką norėjo, mėgina užglaistyti, bet žodis kaip žvirblis – išskrido – nebepagausi.

Mėginu hipotetiškai įsivaizduoti, ką reiškia J. Veselkai valstybės perversmas. Dėkim viską į vieną lentyną: atsistatydino ir atstatydinti VSD vadovai, atšauktas ambasadorius Gruzijoje Mečys Laurinkus, atstatydintas užsienio reikalų ministras, atsistatydina Sveikatos ministerijos vadovas, važiuoja Generalinės prokuratūros „stogas“,  kratoms bei siautėjančiam terorui pabaigos nematyti, nes „giljotinos ašmenys“ galandami  ir FNTT, ir Mokesčių inspekcijos vadovų galvoms. Brr... koks siaubas.  Paviršutiniškai žiūrint, atrodytų, kad prasideda Ivano Rūsčiojo opričninos (1565 -1572)  laikai su atsivejančiais juos galvų kapojimo, neregėtos prievartos ir autoritarizmo vaizdiniais. Atrodytų, visuomenei pats laikas būtų eiti į gatves ir aikštes ginti demokratijos vertybių ir nuskriaustųjų valdininkų, tačiau taip nevyksta. Priešingai, visuomenė net su sunkiai nuslepiamu pasitenkinimu stebi „egzekucijas“ - J.Veselkos vadinamąjį valstybės perversmą.

Nereikia būti dideliu išminčium, kad suvoktum, kodėl dvidešimtaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais susiklostė tokios radikalios visuomenės nuostatos visų keturių valdžių atžvilgiu (teisinės, įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir žiniasklaidinės).  Visos jos, su retomis išimtimis, atiminėjo valstybę iš piliečių ir suokalbiškai  valdymo, ekonominio gyvenimo bei išgyvenimo svertus perleidinėjo jokios legitimacijos neturintiems klanams, parazituojančioms ekonominėms bei žiniasklaidą valdančioms grupuotėms. Vos tik buvo užsimota tuos valstybės valdymo svertus atsiimti, kaipmat kilo triukšmas, nesiliaujantis rėksmas apie slenkančius perversmus, politinius valymus, autoritarizmą etc. Ne sykį girdėtas ir labai patogus argumentas, kai tave meta iš darbo.  Niekaip kitaip negalėtum paaiškinti nueinančiųjų Generalinės prokuratūros „šefų“ viešų postringavimų, kad jie, tirdami rezonansines  pulkininko Vytauto Pociūno žūties, Medininkų žudynių, Juro Abromavičiaus susprogdinimo, Kauno pedofilijos ir dviejų asmenų nužudymo bylas jautė nuolatinį politikų ir žiniasklaidos spaudimą. Jei to spaudimo nebūtų, bylos prokuratūrų stalčiuose apaugtų tokiu storu pelėsių sluoksniu, kad, prieš iškeliant jas iš slaptaviečių, pirma reikėtų dezinfekuoti ir atiduoti kvalifikuotiems restauratoriams. Dar įdomesnis klausimas, kodėl davę priesaiką visuomenės interesą ginti opozicijos atstovai nesidomi rezonansinių bylų eiga ir neskatina teisėsaugos institucijų, kad jos laiku, greitai ir deramai būtų ištirtos, kaip ir derėtų visuomenės išrinktiems atstovams?

Atsakymas nėra labai paprastas. Neretai pasigirsta ir tokia versija, kad viena iš mūsų viešosios valdžios šakų – Seimas, išrinktas pagal partinius sąrašus, yra labiau ne visuomenės, o finansinių užkulisinių grupuočių interesams atstovaujanti valdžia. Vadinamoji „valstybininkų“ grupuotė per aštuonetą socdemų ir prezidento Valdo Adamkaus valdymo metų, perėmusi jėgos struktūras ir didžiąją dalį žiniasklaidos (net visuomeninį transliuotoją), ketino uzurpuoti per didelę valdžią, kurios nesugebėjo apžioti ir netikėtai užspringo. Liaudiškai tariant, dabar to užstrigusio gerklėje gromulio negali atkosėti. Beje, ir patys tai supranta. Akivaizdus to pavyzdys – netikėtas  buvusio užsienio ministro komentaras: „Grąžinkit tautai nacionalinį transliuotoją“ interneto portale Alfa.lt, kur jis pagaliau praregi: „Tai, ką mes vadiname nacionaliniu transliuotoju – formaliai jis toks ir yra, – visą laiką buvo įvairių grupuočių dominavimo erdvė. O grupuotės, jeigu jos užsidariusios savo siaurų, dalinių interesų rate, nepajėgios nacionalinių poreikių iškelti aukščiau savųjų. Tuomet žodis „nacionalinis“ tampa tik priedanga grupei, klanui, kuris mūsų, bent iš dalies, išlaikomus radijo ir televizijos kanalus naudoja beveik kaip privačius.”

Komentarą eksministras  baigia dar rūstesne pastaba: „Prieš keletą dienų žiūrėjau LTV laidą „Teisė žinoti“, kurioje buvo nagrinėjamos pedofilijos skandalo teisinės peripetijos. Tai, kas vyko studijoje – vienos nuomonės piršimas televizijos žiūrovams, – dar kartą akivaizdžiai patvirtino tai, ką išdėsčiau šiame straipsnyje. Faktiškai, tiesa iš dalies, nacionalinis transliuotojas tebėra privatizuotas, tarnauja ponų grupės interesams. Vadinasi, pilietiškai nusiteikusiai visuomenės daliai, pirmiausia žurnalistų bendruomenei (į politikus didelių vilčių nededu), teks pakovoti už šios institucijos renacionalizavimą, už tai, kad LRT pagaliau imtų atstovauti viešajam, nacionaliniam interesui.” Labai pagirtinas atsivertimas po ištiso dvidešimt metų trukusio valstybės nusikaltėliško privatizavimo, kad valstybę laikas atsiimti ir sugrąžinti... Kam?..

Niekam, arba tiems patiems.

Stebiuosi klausydamas opozicijos postringavimų, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė eižėja, kad ji neturėjo ir neturi vizijos, idėjų, kaip „išsivynioti“ iš depresijos, kaip palengvinti eiliniam žmogui gyvenimą, tačiau patys, privaidindami, esą receptą žino, vis dėlto nesiima atsakomybės valdžią perimti, nors kokį vieną kitą deputatą išmušti iš valdančiosios koalicijos būtų vieni juokai. Tad ir kyla labai negeras įtarimas, kad visi tie kalbėjimai apie neįgalią Vyriausybę, autokratinę Prezidentę, koalicijos silpnumą yra tik gudriai sugalvotas taktinis manevras, kaip kuo labiau susilpninti dabartines valdžių šakas, kad vėl gautų įkvėpti oro užkulisiuose besislepiantys ir mūsų viešajam gyvenimui taisykles diktuojantys klanų personažai. Jiems ypatingai reikalinga bevaldystė, kad galėtų savo naujomis plytomis atstatyti ir restauruoti nušluotus stogus.