Internetiniame fotografuojančio dailininko Algio Griškevičiaus puslapyje pirmiau peržiūrėjęs tapybą, o vėliau fotografiją, supratau suklydęs. Po smagų jaudulį sukėlusių, tvirtai suręstų spalvingų drobių pilkavaizdės fotografijos žvelgė tarsi iš prieblandiško pusrūsio. Nors nufotografuotieji siužetai savo fantazijų išradingumu kartais net pranokdavo kruopščiai išdailintus paveikslus, tapybos sprogstamoji galia buvo keleriopai stipresnė už fotografijų artileriją.

Aišku, šitaip lyginti nedera. Senučiukė tapyba ne tik dėl garbaus amžiaus yra menų karalienė, o 170-metė jaunoji princesė visiškai nesitaiko į jos sostą. Nors atsiradus spalvotai fotografijai ir dabartinei kompiuterių visagalybei būna pabandymų artėliau prisigretinti, šiaip meninėse erdvėse abi mūzos gana draugingai sutaria. Ypač A. Griškevičiaus kūryboje. Primityvizmu paženklintoje jo ankstyvojoje tapyboje gausu fotografiškų siužetų. „Mergaitė su katinu“, „Mergaitė, siuvinėjanti dangų“, „Berniukas su akvariumu“, berniukas, grojantis akordeonu „Turbūt polonezas“... Tai vis fotografine estetika ir komponavimu paremti darbai, nors fotografavimo minčių tada dar nebuvo. Gerokai vėliau atsirado tiesioginių susipynimų.

Štai kad ir „Druskos svėrimas Europos centre“, iki nuogumo nusimetęs drabužių spalvingumą, persikėlė, tik jau „Svarstyklėmis“, į fotografinį „Zodiako ženklų“ ciklą. Tas pats atsitiko ir tapybiniam „Vandeniui“, bet fotografijoje naščiais du apskritus tvenkinukus neša ne anas nostalgiškasis berniukas, o gal jo tėvas. Panaši situacija lydi „Donkichoto pasirodymą“, fotoobjektyvu transformuotą į „Žmogų malūną“.

„Skrydis laisvu stiliumi“ – dar viena įspūdinga tapybinė kompozicija su virš miestelio bažnyčių šagališkai plaukiančiu nuogu vyru. Gal tai neįtikėtinų fotografinių pasiskraidymų pirmtakas? Pakilti A. Griškevičius ruošėsi ilgai ir kruopščiai. Jau 2004 m. nufotografavo smarkiai skristi norintį nuogą vyrą, stovintį ant kalniuko su išskleistais medinių kopėčių sparnais. Vėliau savo sudėtingėjantiems sugalvojimams pasitelkęs kraną, matyt, ir pagavo išganingą mintį, kad ana tapybinė iliuzija gali virsti tikroviškais žmonių skrydžiais.

Naujausiame šimtapuslapiniame A. Griškevičiaus fotografijų albume „Mikališkių stebuklai“ („Tyto alba“. Vilnius, 2009) randame ne tik sudėtingų pasiskraidymų, bet ir beveik visą aštuonerių metų fotografavimo derlių. Jis surikiuotas į darnią vienspalvę visumą, o jeigu staiga kažkuriame atvertime švystelėtų mėlynas dangus, žaliuojanti augalija ar raudona mergaitės suknelė, tai prilygtų meninio sumanymo pražūčiai.

Spalva visuose menuose reikalauja ypatingo subtilumo, saiko. Dabartiniai spalvingi fotografijų fejerverkai kartais rodo paprasčiausią nejautrą ir techninių galimybių nesuvaldymą. Reiklesni fotografai stengiasi pabėgti nuo ryškaus reklaminio triukšmo. Naujausiuose tapybos darbuose ir A. Griškevičius smarkiai prigesino koloristinį intensyvumą. Jis sako dabar einąs minimalistiniu keliu – kuo mažiau spalvingo šnekėjimo.

Visi albumai prasideda nuo tekstinių pašnekėjimų. Tai ne tik savotiška privalomybė, bet ir pirmasis spausdinamų darbų vertinimas, jų prasmių praskleidimas ir apibendrinimas. „Mikališkių stebuklai“ ypač turtingi – juos palydi net du solidūs menotyriniai rašiniai.

Agnė Narušytė savo įžvalgose „Akmens ridenimas dangun“ aptardama „padūkėliškas menininko fantazijas“ pastebi: „Tapytojas A. Griškevičius fotografuodamas vaizduotę pabrėžia veiksmo ir reiškinio neįmanomybę... Tikslas – nufotografuoti vaizduotę taip, lyg tai būtų tikrovė (...), neįmanomo padarymas įmanomu.“

Ir Algis save vadina susapnuoto gyvenimo realistu. Lietuviškoje fotografijoje jam derėtų paskirti atskirą vardinę lentynėlę, nes tokio originalaus, absurdiškai tragikomiško autoriaus pas mus dar nebuvo.

Vaidotas Jauniškis, tiesiogiai stebėjęs sudėtingą fotografavimo procesą, savo vertinimus efektingai pavadinęs „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės, kuriais žaidžia“, išgrynina A. Griškevičiaus kūrybos esmę: „Bet nuotraukų figūros taip aktyviai perima ir tęsia jo paveikslų mitologiją, kad, regis, pirmiau jis nutapė, o vėliau „atgaivino“ realybėje... ir nesvarbu, ar piešta dažais, ar objektyvu.“

Iš tiesų nesvarbu, ar nuo tapybos, ar nuo skulptūros nubyrantys trupiniai pavirsta smagiomis, su realybe susipykusiomis fotografijomis. Svarbu, kad neįtikėtinų fantazijų erdvėmis skraidanti menininko kūrybinė dvasia jį dosniai maitina naujais, dar niekieno nesapnuotais atradimais.

2006-ųjų vasara Algiui buvo itin zodiakiška. Dangiškieji ženklai menininkui sufleravo žemiškus sprendimus: Skorpionui pritaikomas aštriai nudilęs dalgis, iš tokių pat keturių dalgių sumeistraujamos Vėžio žnyplės, pintomis vytelinėmis uodegomis plevenančios ant liepto nuogus užpakaliukus saulutėje šildo elegantiškos Žuvys.

Mergelė – ramunėmis vainikuotas svarbiausias Algio idėjų vykdytojas masyvusis Mykolas – akivaizdžiai parodijuoja saldžiąją Kopenhagos Undinėlę. Mergelei ant akmens sodinamas Mykolas, o Liūtui kontrasto principu išrengiama Mykolienė. Padabinta storavirve uodega, ji oriai neša visas šiam ženklui atseikėtas tuštybes. Įdomiausia, ką autorius sau prisitaikė. Pasirodo, be tvirtos moteriškos atramos savo gyvenime Šaulys nieko nesumedžiotų. Išmintingas zodiakas!

Naujai atrasto tryliktojo Asilo ženklo herojus Juozas Erlickas kažkodėl į albumą netilpo. Gaila, nes tokio fantastiško sugalvojimo galima tik juodžiausiai pavydėti. Keisti būna taikingieji menininkai, kurie visomis išgalėmis nesipriešina sudarytojų ar dailininkų diktatui ir neįrodo, neapgina savo mylimo vaiko teisės apsigyventi knygos puslapiuose.

Gandralizdyje tupintis ir tikriausiai kiaušinius su užtaisytu kalašnikovu saugantis pusnuogis gyvasis klasikas dar iškilmingai asilu pašventinamas. Ir pats palaimina tokį išskirtinį pagerbimą. Smagu, kai humoro hierarchai nepristinga išminties ir savo asmens nesupančioja šventos karvės sindromu. O Algis „Bernardinuose“ patvirtina: „Svarbu pasirinkti personažus, kurie nebijo būti juokingi.“

Vendenio ir Skorpiono fotovaizduose akis įkyriai bado elektros stulpai. Juos iš savo „Žydėjimo“ išskutinėdavau aštriai nulaužtu skutimosi peiliuku. Dabar kompiuteriu gali idealiai iššvarinti dangų ir visas palaukes, bet ponui menininkui gelžbetonstulpiai, matyt, visiškai neardo kompozicinės darnos.

Tikriausiai esu alergiškas, nes negaliu ilgėliau žiūrėti į „Fontaną“, kur trys nuogi ir stuomeningi vyrai skulptūriškai tvirtai susikibę rankomis, o tiesiai iš jų kyšo gelžbetoninis griozdas. Negi tokia įsivaizduojamoji fontano čiurkšlė?

Jeigu kam atrodo, kad čia reiškiami dideli priekaištai autoriui, apsirinkate. Tiesiog provokuojantis priekabiavimas, puikiai žinant, kad tapyboje tie pamėkliniai stulpai tampa vos ne pagrindiniais kompozicijos elementais. Tik Algis juos timpteli ir nutapo aukštesnius, plonesnius, grakštesnius ir tarsi įtemptomis stygomis sugroja simpatišką elektrosimfonjetę... Drobėse jie yra tokia pat būtinybė kaip ir bažnyčios bokšto smailė virš jaukaus miesteliuko.

Fotografijų kunigaikštijoje tuo klausimu yra įteisinti du lygiaverčiai požiūriai: pedantiškai išvalyti visas šiukšles ir erzinančias dėmes arba priešingai – visą balastą paversti menine vertybe. Tapyboje Algiui tai pavyksta, o fotografijose stulpų medžiagiškumas ir sunkiai suvaldomas jų išsidėstymas ne visada padeda gražioms menininko intencijoms. O gal čia slepiasi paprasčiausias psichologinis blokavimas – tiesiog nekyla ranka ištrinti gelžbetoninį stuobrį, kai visai neseniai teptuku teko plušėti jį išdailinant...

Dar vienas nedidukas apgailestavimas: albumą labai gražiai būtų sutvirtinusi neįtikėtiniausio efektingumo „Vėliava“, kur atletiškas vyriškis su paradiniu rimtumu žygiuoja nešinas virš galvos lengvai plevėsuojančia į ilgą kotą įsikibusio sunkiasvorio Mykolo figūra. Jeigu jau taip verkiant būtini atokvėpiniai tuštieji puslapiai, tai „Vėliava“ puikiausiai tiktų vietoje silpnėlesniojo „Pasirodymo su vandens telkinuku“. Kaip ji ten derėtų su taip pat fantastišku „Vaikščiojančiu padebesiais“!

Gal autorius suabejojo dėl vėliavnešio cirkiškumo? Taigi tokio absurdiško triuko pasaulis dar tikrai nematė ir jį su didžiu malonumu palydėtų ilgai trunkančiais plojimais. Visam „Cirko“ ciklui derėtų ploti pagarbiai atsistojus, o ypač „Šiaurės Atėnams“, „Keliaujančiam vandens žonglieriui“, „Pučiančiam debesis“, „360O“, „Pirmam Lietuvos kosmonautui“, „Pasirodymui ant batuto“...

Savo fotoparodose A. Griškevičius praktikuoja dar vieną įdomų dalyką – parodo dokumentinį filmuką apie sudėtingą fotografavimo procesą. Diskutuotinas šitoks paslapties atskleidimas.

Žiūrėdamas fotografijas save nesunkiai apgauni ir patiki danguje plaukiojančiomis žuvimis ar balioniškai skrendančiu masyviu akmeniu, o Algis negailestingai nubraukia gražiąją iliuziją. Pamatai, kad akmuo yra iš kartono ar paralono sumeistrauta, visiškai lengvutė imitacija. Atverdamas virtuvės duris menininkas sunaikina ir dalį kūrinio įtaigumo.

Tačiau gal kaip tik reikalingas toks dokumentinis vaizdas, nes visi niekuo nebetikintieji net neabejoja, kad A. Griškevičius vien fotošopo virtuozas. Pamatę padebesiuose kabalduojantį, trosu prie krano strėlės pririštą Mykolą ir kiek dar visokių pastangų prireikia, kol Algio suplanuotoji kompozicija pasidaro menu, patiki mažojo teatriuko tikroviškumu.

A. Griškevičiaus videodokumentika ateityje gali tapti tokia pat meno vertybe kaip ir jo fotografijos. Tik reikėtų gero profesionalo, kuris užsiimtų visų paruošiamųjų darbų ir unikalių fotosesijų filmavimu, o vėliau sumontuotų smagaus siužeto filmą. Gal net tarptautinių festivalių apdovanojimų sulauktume...

Pabaigoje tradiciškai bandžiau išrinkti vieną geriausią fotografiją. Nepavyko. Teko palikti išskirtiniausiųjų penketuką: „Restauracija. 2002“, „Vandenis. 2006“, „Medėjanti. 2007“, „Aštri moteris. 2007“ ir „Žmogus lėktuvas. 2009“. Dažniausiai taip ir būna – iš kiekvieno didėlesnio ciklo į aukso fondą nubyra po vieną ar kelias smilteles. O dėl jų A. Griškevičiui tikrai vertėjo iš tapybos užsukti į fotografiją.