Praėjusią savaitę nemažai dėmesio sulaukė dvi Vilniaus galerijose rodomos parodos. Abi jos – itin išoriškai efektingos. Abi jos kelia abejonių, kurių nenuslopina teigiami komentarai spaudoje, dažniausiai akcentuojantys būtent išorę ir intriguojantį pirmąjį įspūdį.

Pirmoji – grafikės Jolantos Mikulskytės kūrybinis projektas „Sapnų mašina“ / „Dream Machine (grafinis kaleidoskopas)“. Jolanta Mikulskytė – jauna menininkė (g. 1979 m.). Iš jaunų menininkų tikimasi ne tik naujo, bet ir atviro, provokuojančio, normas griaunančio požiūrio. Deja, panašu, kad J. Mikulskytė užėmė atsargią kūrybinio dekoratyvumo, nepasakymo iki galo poziciją. Projektą sudaro specifinis mechanizmas, vadinamas „sapnų mašina“ ir menininkės objektai bei grafikos darbai. Dekoratyviu visų pirma laikyčiau „Sapnų mašinos“ pristatymą publikai.

„Sapnų mašina“ – mechanizmas, turintis gan įdomią istoriją. Jį 60-ųjų pradžioje sukūrė rašytojas, keliautojas, alchemikas Brionas Gysinas kartu su matematiku Ianu Sommerville. Mašiną sudaro cilindras su išpjaustytomis ertmėmis. Virš cilindro centro tvirtinamas silpnos šviesos šaltinis ir visa tai tvirtinama ant patefono sukamojo disko. Besisukant cilindrui, per išpjautas ertmes tolygiai stroboskopiškai sklinda šviesos ruožai. Skleidžiamos šviesos pulso dažnis sutampa su alpha bangomis – paprastai tokie elektros svyravimai (dažniai) yra fiksuojami tada, kai žmogaus smegenys yra atsipalaidavę. Į veikiančią „sapnų mašiną“ „žiūrima“ užsimerkus: pulsuojanti šviesa stimuliuoja regimąjį nervą ir keičia smegenyse elektros dažnių svyravimus, sukeldama įvairių spalvų ir faktūrų vaizdinius.

Septintojo sešimtmečio pradžioje sukurta „sapnų mašina“ apipinta tiek teoriniais, tiek beveik mistiniais svarstymais ir atradimais. Pavyzdžiui, internete galima rasti šaltinių teigiančių, kad ši mašina galėjo prisidėti prie Kurto Kobaino mirties – esą muzikantas turėjo šią mašiną ir dažnai mėgdavo pasinerti į jos keliamus „sapnus“. Neretai ji savo poveikiu tapatinama su haliucinogeniniais preparatais. „Sapnų mašinos“ mechanizmą ir poveikį iki pat šių dienų prisimena bei naudoja ir menininkai. Pastaraisiais metais ji vėl tapo labai populiari tarp menininkų. 2008-aisiais ši mašina tapo pagrindine heroje Niko Sheehano dokumentiniame filme „Flicker“ apie mašinos kūrėją Brioną Gysiną. Šia proga net dvi „sapnų mašinos“ eksponuotos galerijoje „October“. Tais pačiais 2008-aisiais „sapnų mašiną“ bei jos istoriją Latvijoje pristatė menininkai Gianluca Ruggeri ir Filippo Filliger parodoje “Dreamachine” /2008/”. Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje „New museum“ netrukus atsidarys paroda "Brion Gysin: Dream Machine". Begalę šios mašinos veikimo pavyzdžių galima rasti youtube.com, pavyzdžiui, čia.

Jolanta Mikulskytė, eksponuodama „Sapnų mašiną“ šalia savo grafikos kūrinių, sąmoningai nubraukia visus šio mechanizmo istorijos kontekstus. Akcentuojant tik „nekaltąją“ sapno aliuziją, „sapnų mašina“, be kultūrinio ir meninio konteksto tampa tiesiog efektingu parodos aksesuaru.

Pasak autorės, jos tikslas „šio mechanizmo pagalba sukurti nesamus (hipernetikroviškus?) interaktyvius kaleidoskopinius vaizdinius – paveikslus (iliuzija ir naujų paveikslų simuliacija)“. Tiesą pasakius, pati mašina savo veikimu jau gali sukelti interaktyvius kaleidoskopinius vaizdinius – tai jos funkcija. Ką ji suteikia autorės grafikai?

Mirguliuojanti šviesa sukuria išties ypatingą atmosferą. Išryškina ant sienų kabančių paveikslų fragmentiškumą bei aliuzijas į sapną. Sapnas – viena iš sunkiausiai apibrėžiamų ir paaiškinamų temų. Todėl, viena vertus, ji turbūt visada išliks įdomi, kita vertus – labai sudėtinga ir reikli, nes nesunkiai gali nuvesti į spekuliatyvumą. Kurdama naujus vaizdus iš jau sukurtų grafinių kompozicijų autorė prieina iki estetiško, patrauklaus vaizdo, pilno atpažįstamų detalių. Viename interviu autorė teigė, kad visos šios detalės yra jai asmeniškai svarbios – nėra pagrindo tuo netikėti. Vis tiktai, susipynę interjerų, peizažų fragmentai, nuolat pasirodantis moters įvaizdis ir kitos detalės vėlgi, sukelia tik paslaptingo dekoratyvumo įspūdį – aiškiau neišeksploatuota nė viena tema. Todėl pirmasis įspūdis įžengus į salę – įdomus ir paveikus. Tačiau gali įvykti taip, kad nuo mirguliavimo susisukus galvai, išėjus iš parodos bus sunku rasti žodžių. Ne iš nuostabos – iš neapibrėžtumo.

Noras pasakyti labai daug, neretai išblaškantis sumanymo aiškumą, neretai pakiša koją jauniems menininkams. Akivaizdu, kad šiai personalinei parodai rengtasi ilgai ir kruopščiai, tetrūksta kelių žingsnelių gilyn, kurių pagrįstai galima tikėtis būsimoje šios menininkės parodoje.

Giedrius Jonaitis – žymus Lietuvos dailininkas, Vilniaus Dailės Akademijos auklėtinis, jos dėstytojas. Jis – litografijos, sausos adatos meistras, sukūręs grafikos ciklų, knygų iliustracijų. Beje, šis preciziškumu garsėjantis menininkas yra sukūręs ir šiandieninių litų banknotus. Prieš porą metų rodyta G. Jonaičio paroda „Muziejus“ sukėlė daug kalbų ir audringų reakcijų. Menininkas visus nustebino, pateikdamas sąmojingą ir įdomią parodą, kuri, pasak jo, turėjo atitikti keturias funkcijas – sudominti, juokinti, gąsdinti ir graudinti. Panašu, kad šiuo metu galerijoje „Akademija“ atsidariusi G. Jonaičio paroda „Egipto dienoraštis be šventyklų ir piramidžių“ sukurta remiantis tais pačiais tikslais.

Ekspozicijos istorija – menininko povestuvinė kelionė į Egiptą. Menininko medžiaga tapo iš kelionės parsivežtos fotografijos, piešiniai ir suvenyrai. Greičiausiai patį menininko buvimą Egipto kurorte galima vadinti performansu: čia jis nemokamai piešė viešbučio tarnautojus, pastelėmis fiksavo peizažus ir fotografavosi „turistinėse“ fotosesijose su pingvinais, baseinais ir kitais privalomais šiltųjų kraštų viešbučių atributais. Rezultatas – objektai, sukurti iš parsivežtų nuotraukų, suvenyrų, lempučių. Iš tiesų įdomu, juokinga ir kiek graudu.

Taikliai parodą apibūdino menotyrininkė Monika Krikštopaitytė: „Paroda neįvardinta kaip vyro paroda, tačiau joje yra kažkas, ką galima būtų laikyti specifiškai vyriška. Regis, tai vadinama vidurio amžiaus krize. Ji kūriniuose išgyvenama siautulingai ir su labai sveika saviironija.“

Akivaizdu – šios parodos rengimas menininkui suteikė daug džiaugsmo. Smagi ji ir žiūrovui – tenkina tiek vojeristinį smalsumą, tiek kritišką nuostatą lėkštų šiuolaikinės visuomenės pramogų atžvilgiu, tiek pakutena asmeninius atostogų prisiminimus. Finale ištinka tas pats rezultatas – tampa nebeaišku, ką norėjo pasakyti pats autorius, kuris aspektas svarbiausias (skaudžiausias ar smagiausias) jam pačiam. Jei minėtoji paroda „Muziejus“ buvo sutikta iš tiesų entuziastingai, tai pastaroji jau kelia įtarimų paviršutiniškumu ir tiesiog užsispyrimu „meniškai kvailioti“ toliau. Negali abejoti – autoriui tai puikiai pavyksta.

 

Jolanta Mikulskytė, „Sapnų mašina“, galerija „Kairė-dešinė“, Latako g. 3, iki vasario 20 d.

Giedrius Jonaitis, „Egipto dienoraštis be šventyklų ir piramidžių“, galerija „Akademija“, Pilies g. 44/2, iki vasario 13 d.