2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Andrius Navickas. Sunkmečio dovanos

2010-02-16
Rubrikose: Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai 
Andrius Navickas

Zenekos nuotrauka

Jau Bažnyčios Tėvų raštuose ankstyvojoje krikščionybėje atrastume teiginį, kad kančias ir negandas turime priimti ne kaip Dievo bausmę, bet kaip dovaną.

Ir ne gailėtis savęs, bet klausti – kokią žinią ar pamoką man teikia Kūrėjas? Deja, ši išmintis pernelyg retai prisimenama mūsų laikų pasaulyje, garbinančiame veikimo ir vartojimo stabus. Naujoji stabmeldystė nekenčia silpnumo ir laimę tapatina su neriboto vartojimo šėlsmu.

Kiekviena stabmeldystė žada žmogui saugumą ir aiškumą, bet iš tiesų neišvengiamai nuvilia, sujaukia ir nuskurdina. Vartojimo šėlsmo ideologija neišvengiamai turėjo patekti į akligatvį.

Tuščiai svarstoma, esą dėl pasaulinės finansų krizės kaltas vienas ar kitas bankas. Kaltas godulio ir savanaudiškumo kurstymas, neišvengiamai vedantis į savigriovą. Buvome taip apakinti vartojimo blizgesio, jog atrodė, kad krizė trenkė it žaibas iš giedro dangaus.

Šis žaibas daug ką pakeitė ir iškėlė nemalonių klausimų. Kilo nauja didžiulė emigracijos banga, greičiau už gripą paplito nedarbas, daug žmonių pasijuto skurdžiais. Nors nedrąsiai prognozuojama, kad sudėtingiausias krizės laikotarpis jau praeityje, mano įsitikinimu, nuo krizės viruso išsigydysime tik tada, kai sugebėsime atpažinti ir priimti krizės dovanas.

I. Iš sovietmečio paveldėjome įsitikinimą, kad už viską yra atsakinga valdžia. Iškilus sunkumui, įprastinė reakcija – reikalauti, jog valdžia tuoj pat jį išspręstų, ir plūstis, kad ji abejinga. Tačiau juk dažniausiai patys galėtume įveikti problemas ar bent pradėti jas spręsti.

Reikia tik mūsų ryžto ir pastangų, o ne valdžios įsikišimo. Tikrai negerai, kad sunkmečiu valdžia pernelyg mažai rūpinasi vargstančiais. Tačiau tai atveria plačias galimybes krikščioniškai artimo meilei.

Tiek daug žmonių aplink, kuriems galėtume padėti taip, kaip nesugebėtų jokia valstybės institucija. Taigi turime progą išbandyti ir įsitikinti, ar mūsų artimo meilė tėra tik deklaracija ar tikras įsipareigojimas.

II. Nesunku mylėti Tėvynę, kai ji apiberia gėrybėmis, kai joje viskas gražu. Sunkmečio, politinės sumaišties laikas tai kartu ir galimybė pasitikrinti, kiek sugebame būti ištikimi savo valstybei, kai ji tampa ne tokia patraukli.

Ar sugebame atskirti politikus, neretai klystančius ir pamirštančius tarnauti bendrajam gėriui, ir valstybę, per kartų kartas esančią mums namais?

Valstybė stipri ne todėl, kad ją valdo sąžiningi ir išmintingi politikai. Daug svarbiau, kas vyksta šeimose, bendruomenėse – kaip auklėjama jaunoji karta. Kokias vertybes jiems norime išugdyti? Ar sugebame atrasti laiko bendruomenės poreikiams?

Ar nepritrūkstame dėmesio kaimynams, bendradarbiams, giminaičiams? Tikrasis valstybės kūrimas ir stiprinimas vyksta nesiafišuojant, ir ši kasdienė kantri veikla paprastai net svarbesnė, nei kuris nors politikų priimtas įstatymas.

III. Krizė dar kartą paliudijo Jėzaus žodžius, jog medžiaginis turtas, kurį stengiamės kaupti ir gausinti, nepatikimas ir netvarus. Išlieka tik turtai, kaupiami ne piniginėse, banko sąskaitose, o širdyse.

Jei laikysimės įsitvėrę pinigų ar galios, neišvengiamai liksime nuvilti. Amžiams liks tik tai, ką esame paaukoję kitiems, kas subrendo, kai sugebėdavome išsiveržti iš egocentrizmo narvo.

Viena vertus, sunkmetis atskleidė, jog ne tik puikiai išgyvename be daugybės blizgučių, prie kurių buvome pripratinti, bet net ir išsilaisviname nuo vartotojiškos visuomenės primesto gyvenimo būdo bei ritmo. Kita vertus, net tada, kai ėmėme stokoti to, kas ne prabanga, o būtinybė, kartu buvome priversti iš naujo perskaityti Evangelijos žodžius, kad žmogus gyvas ne vien duona. Ar tikrai tuo tikime? O gal dabar puiki proga šią Viešpaties ištarmę įšaknyti savo gyvenime?

Kiekvienas sunkmetis – išbandymas ir Dievo pedagogikos dalis. Gal tai vienintelis būdas vis labiau klystančius sugrąžinti į gyvybės kelią?

Tad pažvelkime į dabarties problemas, sunkumus kaip į dovaną. Tik tada nebereikės „kartoti kurso“ kenčiant nuo panašių krizių ateityje.

Šis tekstas skelbtas 2010 metų vasario mėnesio "Artumoje"

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 > »
atidarytuvas 2010-02-19 16:58

> vygamus
ko čia rėkauji?

maja 2010-02-17 19:23

SUTINKU SU STRAIPSNIO AUTORIAUS MINTIMIS. TAS ,KAS TURI DIEVA SIRDYJE IR GYVENA JUOM,TAS IR STENGIASI TAS PAMOKAS ISMOKTI,BET SIANDIEN DANGUS IS TIESU PER SIA SITUACIJA TIK DAR LABIAU ISRYSKINA,KO TRUKSTA SIANDIENOS ZMOGUI,VISUOMENEI,VALDZIAI.TAI IR RODO,KAD SERGAME IR...LABIAUSIAI-DVASISKAI,O VISA KITA,TAI TIK KAIP VISO TO PASEKME.KITAS LABAI SVARBUS DALYKAS-ZMOGUS.IR NUO TO KOKS JIS SIANDIEN YRA -IRGI SVARBU.KIEK JIS SAMONINGAS IR ATSAKINGAS SAVO ZODZIAIS ,MINTIMIS,DARBAIS. IR TIK TADA VISUOMENEJE KAZKAS PRADES JUDETI,KAI -PIRMIAUSIA PATS ZMOGUS PAJUS NORA,O IR BUTINYBE KEISTIS.O JEI JIS TO IKI SIOL NEPANORO,TAI GYVENIMO APLINKYBES I TAI IR VEDA. IR EMIGRACIJA CIA PASITARNAUJA TAIP PAT,NES ZMOGUS SITOJE SITUACIJOJE GAL BUT PIRMA KARTA SUSITINKA AKISTATOJE SU SAVIMI.TODEL AS TIKIU TAIP PAT SITUO DIEVO VEDIMU,NORS TAI SUPRANTA DAUGIAUSIAI TIE,KURIE JI IR MYLI IR PASITIKI.VISADA MOKYTOJU YRA -TIK MOKINIU TRUKSTA.IR POKYCIAI PIRMIAUSIA TURI IVYKTI MUMYSE PACIUOSE.O TOLIAU -SEIMA IR GALIAUSIAI-VISUOMENE.NEISSIUGDZIUS SAMONINGUMO IR ATSAKOMYBES PATS SAVYJE-NETURI KA PASIULYTI TIEK SEIMAI,TIEK VISUOMENEI.IR KIEK BENORETUMEM KEISTI ISORINIUS DALYKUS NEPAKEITUS VIDINIU,TAI IR YRA TA DIDZIOJI ILIUZIJA,KURIOS RUKE IR GYVENAME IR GYVENSIME,JEI SITO KIEKVIENAS SAU NEATRASIME.P.S.NUOSIRDZIAI PALAIKAU VILARDO KREIPIMASI.

123 2010-02-16 22:54

Vyčiui-tai mes abu ir veržiamės į šviesą - jūs su Dievu, aš be. Manau, kad svarbiausia yra neevangelizuoti- nelipti vienas kitam ant galvų. Einame į tą patį tikslą, gal tik skirtingais keliais.

Vytautas Švanys 2010-02-16 22:43

to 123

Ir fizinėje nelaisvėje žmogus gali būti dvasiškai laisvas, nepalūžti, siekti išsivadavimo...

Iš dalies Jūs teisus (i) . Ne vien atskiras žmogus yra kaltas, kad atsidūrė tame “katile”. Prie to prisidėjo ir kitos jėgos, sukūrusios tokias sąlygas. Prie to žmogaus laužymo prisideda auklėjimas, tradicija, viešoji nuomonė- visa sistema.

Situacija nelengva, bet tai nereiškia, kad žmogus negali išlaikyti žmogiškumo. Nereiškia, kad žmogus žmonės negali ir neturi sąmoningai veržtis iš to dvoko į šviesą. O kas dabar žmones laiko tame smalos katile? Gal tik klaidingas pasaulėdaros suvokimas, netikėjimas savimi, Dievu?

123 2010-02-16 21:43

Vyčiui- nutrenksiu jus į Pragarą , įmurgdysiu į smalos katilą, gerai pakurstysiu ugnį ir pasakysiu- duodu jums laisvę. :) Ir, ką , brangusis, su suteikta laisve nuveiktumėte?

primavera 2010-02-16 20:33

> seksas: na, Haitį ištiko didžiulė tragedija. Ir iš tikro tai siaubas. Bet su katalikybe, kaip rašai, ten yra kiek kitaip - apie 50proc ten išpažįsta vudu religiją. O kas yra vudu- pasiskaityk.

Vytautas Švanys 2010-02-16 18:58

to 123

Būtent tokiame, kaip Jūsų, požiūryje ir pasireiškia siaubingas mankurtizmas. Kaip normalus žmogus gali patikėti tokiomis jam peršamomis absurdiškomis nesąmonėmis apie mylinčio Tėvo baisius prakeiksmus ir žiaurias bausmes savo vaikams? Tai toks nonsensas! Pamąstykite apie tai ir pats nors kiek, mielasis (oji).

O tos baisybės, kurias išvardinote, kuriomis gyvename ir parodo visišką žmogaus laisvę rinktis. Jis turi teisę pasirinkti gėri, savo Tėvą, gyvenimą Rojuje ir turi teisę pasirinkti tarnavimą blogiui- pragarą. Dabar dauguma pasirinkę antrą kelią, iš čia ir tos nelaimės. Bet kiekvienas, kiekvienu momentu turi teisę ir galimybę pakeisti savo gyvenimą, likimą, grįžti pas Tėvą, atkurti Rojų Žemėje.

Dievas nesikiša, nes jis tiki savo vaikais ir laukia, kada jie susiprotės, atspeikės.

123 2010-02-16 18:23

Vyčiui- kokią visišką laisvę Dievas davė žmogui? Prakeikė ir ištrėmė į Žemę, kur Ieva skausmuose turės gimdyti Rojuje pradėtą kūdikį. Šis prakeiksmas lydės visas kartas. Žmonių vaikai vargs sunkiu darbu pelnydami duoną, sirgs visokiomis ligomis, mirs nuo vėžio ir kitų ligų baisiausiose kančiose, juos draskys žvėrys, žus per žemės drebėjimus, po sniego, purvo nuošliaužomis, nuterenkti žaibais, skęs jūroje audros metu ar sutraukti mėšlungio, jie milijonais žus karuose, bus apiplėšti, išprievartauti, jie kentės koncentracijos stovyklose, jiems bus įsiūtos geltonos žvaigždės ir negalės vaikščioti šaligatviais, o vėliau bus sudeginti milžiniškuose krematoriumuose, bus Rainių miške gyviems nulupta oda, nupjauti organai . Atsipeikėk, brangusis, atsibusk, pagalvok ką kalbi.

123 2010-02-16 18:11

Vagnorius, Čilinskas, Bakas, ir kino stribas Adomaitis. Naujieji gelbėtojai. :)

seksas 2010-02-16 14:31

"kančias ir negandas turime priimti ne kaip Dievo bausmę, bet kaip dovaną". Paaiskink tai 200 000 po betono luitais zuvusiu pamaldziu biednu kataliku Haitieciu. Klausiu: ar yra cia zmogus, galintis pasakyti ACIU TAU DIEVE UZ ZEMES DREBEJIMA HAITYJE? Del tektoniniu ploksciu 'pajudejimo' irgi kaltas pats zmogus? Cia baznycia suraukusi uzpakalius tyli. Negali to paaiskinti. Kaip mylintis dievas gali taip pasielgti, ir dar su savo garbintojais? Uz savo isrinktuosius zydus senajam testamente tai kariavo ir masiskai skerde ju priesus, o Haitis.. kam rupi Haitis..

« < 1 - 2 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (16)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

ausinės

Daugelį dešimtmečių kauptas ir ateities kartoms išsaugotas Lietuvos radijo garso archyvas tampa atviras visuomenei.

Bernardinų bažnyčios restauracija

Paradoksalu, bet atradimų kur kas daugiau nei praradimų. Svarbiausia, kad, nepaisant sudėtingų sąlygų, išliko gyva parapija.

Rožinis

Jeigu apie sekuliarizaciją ir pasaulietiškėjimą spręstume pagal religiškumo, ypač jo fundamentalistinių ir integristinių versijų, „sugrįžimą“ į viešąją erdvę, tai atrodytų, jog, grįsdami viešosios-politinės sferos autonomiškumą, jie išsisėmė.

Moteris gamykloje

Harvardo universiteto istorijos profesorius Niallas Fergusonas neseniai pristatė išsamią studiją, gvildenančią civilizacijos temą. Autoriaus įsitikinimu, Vakarų civilizacija priėjo liepto galą.

Gintaras Česonis

Trečius metus vystomas fotografijų projektas, pasakojantis apie Lietuvos miestus ir miestelius siekiantis atskleisti itin asmenišką fotografo santykį su vaizuojamomis vietovėmis...