Andrius Navickas. Sunkmečio dovanos
 |
Jau Bažnyčios Tėvų raštuose ankstyvojoje krikščionybėje atrastume teiginį, kad kančias ir negandas turime priimti ne kaip Dievo bausmę, bet kaip dovaną.
Ir ne gailėtis savęs, bet klausti – kokią žinią ar pamoką man teikia Kūrėjas? Deja, ši išmintis pernelyg retai prisimenama mūsų laikų pasaulyje, garbinančiame veikimo ir vartojimo stabus. Naujoji stabmeldystė nekenčia silpnumo ir laimę tapatina su neriboto vartojimo šėlsmu.
Kiekviena stabmeldystė žada žmogui saugumą ir aiškumą, bet iš tiesų neišvengiamai nuvilia, sujaukia ir nuskurdina. Vartojimo šėlsmo ideologija neišvengiamai turėjo patekti į akligatvį.
Tuščiai svarstoma, esą dėl pasaulinės finansų krizės kaltas vienas ar kitas bankas. Kaltas godulio ir savanaudiškumo kurstymas, neišvengiamai vedantis į savigriovą. Buvome taip apakinti vartojimo blizgesio, jog atrodė, kad krizė trenkė it žaibas iš giedro dangaus.
Šis žaibas daug ką pakeitė ir iškėlė nemalonių klausimų. Kilo nauja didžiulė emigracijos banga, greičiau už gripą paplito nedarbas, daug žmonių pasijuto skurdžiais. Nors nedrąsiai prognozuojama, kad sudėtingiausias krizės laikotarpis jau praeityje, mano įsitikinimu, nuo krizės viruso išsigydysime tik tada, kai sugebėsime atpažinti ir priimti krizės dovanas.
I. Iš sovietmečio paveldėjome įsitikinimą, kad už viską yra atsakinga valdžia. Iškilus sunkumui, įprastinė reakcija – reikalauti, jog valdžia tuoj pat jį išspręstų, ir plūstis, kad ji abejinga. Tačiau juk dažniausiai patys galėtume įveikti problemas ar bent pradėti jas spręsti.
Reikia tik mūsų ryžto ir pastangų, o ne valdžios įsikišimo. Tikrai negerai, kad sunkmečiu valdžia pernelyg mažai rūpinasi vargstančiais. Tačiau tai atveria plačias galimybes krikščioniškai artimo meilei.
Tiek daug žmonių aplink, kuriems galėtume padėti taip, kaip nesugebėtų jokia valstybės institucija. Taigi turime progą išbandyti ir įsitikinti, ar mūsų artimo meilė tėra tik deklaracija ar tikras įsipareigojimas.
II. Nesunku mylėti Tėvynę, kai ji apiberia gėrybėmis, kai joje viskas gražu. Sunkmečio, politinės sumaišties laikas tai kartu ir galimybė pasitikrinti, kiek sugebame būti ištikimi savo valstybei, kai ji tampa ne tokia patraukli.
Ar sugebame atskirti politikus, neretai klystančius ir pamirštančius tarnauti bendrajam gėriui, ir valstybę, per kartų kartas esančią mums namais?
Valstybė stipri ne todėl, kad ją valdo sąžiningi ir išmintingi politikai. Daug svarbiau, kas vyksta šeimose, bendruomenėse – kaip auklėjama jaunoji karta. Kokias vertybes jiems norime išugdyti? Ar sugebame atrasti laiko bendruomenės poreikiams?
Ar nepritrūkstame dėmesio kaimynams, bendradarbiams, giminaičiams? Tikrasis valstybės kūrimas ir stiprinimas vyksta nesiafišuojant, ir ši kasdienė kantri veikla paprastai net svarbesnė, nei kuris nors politikų priimtas įstatymas.
III. Krizė dar kartą paliudijo Jėzaus žodžius, jog medžiaginis turtas, kurį stengiamės kaupti ir gausinti, nepatikimas ir netvarus. Išlieka tik turtai, kaupiami ne piniginėse, banko sąskaitose, o širdyse.
Jei laikysimės įsitvėrę pinigų ar galios, neišvengiamai liksime nuvilti. Amžiams liks tik tai, ką esame paaukoję kitiems, kas subrendo, kai sugebėdavome išsiveržti iš egocentrizmo narvo.
Viena vertus, sunkmetis atskleidė, jog ne tik puikiai išgyvename be daugybės blizgučių, prie kurių buvome pripratinti, bet net ir išsilaisviname nuo vartotojiškos visuomenės primesto gyvenimo būdo bei ritmo. Kita vertus, net tada, kai ėmėme stokoti to, kas ne prabanga, o būtinybė, kartu buvome priversti iš naujo perskaityti Evangelijos žodžius, kad žmogus gyvas ne vien duona. Ar tikrai tuo tikime? O gal dabar puiki proga šią Viešpaties ištarmę įšaknyti savo gyvenime?
Kiekvienas sunkmetis – išbandymas ir Dievo pedagogikos dalis. Gal tai vienintelis būdas vis labiau klystančius sugrąžinti į gyvybės kelią?
Tad pažvelkime į dabarties problemas, sunkumus kaip į dovaną. Tik tada nebereikės „kartoti kurso“ kenčiant nuo panašių krizių ateityje.
Šis tekstas skelbtas 2010 metų vasario mėnesio "Artumoje"
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Ech, Lietuva, būk pasveikinta su Vasario 16-ąja! Sunkus buvo Tavo kelias į ją – į Laisvę. Neturėjai tu, Tėvyne, nei savo lietuviškos oficialios socialinės - politinės ir teisminės kalbos, nei lietuviškos kultūros dėl mūsų apsileidimo, pseudotolerancijos, politkorektikos, nepagarbos, šiaudadūšiškumo, nemeilės ir pavydo, ir kitų ydų. Buvom tau blogi tada. Dabar, tikėkimės, kad esame geresni ir labiau mylime tave nei tada. Buvom jau tau blogi seniai seniai, kai vieną tavo svetimą valstybinę rusinų kalbą 1697 metais keitėme į kitą svetimą lenkų valstybinę kalbą. Buvom labai negeri ir išdavikiški. Po Rusijos okupacijos ir aneksijos 1795 metais galutinai buvo išstumta lotynų kalba, rodžiusi mūsų Nepriklausomybę ir šiokį tokį europietiškumą, savitumą slavų kultūrinėje ir kalbinėje jūroje, kol po Pirmojo pasaulinio karo mums pasitaikė proga atgimti iš pelenų ne be vokiečių pagalbos ir Bresto taikos, Carinės Rusijos kapituliacijos ir pakilti iš karo griuvėsių ir pasaulinės užmaršties, iš ūkanų į šviesą, į Laisvę. Karo rezultate mes pagaliau tapome reikšmingi jau savo, o ne svetimu politiniu veiksniu, kurį paskatino ir šiek tiek padėjo svetimi kryžiuočių vaikaičiai, patys to nelabai norėdami, bet pripažindami tokį karo rezultatą. Tapome tau jau geresni. Iki Vasario 16-osios lietuviškos kultūros židinys buvo Rytų Prūsijoje ir lietuvių studentų kuopelėse Maskvos, Varšuvos ir Peterburgo universitetuose. Jiems pavyko įveikti rusų anarchisto ir šovinisto, panslavisto Piotr‘o Kropotkin‘o apgaulę ir klastą, kuria rėmėsi ir lenkai, kad mes esame slavai, todėl priklausantys jiems amžinai ir atitaisyti „Encyclopaedia Britannica Eleventh Editon“ klaidą, apgavusią visą pasaulį ir Europos kultūrinį-politinį elitą. Karo rezultate pavyko mums pasprukti iš „Le condominium russo – allemand“ ir pakeisti „Le Statut juridique de la Baltique“: Ces régions - nous voulons dire les pays qui bordent la mer Baltique – n’ont été étrangères ni pour l ‘Allemagne ni pour la Russie ni pour la Pologne. Les Chevaliers teutoniques et la Russie avec la Pologne n’étais plus les épisodes qui ne changeaient en rien le fond des choses. Le condominium russo-allemand n’existais pas. Il n’existe pas encore d’accord international réglant les rapports juridiques sur la Baltique. Le Traité de Versailles garantit seulement, dans son articles 195, à les pays Baltes et les nation le libre accès à la Baltique. Taigi karo rezultate, Brest - Litovsko Taikoje, Lietuvos Tarybos ir savanorių kovose už laisvą ir nepriklausomą demokratinę Lietuvą - Versalio Taikos sutartyje buvo sugriauti: a) Les Projects de „dominium maris baltici“; b) La déclaration de 1908 et „le projet de statu quo“. Tad su Vasario Šešioliktąja, tautiečiai ir bendrapiliečiai, – bendrapatriotai, anot prancūzų! Būkit sveiki ir laimingi, būkit kūrybingi ir drąsūs, tada joks Wall Street Nr. 2 ar maskoliams parsidavęs LR Seimas, ar prorusiškos LR Vyriausybės ir tankistų anūkai, išsigimusi teisėsauga ir Neosovietinė Oligarchija, Kapitalbolševizmas su Markuze, raudonoji prokuratūra mūsų neįveiks. Viva Lithuania – Patria Nostra! Tegyvuoja Lietuva - Tėvynė mūsų, tegyvuojam mes, žinodami, kad tik vienybėje galima mūsų amžinybė, vivat! Telaimina mus Dievas, valio!
Su sventemis ! Dekoju uz gera straipsni ,teisingas mintis ! Nuostabus ir ydomus ,komentatoriu pastebejimai ! Praskaidrino nuotaika -ne taip bloga ,kaip atrodo!
Sunkmetis galėtų tapti "dovana" , jei lietuviai nustotų "volioti durnių" - turime vaizduojamąją demokratiją, virtualią ekonomiką, imitacinį mokslą (ko vertas vien Saulėtekio "slėnis"!)...
Mes, II Respublikos atkūrimo liudininkai ir dalyviai, prisimindami 1918 vasario 16 d. įvykį ir jo iškiliausius žmones, tada pastačiusius mūsų tautai patį įspūdingiausią istorinį paminklą, su gilia pagarba pasitinkame didžiąją Nepriklausomybės šventę.
Tos taurios šventės fone labai nublanksta mūsų gyvenimo realybė, ypač ta, kuri susiformavo mūsų akyse po 1990 metų. Tiems žmonėms, kurie visą gyvenimą troško Nepriklausomos Lietuvos ir visomis galiomis prisidėjo prie jos atgavimo, nėra ir negali būti skaudesnio dalyko už neišvengiamą būtinybę pripažinti ir šiandien viešai paskelbti: šitas paskutinis mūsų projektas nepavyko.
Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šventės proga pagerbdami savo didžiąsias istorines asmenybes ir išsivadavimo aukas, neketiname ieškoti kaltininkų. Kalti esame visi, jog taip atsitiko. Vieni dėl to, kad aklai palaikėme laisvąją rinką ir jos senovinį principą laissez faire, laissez passer (leiskite veikti, leiskite eiti), pavertusį valstybę vien tik stambiausių verslo grupių aptarnavimo instrumentu, pasidavėme agresyviai konkurencijai, turtų kaupimo goduliui, daiktų vartojimo azartui, bridimui į begalines skolas, absurdiškiems tarpusavio konfliktams. Antri lengvai pasitikėjome apsišaukėliais ir demogogais, nekritiškai balsavome už tuos, kurie skelbėsi žinovais, patriotais, demokratais ir laisvės gynėjais ar rėmėme pareigūnus, kurie galvojo tik apie save ir savo artimųjų ratą. Treti menkai tepadėjome visuomenei susigaudyti ir įvertinti, kas ko vertas, ir nebuvome pakankamai reiklūs tiems, kurie grobė, sukčiavo arba per galvas brovėsi prie valstybės vairo ir jos gėrybių. Ketvirti greitai pajutome savo bejėgiškumą, susitaikėme su tuo, kas vyksta ir net raginome vieni kitus geriau nesikišti į supainiotus ir nuolat painiojamus valstybės reikalus, užsiimti tik savo darbais ir t.t. Glaustai tariant, savo skirtingomis, bet savaip konformistiškomis gyvenimo nuostatomis sukūrėme terpę, labai palankią „stipriojo teisės“ įsitvirtinimui, stambiojo kapitalo suaugimui su valstybės aparatu, ir padėjusią rastis tam, kas dabar vadinama oligarchiniu valstybės valdymu.
Tokio valdymo sukelta krizė ir jos įveikimo „metodai“ duoda ženklą, kad mes galų gale įsakmiai paskelbtume: valdžia turi būti atskirta nuo verslo grupių, o jos atitrūkimas nuo Tautos turi būti sustabdytas. Grupinių interesų diktatą būtina apriboti bendraisiaiais Tautos, valstybės, visuomenės, vadinasi, ir ateinančių kartų išgyvenimo interesais. Nevalia gėdingai dangstytis, kad su panašiomis problemomis susiduria visas civilizuotas pasaulis. Pirmiausia ne visas pasaulis apimtas krizės ir tos krizės laipsniai bei formos labai skirtingos. Be to, mes turime savarankišką valstybę, todėl negalima suprasti, kodėl tos valstybės valdžia, įskaitant ir žiniasklaidą, nesiėmė savarankiškos subalansuotos ūkio politikos, bet vergiškai sekė „stipriojo teisę“ įtvirtinančią „laisvosios rinkos“ politiką, kad giliau įgrimztume beveik už visą civilizuotą Europą. Didžiausia bėda ne ta, kad ji klydo, bet kad imitavo gerai žinančią, ką daryti, rimtai nesikonsultavo, nesiklausė protingų patarimų ir už savo klaidas, užsispyrimą bei savanaudiškumą dabar sąskaitas pateikia tiems, kurie mažiausiai yra nusidėję – tos politikos kritikams, vaikams, pensininkams, darbininkams, gydytojams, mokytojams ir apskritai visiems skurstantiems žmonėms. Ką privalome padaryti?
Pirma, įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos konstitucijos reikalavimą: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
Antra, sustabdyti partijų moralinio ir politinio degradavimo procesą, pirmiausia panaikinti papirkinėjimais grindžiamą rinkimų sistemą ir ryžtingai įdiegti dalyvaujamosios demokratijos principus, suteikiančius galimybę tiesiogiai įgyvendinti Tautos suverenią galią.
Trečia, pasiekti, kad svarbiausi valdžios institucijų sprendimai būtų pagrįsti ne jos “kišeninių” tarybų ar savo rato “ekspertų” patarimais, o nešališkai sudarytų mokslo tiriamųjų grupių nešališkomis rekomendacijomis, patikrintomis jų laisvais debatais.
Ketvirta, sukurti sąžiningą ir efektyvią viešojo intereso apsaugos ir antimonopolinių įstatymų vykdymo kontrolės sistemą.
Penkta, sukurti privalomą Konstitucinio teismo sprendimų įgyvendinimo ir atsakomybės už tą įgyvendinimą tvarką.
Šešta, vietoj politinių grupuočių interesais vykdomų savivaldos imitacijų turi būti sukurta reali pačių piliečių savivalda.
Septinta, uždara teisinės valdžios kasta turi būti paversta sąžiningai teingumą vykdančia ir tuo valstybei tarnaujančia sistema, kontroliuojama ir prižiūrima visuomenės. Seniai yra pribrendęs laikas sukurti prisiekusiųjų teisėjų institutą.
Aštunta, paremti visuomenės ir Seimo narių grupes, reikalaujančias sukurti dekomercializuotą visuomeninį radijo ir televizijos kanalą, kuris būtų prieinamas ne tik rutininės politikos diegimui, bet ir tiems kūrybiškiems žmonėms, kurie seniai siūlo visuomenės gyvenimui ir tautos išlikimui alternatyvių sprendimų ir įgyvendintų Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo reikalavimus.
Tikimės, kad visi atsakingi, pilietiški, t.y. bendras mūsų visuomenės išgyvenimo galimybes suvokiantys ir laisvai mąstantys, žmonės supras šių siūlymų svarbą jų pačių likimui, parems juos ir visais jiems įmanomais būdais prisidės prie to, kad jie neatidėliojant būtų pradėti įgyvendinti.
Regimantas Adomatis, kino ir teatro aktorius
Vytautas Bakas, Pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas
Elona Balčiūnaitė, Stokholmo universiteto studentė
Prof. Rimantas Benetis, kardiochirurgas
Vytautas Bubnys, rašytojas
Kęstutis Čilinskas, teisininkas
Juozas Ivanauskas, žurnalistas
Doc.dr. Jonas Jasaitis, JDJ Savivaldos komiteto pirmininikas
Česlovas Jezerskas, atsargos brigados generolas
Dr. Gina Kavaliūnaitė, filologė, mokslo darbuotoja
Akademikas Antanas Kudzys
Doc. Aušra Maldeikienė, ekonomistė
Edita Milaševičiūtė, rašytoja
Prof. Gediminas Merkys, KTU Katedros vedėjas
Rasa Pangonienė, žurnalistė
Prof. Gediminas Petrauskas, energetikos ekspertas
Prof. Saulius Sondeckis, dirigentas, tarptautinių žiuri narys
Dr. Krescencijus Stoškus, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas
Manau, labai nekorektiška ir nepadoru kaltinti Dievą visomis tomis vykstančiomis nesąmonėmis: krizėmis, karais, nužmogėjimu, melu. Ne Dievas yra tų kančių sukėlėjas, o visišką laisvę iš Tėvo gavęs žmogus.
Galima traktuoti krizę, praėjusius karus, revoliucijas, okupacijas, kaip pamoką, bet ar bus naudinga ta pamoka? Priklausys nuo to, ką mes iš jos išpešime, ko išmoksime, ką suprasime, suvoksime? Ar mes sužinosime, išsiaiškinsime krizės ir kitų kataklizmų priežastis, jos konkrečius sukėlėjus, juos iškelsime iš pogrindžio į dienos šviesą ir atitinkamai nubausime. Ar suvoksime, kad esame padaryti mankurtais-vergais ir su mumis, kaip su žaisliukais, jau daugelį šimtmečių tie žmonės daro ką nori? Ar suvoksime, kokiu būdu tai yra daroma, per kokias ideologijas žmogus yra taip nužemintas, atpratintas mąstyti, padarytas realybės nesuvokiančiu, aklai tikinčiu "stabmeldžiu" ( kataliku ar kokiu kitokiu fanatiku musulmonu ar bolševiku, evangeliku- visa tai iš esmės tas pats)? Ar suvoksime kas esame, kokia mūsų paskirtis, gyvenimo prasmė? Be šito pamoka nebus išmokta, nes nebus ištaisytos klaidos, nebus išvengta jų pasikartojimo.
Prošvaisčių pasaulyje yra, susidaro įspūdis, kad žmonės bunda, pradeda po truputį suprasti, grįžta į realybę, bet Lietuvoje tų požymių, deja, labai mažai. Tą rodo ir švenčių, neturinčių turinio, šventimas, tušti straipsniai ir paviršiumi plaukiojantys komentarai po jais
"kančias ir negandas turime priimti ne kaip Dievo bausmę, bet kaip dovaną". Paaiskink tai 200 000 po betono luitais zuvusiu pamaldziu biednu kataliku Haitieciu. Klausiu: ar yra cia zmogus, galintis pasakyti ACIU TAU DIEVE UZ ZEMES DREBEJIMA HAITYJE? Del tektoniniu ploksciu 'pajudejimo' irgi kaltas pats zmogus? Cia baznycia suraukusi uzpakalius tyli. Negali to paaiskinti. Kaip mylintis dievas gali taip pasielgti, ir dar su savo garbintojais? Uz savo isrinktuosius zydus senajam testamente tai kariavo ir masiskai skerde ju priesus, o Haitis.. kam rupi Haitis..
Vyčiui- kokią visišką laisvę Dievas davė žmogui? Prakeikė ir ištrėmė į Žemę, kur Ieva skausmuose turės gimdyti Rojuje pradėtą kūdikį. Šis prakeiksmas lydės visas kartas. Žmonių vaikai vargs sunkiu darbu pelnydami duoną, sirgs visokiomis ligomis, mirs nuo vėžio ir kitų ligų baisiausiose kančiose, juos draskys žvėrys, žus per žemės drebėjimus, po sniego, purvo nuošliaužomis, nuterenkti žaibais, skęs jūroje audros metu ar sutraukti mėšlungio, jie milijonais žus karuose, bus apiplėšti, išprievartauti, jie kentės koncentracijos stovyklose, jiems bus įsiūtos geltonos žvaigždės ir negalės vaikščioti šaligatviais, o vėliau bus sudeginti milžiniškuose krematoriumuose, bus Rainių miške gyviems nulupta oda, nupjauti organai . Atsipeikėk, brangusis, atsibusk, pagalvok ką kalbi.
to 123
Būtent tokiame, kaip Jūsų, požiūryje ir pasireiškia siaubingas mankurtizmas. Kaip normalus žmogus gali patikėti tokiomis jam peršamomis absurdiškomis nesąmonėmis apie mylinčio Tėvo baisius prakeiksmus ir žiaurias bausmes savo vaikams? Tai toks nonsensas! Pamąstykite apie tai ir pats nors kiek, mielasis (oji).
O tos baisybės, kurias išvardinote, kuriomis gyvename ir parodo visišką žmogaus laisvę rinktis. Jis turi teisę pasirinkti gėri, savo Tėvą, gyvenimą Rojuje ir turi teisę pasirinkti tarnavimą blogiui- pragarą. Dabar dauguma pasirinkę antrą kelią, iš čia ir tos nelaimės. Bet kiekvienas, kiekvienu momentu turi teisę ir galimybę pakeisti savo gyvenimą, likimą, grįžti pas Tėvą, atkurti Rojų Žemėje.
Dievas nesikiša, nes jis tiki savo vaikais ir laukia, kada jie susiprotės, atspeikės.
Krizė yra gėris. Kas norėjo, tiems ji išėjo į naudą. Privertė susiimti, susikaupti, peržiūrėti savo gyvenimo būdą ir visas preferencijas. Per šv. Kalėdas peržiūrėjau 2009-uosius. Pajutau - buvo įtampos, buvo tikrų sunkumų, buvo netgi didelių abejonių, metai buvo sunkūs, bet iš esmės metai buvo kaip niekad naudingi. Sodrūs. Jeigu anksčiau darbe dažnai pagalvodavau (kartais ir išreikšdavau garsiai), kad jeigu iš manes per daug reikalaus, aš išeisiu kitur, tai krizės metais pradėjau galvoti, kad aš galiu išmokti kažką papildomai, galiu dirbti našiau ir produktyviau. Ne dėl darbdavio. Dėl saves paties. Ir gavosi! Pamačiau, kiek laiko anksčiau iššvaistydavau, galvodamas, kad "man priklauso", kad "aš turiu teisę". Aš tapau žymiai geresniu darbuotoju. Sutvarkiau darbe porą seniai apleistų dalykų. Tas teikia malonumą man pačiam. Pradėjau ieškoti racionalesnių sprendimų. Atsirado kūrybos ten, kur anksčiau buvo kokti rutina. Tapo įdomu. O ne-darbe tai visi metai buvo paskirti mokymuisi. Mokiausi užsienio kalbos, mokiausi kitų su dabartiniu darbu mažai susijusių dalykų. Tam atvejui, jeigu tektų ieškotis kito darbo.
Gaila, šalia mačiau daug to gėrio nesupratusių nelaimingų, saves besigailinčių, keikiančių valdžią ir šalį žmonių. Buvo liūdna į juos žiūrėti...