Jau Bažnyčios Tėvų raštuose ankstyvojoje krikščionybėje atrastume teiginį, kad kančias ir negandas turime priimti ne kaip Dievo bausmę, bet kaip dovaną.

Ir ne gailėtis savęs, bet klausti – kokią žinią ar pamoką man teikia Kūrėjas? Deja, ši išmintis pernelyg retai prisimenama mūsų laikų pasaulyje, garbinančiame veikimo ir vartojimo stabus. Naujoji stabmeldystė nekenčia silpnumo ir laimę tapatina su neriboto vartojimo šėlsmu.

Kiekviena stabmeldystė žada žmogui saugumą ir aiškumą, bet iš tiesų neišvengiamai nuvilia, sujaukia ir nuskurdina. Vartojimo šėlsmo ideologija neišvengiamai turėjo patekti į akligatvį.

Tuščiai svarstoma, esą dėl pasaulinės finansų krizės kaltas vienas ar kitas bankas. Kaltas godulio ir savanaudiškumo kurstymas, neišvengiamai vedantis į savigriovą. Buvome taip apakinti vartojimo blizgesio, jog atrodė, kad krizė trenkė it žaibas iš giedro dangaus.

Šis žaibas daug ką pakeitė ir iškėlė nemalonių klausimų. Kilo nauja didžiulė emigracijos banga, greičiau už gripą paplito nedarbas, daug žmonių pasijuto skurdžiais. Nors nedrąsiai prognozuojama, kad sudėtingiausias krizės laikotarpis jau praeityje, mano įsitikinimu, nuo krizės viruso išsigydysime tik tada, kai sugebėsime atpažinti ir priimti krizės dovanas.

I. Iš sovietmečio paveldėjome įsitikinimą, kad už viską yra atsakinga valdžia. Iškilus sunkumui, įprastinė reakcija – reikalauti, jog valdžia tuoj pat jį išspręstų, ir plūstis, kad ji abejinga. Tačiau juk dažniausiai patys galėtume įveikti problemas ar bent pradėti jas spręsti.

Reikia tik mūsų ryžto ir pastangų, o ne valdžios įsikišimo. Tikrai negerai, kad sunkmečiu valdžia pernelyg mažai rūpinasi vargstančiais. Tačiau tai atveria plačias galimybes krikščioniškai artimo meilei.

Tiek daug žmonių aplink, kuriems galėtume padėti taip, kaip nesugebėtų jokia valstybės institucija. Taigi turime progą išbandyti ir įsitikinti, ar mūsų artimo meilė tėra tik deklaracija ar tikras įsipareigojimas.

II. Nesunku mylėti Tėvynę, kai ji apiberia gėrybėmis, kai joje viskas gražu. Sunkmečio, politinės sumaišties laikas tai kartu ir galimybė pasitikrinti, kiek sugebame būti ištikimi savo valstybei, kai ji tampa ne tokia patraukli.

Ar sugebame atskirti politikus, neretai klystančius ir pamirštančius tarnauti bendrajam gėriui, ir valstybę, per kartų kartas esančią mums namais?

Valstybė stipri ne todėl, kad ją valdo sąžiningi ir išmintingi politikai. Daug svarbiau, kas vyksta šeimose, bendruomenėse – kaip auklėjama jaunoji karta. Kokias vertybes jiems norime išugdyti? Ar sugebame atrasti laiko bendruomenės poreikiams?

Ar nepritrūkstame dėmesio kaimynams, bendradarbiams, giminaičiams? Tikrasis valstybės kūrimas ir stiprinimas vyksta nesiafišuojant, ir ši kasdienė kantri veikla paprastai net svarbesnė, nei kuris nors politikų priimtas įstatymas.

III. Krizė dar kartą paliudijo Jėzaus žodžius, jog medžiaginis turtas, kurį stengiamės kaupti ir gausinti, nepatikimas ir netvarus. Išlieka tik turtai, kaupiami ne piniginėse, banko sąskaitose, o širdyse.

Jei laikysimės įsitvėrę pinigų ar galios, neišvengiamai liksime nuvilti. Amžiams liks tik tai, ką esame paaukoję kitiems, kas subrendo, kai sugebėdavome išsiveržti iš egocentrizmo narvo.

Viena vertus, sunkmetis atskleidė, jog ne tik puikiai išgyvename be daugybės blizgučių, prie kurių buvome pripratinti, bet net ir išsilaisviname nuo vartotojiškos visuomenės primesto gyvenimo būdo bei ritmo. Kita vertus, net tada, kai ėmėme stokoti to, kas ne prabanga, o būtinybė, kartu buvome priversti iš naujo perskaityti Evangelijos žodžius, kad žmogus gyvas ne vien duona. Ar tikrai tuo tikime? O gal dabar puiki proga šią Viešpaties ištarmę įšaknyti savo gyvenime?

Kiekvienas sunkmetis – išbandymas ir Dievo pedagogikos dalis. Gal tai vienintelis būdas vis labiau klystančius sugrąžinti į gyvybės kelią?

Tad pažvelkime į dabarties problemas, sunkumus kaip į dovaną. Tik tada nebereikės „kartoti kurso“ kenčiant nuo panašių krizių ateityje.

Šis tekstas skelbtas 2010 metų vasario mėnesio "Artumoje"