Rytais pasitaiko išklausyti radijo. Prieš porą dienų, girdėdamas vieną diskusiją, visiškai įsitikinau, kad noriu, jog Vilnius būtų tik Lietuvos sostinė. Ne Europos kultūros, ne Pasaulio knygų, o tik mūsų šalies. Ir tų pareigų Vilniui pakanka. Jau nekalbant apie savivaldos problemas.

Su siaubu klausausi žinių, kaip norima šį miestą paversti žemyninės ar net planetinės kultūros centru. Lengviau atsidusau, kai leidėjai ir jų bendražygiai šiaip ne taip įtikino savivaldos politikus kuriam laikui atidėti tokią iniciatyvą ir paskubom neręsti popierinių sostų. Ačiū. Vieniems už sveiką protą ir gebėjimą įtikinti, antriesiems, kad apribojo ambicijas, kurių jau sveikomis nebepavadinsi.

Nes pagrindinius iniciatorių ketinimus įmanoma suprasti maždaug taip: „Gal paverskim miestą ir šachmatų sostine? A? Tarpplanetinis šachmatų turnyras „Vilnius 2012“? A? Kodėl gi ne? Nėra įrodyta, kad ateiviai iš kosmoso lankosi mūsų mieste? Įrodysim. Kiek reikės marsiečių, tiek ir atskraidinsim. Jie nemoka žaisti šachmatais? O ką ten žaisti? E2-E4, o paskui – kaip Dievas duos… Įsteigsim fondą, išmokysim. A?“

Nežinau... Gal nesugebu gerai žaisti šachmatais, ir dėlto bent man artimiausią penkmetį nereikia didžiulio kultūros projektų ir projektuotojų biuro. Pakaks Vilniaus, kuriame tiesiog gera gyventi ir yra ką veikti be šabloniškų frazių kartojimo iš Ostapo Benderio žodyno.

Paskui, tiems didingiems projektams liepsnojant, būna skaudu žiūrėti į dūmus. Užstoja visą Lietuvos padangę. Vieni pakursto, antri gesina, treti žiūri. Ketvirti ateina į gesinimo pabaigą ir džiaugiasi, kad sudegė ne viskas. Penkti kaip tik dėl to pyksta.

O paprastam vilniečiui tiesiog graužia akis ir norisi sudegti iš gėdos. Atsikvėpkim lengviau, kol galim. Iki naujos iniciatyvos.

P.S. Bet dėl viso pikto paklauskite savęs: „Ar moki žaisti šachmatais? A?“