Atliekos – nepageidaujamos medžiagos, kurios dažniausiai susidaro dėl žmogaus veiklos. Jos yra nenaudingos, dažnai pavojingos ir neturi ekonominės ar kitos vertės. Tačiau mokslininkai tvirtina, kad gamtoje nėra nieko nenaudingo, o atliekos – naudinga medžiaga, tik mes nežinome, kaip ją panaudoti. Tačiau  nuomonės dėl atliekų panaudojimo išsiskiria.

Šiuo metu atliekos kaupiamos sąvartynuose, bet toks sprendimas nėra geras nei gamtosaugos, nei ekonominiu požiūriu. Pasiūlymų yra įvairių, dabar manoma, kad atliekas geriausia deginti, nes tai – nuolat atsinaujinančios kuro atsargos, tačiau ekologai ir kiti gamtos sergėtojai tokį atliekų naikinimą vadina gamtos tarša ir potencialiu pavojumi žmogaus sveikatai.

Pateikiame dvi skirtingų pozicijų nuomones pamąstyti ir apsispręsti.

Atliekų deginimo įmonė Vienoje.

Atliekų deginimas – ekologiškiausia ir pažangiausia komunalinių atliekų utilizavimo technologija

Gytis Junevičius portale www.inovacijos.lt paskelbė straipsnį apie atliekų deginimo puikias perspektyvas ir potencialią gaunamą naudą.

„Kiekviename mieste ar gyvenvietėje susikaupia tonos įvairiausio pavidalo atliekų: kietų, birių ar skystų. Jų kiekis priklauso nuo gyventojų skaičiaus, šildymo sistemos, visuomeninio maitinimo įmonių ir parduotuvių tinklo, komunalinės tarnybos darbo, taip pat pramoninės gamybos apimties ir jos išdėstymo. Kuo geriau gyvena žmonės, tuo daugiau atliekų. Taip pat kiekvienais metais naujos prekės vis įvairiau įpakuojamos. Pakavimo medžiagas taip pat tenka pašalinti drauge su milijonais tonų kitų susikaupusių atliekų.

Lietuvoje komunalinių atliekų susidaro apie 1,3 mln. t per metus, ir kasmet jų daugėja, o pramoninių atliekų susidaro apie 4,4 mln. t, dauguma jų yra nepavojingos ir gali būti naudojamos kaip kuras. Lietuva yra viena iš penkių ES valstybių, iki šiol neturinčių nė vienos modernios atliekų deginimo gamyklos. Atliekas sąvartynuose taip pat kaupia ir aplinką teršia Latvija, Estija, Slovėnija bei Slovakija.

Europoje šiuo metu sėkmingai veikia daugiau kaip 400 modernių atliekų deginimo gamyklų, kai kurios iš jų – Vakarų Europos miestų centrinėse ar gyvenamosiose zonose, tačiau tai būdinga didesnio urbanizacijos lygio šalims. Daugiausia komunalinių atliekų deginimo gamyklų turi Prancūzija – net 128. Švedija, šiuo metu turinti 29 fabrikus, stato dar 6 gamyklas. Ispanijoje jau veikia 8 fabrikai, 67 komunalinėms atliekoms deginti skirtas gamyklas turi Vokietija, 47 gamyklos yra Italijoje. Airijoje planuojama pastatyti 6, Austrijoje, Olandijoje ir Vengrijoje – po 2, Belgijoje – 1 komunalinių atliekų deginimo fabriką. Pastaruoju metu naujos atliekų deginimo gamyklos atvėrė duris Sankt Peterburge ir Londone.

Atliekų deginimas visame pasaulyje yra laikomas ekologiškiausia ir pažangiausia komunalinių atliekų utilizavimo technologija, pasižyminčia mažiausiu poveikiu aplinkai. Taip pat šis procesas yra ekologiškesnis už energijos gamybą deginant iškastinį kurą – gamtines dujas, mazutą, akmens anglį. Dalį komunalinių atliekų sudaro biologinės kilmės medžiagos, todėl jų deginimas mažiau nei iškastinis kuras turi įtakos ir pasauliniam klimato pokyčiui. Komunalinės atliekos deginamos aukštoje temperatūroje, todėl nemalonūs kvapai yra termiškai suskaldomi ir į aplinką nepatenka. Susidarantis šlakas ir pelenai gali būti sėkmingai naudojami kelių statyboje. Po sudegimo šlakuose likę metalai gali būti išrinkti ir panaudoti perdirbti.

Atliekų deginimas ekologiškesnis ne tik už energijos gamybą naudojant iškastinį kurą, bet ir už atliekų laidojimą sąvartynuose. Čia pūvančios komunalinės atliekos ypač teršia aplinką – į atmosferą išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančias metano dujas ir daug kitų kenksmingų medžiagų. Dalis nuodingų, sąvartynuose išsiskiriančių dujų, patenka į atmosferą, o dalis lieka žemėje – tik didesnės koncentracijos ir praktiškai be galimybės jas pašalinti.

SYSAV atliekų deginimo įmonė Malmėje (Švedija). Per valandą šioje įmonėje yra perdirbama 28 tonos buitinių atliekų.

Komunalinės atliekos pagal atsinaujinančių energijos šaltinių direktyvą yra pripažįstamos kaip atsinaujinantis energijos šaltinis. Naudoti jas kaip kurą yra teisinga. Lietuvai būtų naudingiausia prijungti prie artimiausių šilumos tinklų, kas labiausiai tinka Lietuvai, nes yra centralizuoti šilumos tinklai, tai duotų didžiausios naudos.

Lietuvoje sąvartynai vis pilnėja nuo komunalinių atliekų, didėja šiukšlių kalnai ir ateina tas laikas, kai nebeturėsime kur jų dėti. Šiandien daug diskutuojama apie tai, kad reikėtų statyti deginimo gamyklą, o gal ir kelias, kur būtų deginamos atliekos, o iš to būtų gaunama vienokia ar kitokia nauda. Lietuvoje taip pat yra iniciatyvų ir projektų deginti atliekas, tačiau susiduriama su problema – žmonių prieštaravimu. Aišku, visa tai juda lėtai, nes reikia didelių investicijų, o atsipirkimo laikas neaiškus, be to, deginamos atliekos turi būti surūšiuotos, o tai jau yra papildomi kaštai.

Planuojant atliekų panaudojimą esminis klausimas nėra deginti ar tiesiog deponuoti atliekas. Buitinės atliekos geriausiai gali būti panaudojamos būtent kaip šilumos šaltinis. Šalyse, kuriose deginamos atliekos naudojamos elektros energijos gamybai, susidaro dideli šilumos nuostoliai. Esminė problema – kokia technologija, kokie filtrai bus naudojami atliekų deginimo įmonėse ir kaip bus kontroliuojami visi procesai. Tai nėra svarbu vien atliekų verslui, procesų valdymas ir kokybės kontrolė rūpi ir Lietuvos pramonei, ir paslaugų verslui, ir švietimui, sveikatos priežiūros sistemai ir t.t. Ši problema nėra unikali, ir vietos gyventojų bendruomenės tai supranta. Taigi, tai ir teritorijų planavimo problema, nes šiukšlės į gamyklas daugeliu atvejų gabenamos geležinkelių arba kelių transportu, o jų kvapo, deja, neužrakinsi.“

Su šia nuomone sutiktų ir Energetikos ministerija bei Prezidentūra, pritarianti tokiam atliekų utilizavimui. Šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad Lietuva iki šiol blokavo alternatyvių energijos šaltinių vystymą šalyje. O deginant atliekas vienu metu būtų išspręstos net dvi problemos – šildymo ir atliekų utilizavimo. Apsilankęs Danijos atliekų deginimo gamykloje, šiai energetikos krypčiai pritarė ir energetikos ministras Arvydas Sekmokas.

Atliekų deginimas – mirštanti technologija

Vienas iš atliekų deginimo priešininkų – Algimantas Zolubas – internete išplatino tokią nuomonę: „Greta ekonominės ir finansinės krizės Lietuvoje, ypač Ignalinos AE uždarymo akivaizdoje, tapo itin aktuali naujų energetikos šaltinių paieška. Tarp alternatyvių, aplinkai nekenksmingų arba mažai kenksmingų energijos šaltinių, deja, labai atkakliai brukama energijos gavyba iš buitinių atliekų deginimo. Jau parengtas gamyklos projektas, jos poveikio aplinkai vertinimo ataskaita. Iš pirmo žvilgsnio siekiai atrodo kilnūs. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus, iš po nekaltos kaukės, kai statybos iniciatorius neatsižvelgia į būsimą aplinkai žalą, kyši pelno siekiantys nagai.

Atliekų deginimo įmonė netoli Ciuricho, Hinvilyje (Hinwil).

Kyla Vilniaus gyventojų, ypač Lazdynų mikrorajone, kuriame numatoma statydinti buitinių atliekų deginimo gamyklą, pasipriešinimas tokios gamyklos statybai, nes gamyklos statymas pažeistų atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumą, numatytą Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, kituose ES ir Lietuvos teisiniuose aktuose. Šiais aktais prioritetai suteikiami atliekų prevencijai, rūšiavimui, antriniam panaudojimui, perdirbimui, kitokiam panaudojimui, bet ne deginimui. Tokių nuostatų ir rimtesnių veiksmų Respublikoje mažai. Gyventojai nepritaria projektui, kuriam pasaulyje analogų nėra, ką pripažino gamyklos statybą organizuojanti bendrovė. Projektas turi ydų, pavyzdžiui, žema deginimo temperatūra). Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos negalima laikyti patikima, nes vertinimą atliko kita, užsakovo finansuojama bendrovė.

Tarptautinio aljanso prieš atliekų deginimą ir Tarptautinio atliekų deginimo alternatyvų aljanso narys Neilas Tangris (Neil Tangri) 2003 m. išleido knygą „Atliekų deginimas: mirštanti technologija” (Waste IncinerationA: Dying Technology). Šią knygą anglų kalba galima rasti internete. „Dažniausiai atliekų deginimo įrenginiai statomi mažesnes pajamas gaunančių žmonių kaimynystėje, esant mažam gyventojų tankumui, remiantis prielaida, kad politiškai silpni gyventojų sluoksniai nepajėgūs pasipriešinti tokio objekto statyboms. Tai šiurkštus bazinių aplinkosauginių principų pažeidimas. Modernūs atliekų deginimo įrenginiai, skirti tokiam atliekų tvarkymo būdui, yra patys brangiausi; vien tik investicijos į statybas siekia šimtus milijonų JAV dolerių, o tokių įrenginių statybų ir veikimo kaštus neišvengiamai turi dengti visuomenė. Atliekų deginimo įrenginių kompanijos paprastai naudoja įvairias komplikuotas finansavimo schemas, priverčiančias vyriausybes pasirašyti ilgalaikius išmokų įsipareigojimus, kurie, kaip jau ne kartą buvo atsitikę – tampa nepakeliama našta vietos savivaldybėms. JAV nemažai miestų turi didžiulių skolų, atsiradusių dėl atliekų deginimo įrenginių veiklos.

Atliekų deginimo įrenginiuose vienai tonai atliekų reikia gerokai mažiau darbo vietų nei alternatyvi praktika, pavyzdžiui, perdirbimas. Atliekų deginimo gamyklos paprastai išstumia iš rinkos jau egzistuojančius atliekų perdirbėjų tinklus, sukeldamos papildomų sunkumų neturtingiausiems iš neturtingiausiųjų. Labai dažnai atliekų deginimo gamyklos pateikiamos, pozicionuojamos kaip energijos gamybos įrenginiai, galintys gaminti elektrą. Tačiau detali jų gyvavimo ciklo analizė rodo, kad atliekų deginimo įrenginiai paprastai energijos daugiau sunaudoja, nei pagamina. Taip atsitinka todėl, kad sudeginami produktai ar medžiagos turi būti pakeičiami naujomis analogiškomis medžiagomis ir produktais. Naujų iškasenų gavyba ir jų transformavimas į naujus produktus sunaudoja gerokai daugiau energijos, nei pagamina atliekų deginimo įrenginys, tokiu būdu aplinkai sukeliamas neigiamas poveikis, kurio nebūtų, jei atliekos būtų ne deginamos, o panaudojamos vėl.

Pagaliau turime suvokti, kad atliekų naikinimas deginant yra nesuderinamas su kitais atliekų tvarkymo būdais. Atliekų deginimo įmonės konkuruoja dėl tų pačių finansinių išteklių ir kitų resursų, kaip ir kitas technologijas naudojančios atliekų tvarkymo įmonės, ir paprastai laimi konkurencinę kovą prieš smulkesnius, ekologiškesnius metodus naudojančius atliekų perdirbėjus, nes atliekų deginimo gamyklų statybos projektus pajėgios vykdyti tik ypač stambios finansinės-komercinės grupuotės”.

Būsimo Buitinių atliekų deginimo gamyklos statybą inicijuoja ir organizuoja visuomenei ne iš gerosios pusės pažįstama Rubikono grupė. O žinant, kad jos įtaka Vilniaus valdžiai išlikusi, dėl savo ir palikuonių ateities kovoti turi visuomenė.“

Su tuo sutinka ir alfa.lt žurnalistė Eugenija Grižibauskienė, mananti, jog „Rubicon“ inicijuojama šiukšlių deginimo gamykla Vilniuje gali būti prilyginama nebent „Leo LT“ aferai – tuo labiau, jog pasaulyje yra ir kitokių atliekų tvarkymo būdų. Straipsnyje žurnalistė pateikia ir Nacionalinio mokslo, verslo ir inovacijų parko direktoriaus Vladimiro Novosado mintis apie tai: „Norisi paklausti tų ponų, kurie svajoja apie deginimo gamyklą: „Kodėl jūs taip nekenčiate Turniškių, Valakampių, Antakalnio gyventojų, nes ši teritorija taps pačių nuodingiausių dalelių epicentru.“

Mokslininkas kritiškai žvelgia ne tik į atliekų deginimą, bet ir autoklavo metodą. Sako, statysime įmonę, ta įmonė veiks, išskirdama į aplinką taršą, deginsime briketus ir vėl bus teršiama aplinka. „Nėra pasaulyje tokių technologijų, kad deginant nors ir išrūšiuotas atliekas, į aplinką neišsiskirtų teršalų kiekio, kuris neturėtų poveikio žmonių sveikatai. Kodėl pasaulis atsisakė deginimo įmonių? Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas tų miestų, kur pastatytos atliekų deginimo gamyklos, dvidešimties kilometrų spinduliu gyvenančių žmonių sergamumo tyrimas. Paaiškėjo, kad lėtinių susirgimų padaugėjo 6,7 karto“, – argumentus dėliojo V. Novosadas.

Jis klausia, kodėl gi pas mus lenda visos technologijos, susijusios su deginimu? Jo teigimu, tai pats barbariškiausias metodas, kurio pasaulis jau seniai atsisakė. „Pastaruoju metu uždaryta apie du tūkstančiai panašių įmonių. Net ir Maskva iš miesto išmetė septynias atliekų deginimo gamyklas. O lietuvaičiai vis tiek nori atliekas deginti. Dėl ko? Dėl penkiolikos ar septyniolikos žmonių pralobimo mūsų visų sveikatos sąskaita?“ – klausė jis.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Mokslininkas teigia matąs vienintelę alternatyvą – daryti taip, kaip daro civilizuotas pasaulis. „Atliekos turi būti tvarkomos prioritetus skiriant antriniam atliekų panaudojimui. Ir tik tai, ko neįmanoma perdirbti, išrūšiuojama ir kompostuojama ar pan. Bet jokiu būdu ne taip, kaip dabar siūloma. Ką tai reiškia deginti nerūšiuotas atliekas? Tai reiškia dioksinus ir furanus, kurių negalima jokiais filtrais išfiltruoti. Ir kaupiasi žmogaus organizme jie per kartų kartas. Jų dalelės keliauja pavėjui ir sėda maždaug 20 km spinduliu.“

Jam pritarė ir sostinės Lazdynų seniūnas Algis Strelčiūnas. Jo teigimu, dar neseniai daugeliui atrodė, kad tai tik Lazdynų problema. „Patikėkite, tai yra viso miesto problema. Pučiant vėjui daugiausia kentės už trijų kilometrų gyvenantys miestiečiai“, – sakė seniūnas. Kiekvienam norinčiam jis gali paaiškinti apie „vėjo rožės“ suktukus ir teršalų kelionės kryptį.

Todėl aktyviausiai atliekų gamyklos statybai besipriešinantys Lazdynų mikrorajono gyventojai reikalauja, kad atliekų tvarkymo sistemai ir jos operatoriui būtų paskelbtas tarptautinis konkursas, o nugalėtojas būtų renkamas konkurso būdu, iš ne mažiau kaip trijų alternatyvų.