Ateinanti savaitė bus paženklinta neeilinėmis dienomis. Labai gerai, kad šv. Valentino dienos perdėm pasaulietiškam ūžavimui yra alternatyva –jau ketvirtą kartą Kauno arkivyskupijos jaunimo centras šį sekmadienį organizuoja šv. Valentino dienos minėjimą KITAIP, kurio metu įvairiomis meno formomis bus liudijamos tikrosios vertybės, tarp jų ryškiausioji – visiškai dėl kitų užsimirštanti – nepalyginti labiau už šv. Valentino širdį meilės liepsna žėruojanti širdžių Širdis... Kai Valentino dieną gausesnės policijos gretos drausmins kai kuriuos pernelyg įsišėlusiuosius, tuo tarpu tiems, kurie ateis į renginį KITAIP, gali nušvisti vidinės akys, ir jie padarys lemtingą sprendimą: „Užvis svarbiau gyvenime yra žengti tikėjimo žingsnius link save atiduodančios bei dovanojančios Meilės“.

Nors šįmet vasario 16-oji sutampa su Užgavėnėmis, tačiau blynų valgymas nenustelbs mūsų Nepriklausomybės šventės šventimo. Priešingai, Užgavėnių tradicijos tinkamai įsikomponuos į Vasario 16-osios šventimą, nes tik gyvendami laisvoje Tėvynėje galime puoselėti visas krikščioniškas, tautiškas tradicijas bei papročius, kurie yra mūsų dvasinės gerovės pamatai. Todėl tądien eisime į Dievo šventoves ir vieninga malda dėkosime Aukščiausiajam už mums dovanotus dvidešimt laisvės metų. Nepaisant dabartinių sunkumų, nesigėdysime suklupti prieš Viešpatį ir vienaip ar kitaip pasimelsime: „Didis Dieve, iš širdies Tau tariu ačiū už tai, kad dabar galiu Tave laisvai pažinti ir Tau meilę darbais kasdien reikšti. Mylėdamas Tave negaliu nemylėti savo krašto bei jo žmonių. Meilė Tau ir gimtinei - didžiausia vertybė, kuriai lietuvių širdyse pražysti trukdė dar neseniai žmonių prigimtines teises trypusi sovietinė okupacija. Viešpatie, laimink Lietuvą ir tėvynainius, kad dėl pasišventusiųjų triūso ir aukų būtume verti tolimesnės Tavo ir Švč. M. Marijos globos“.

Vasario 17 diena – Gavėnios pradžia. Bažnyčia ir vėl mums motiniška ranka parodys Kalvariją ir sakys: „Jūs, Jo sekėjai, matykite ne tik kryžių ir Dievo Avinėlio kraują, naikinantį jūsų kaltes, bet mokykitės taip žvelgti į Jėzų, kad tikėjimo šviesoje išvystumėte Jį, esantį šlovėje. Kristus  jums primins, jog kaip Jis turėjo viską iškęsti ir žengti į savo garbę (Lk 24, 26), taip ir jums (pakeliui į dangiškosios Jeruzalės namus) neišvengiamai reikia atlaikyti išmėginimus. Būkite drąsūs, jei vis labiau pasitikėsite Dievo Apvaizda, jie tikrai neviršys jūsų jėgų“ (1 Kor 10, 13).

„Neklausk savęs, ko reikia pasauliui. Klausk savęs, kas atgaivina tave, ir daryk tai, nes pasauliui reikia atgijusių žmonių“,– taip kartą sakė rašytojo Gilo Bailieso dvasinis globėjas. Vis dėlto jei užuot klausę savęs, pirmiausiai klaustume Dievo, šis sakinys įgytų svaresnę prasmę. Kaip dar gerai nemokantis vaikščioti vaikutis įsitveria į tėčio ranką ir aklai pasitiki juo, taip ir mes esame šaukiami pasitikėti savo Viešpačiu Atpirkėju, kuris neieškojo atsakymų vien savyje, bet visose gyvenimo situacijose klausiančiu maldos žvilgsniu žvelgė į Tėvą ir darė tai, kas pirmiausia atgaivindavo ne Jo paties, bet Tėvo Širdį.

Tiktai vis augantis mūsų tikėjimas bei pasitikėjimas Dievu ir visiškas atsidavimas padės mums įveikti visas krizes ir užtikrins mums tokią pagalbą, jog galime sakyti: „Viešpats tikrai mus globoja ir todėl Jis yra mūsų dabarties bei ateities tvirčiausia uola ir nieku kitu nepakeičiamas garantas“.