1984 m. Sarajevo olimpinių žaidynių pašto ženklas. „Šalna – ne Šalna? Pataikys – nepataikys?“

Į Vankuverio olimpiadą išvyko 6 Lietuvos sportininkai. Išvyko ir jau senokai nuvyko. Patys pirmi. Ir trispalvė pakilo pirmoji olimpiniame kaimelyje skambant mūsų šalies himnui. O ar yra šansų, kad mūsų himnas dar kartą skambės Vankuveryje? Ar realu tikėtis, jog mūsų vėliava suplevėsuos per apdovanojimų ceremoniją? Dauguma lietuvių sakys: ne, be šansų, va, slidininkas Mantas Strolia spėjo dalyvauti varžybose Kanadoje, užėmė 33 vietą ir nespėjo į vėliavos pakėlimo ceremoniją, o kurgi spėsi, kai Lietuvoje tokios treniruočių sąlygos.

O kokių sąlygų reikia? Gerų. Net mūsų viena geriausių vasaros olimpiečių maratonininkė Živilė Balčiūnaitė, kuriai nereikia ypatingų sąlygų sportuoti, skundžiasi, kad negali Vilniuje treniruotis – nuo užteršto oro jai išberia odą, o kur švaresnis oras, Vingio parke, dvokia šlapimu. Matyt, šlapimu dvokia ir Vankuveryje, kur arti trijų tūkstančių atletų, tik atvykusių į olimpines žaidynes, davė šlapimą dopingo testui. Bet tai ne didžiausia problema, mūsų olimpiečiams svarbiau, kad visos žiemos Lietuvoje būtų kaip ši, tada būtų įmanoma normaliai sportuoti. Dauguma lietuvių pasišaipys: ar geresnes sąlygas turi Maroko, Senegalo, Pakistano, PAR, Ganos, Bermudų, Libano, Etiopijos, Jamaikos ar Kaimanų salų slidininkai?

Bent jau jų šalyse – tikriausiai ne. Bet mes turime ir kitų žiemos sporto šakų atstovų, nepatekusių į olimpiadą, besitreniruojančių ledo arenose, kurių Lietuvoje yra mažai, kurios yra prastos ir brangios. Ar jau olimpiadose neišvysime savo šalies dailiojo čiuožimo, akmenslydžio, greitojo čiuožimo trumpuoju taku atstovų. Juk trumpajame take turime labai perspektyvią sportininkę penkiolikmetę Agnę Sereikaitę, vis lipančią ant pjedestalo Europos bendraamžių varžybose, kuri dėl minėtų priežasčių negali normaliai treniruotis, o Latvija ir Lenkija, kur siūlomos nemokamos geros arenos, toli. Kokia greitosios čiuožėjos ateitis? Ar prapuls kaip kiti buvę perspektyvūs Lietuvos sportininkai? Bet dauguma lietuvių paklaus: o jeigu kas jai pasiūlytų važiuoti į Ameriką?

Bus kaip bus, o mums dabar įdomiau, kaip mūsų sportininkams seksis olimpiadoje. Dabar jau neturime laiko to klausti visažinių burtininkų. Patys galime bandyti ką nors išburti, galime pasinaudoti numerologija, indukcija ir kitais burtais. Pavyzdžiui, Diana Rasimovičiūtė, didžiausia mūsų viltis, žadanti pakovoti, gimė 1984-ųjų žiemą, kai Algimantas Šalna laimėjo auksą Sarajevo olimpiadoje, ogi jie abu biatlonininkai, dargi prisiminkime, kad mūsų delegacijos Vankuveryje vadovė Vida Vencienė laimėjo auksą Kalgaryje, taigi toje pačioje Kanadoje, o šaudyti Diana tikrai moka, vien vardas įpareigoja – romėnų medžioklės deivė. Tai gal visa tai lems, kad mes vėl turėsime... Dauguma lietuvių pertrauks: nesąmonė, ne tokie dalykai lemia, daug kas nuo kitų dalykų priklauso, pvz., nuo pinigų.

Priklauso. Bet kodėl Vankuverio olimpinėse žaidynėse dalyvaus 30 Estijos sportininkų, 5 kartus daugiau negu lietuvių. Atsakymas aiškus, susijęs su Suomija. O bankrutuojanti Latvija į Kanadą atsiuntė 60 savo atstovų, 10 kartų daugiau negu mūsų olimpiečių. Bet galim pasigirti, kad Lietuva turi 6 kartus daugiau sportininkų, pavyzdžiui, už Tadžikistaną, 3 kartus – už Mongoliją. Dauguma lietuvių sakys: juk Lietuva ne tris kartus turtingesnė už Mongoliją, viskas priklauso nuo valstybės požiūrio į sportą.

Ne vien nuo valstybės. Pavyzdžiui, penki garsūs Indijos advokatai savo olimpiečiui Šivai Kešavanui Kananui Palanui už 450 tūkstančių rupijų (apie 25 tūkst. litų) nupirko naujas roges, kad tas galėtų startuoti Vankuveryje. Kodėl garsūs Lietuvos advokatai negali mūsų olimpiečiams nupirkti inventoriaus? Dauguma lietuvių sakys: mūsų garsūs advokatai gali nupirkti tik...

Pertrauksiu, geriau apie tai nekalbėkim. Ir apie teisėjavimą olimpiadoje nekalbėsime, nes mūsų sportininkų rungtyse mažai kas priklauso nuo teisėjų. O subjektyvesnio sporto atstovams kelią į Vankuverį pastojo šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nesuteikusi pilietybės dailiojo čiuožimo atstovei Katherine Copely, lietuvio Deivido Stagniūno partnerei. Kas kaltas? Dauguma lietuvių sakys: Prezidentė.

Tikrai? Pakapstykime giliau. Ar mes turėjome lietuvišką šokių ant ledo porą? Garsiausia mūsiškių pora Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko – irgi ne visai lietuviška. Iš apie 400 Lietuvoje sportuojančiųjų dailųjį čiuožimą proporcijos – 4:1 moterų naudai. Tad kodėl lietuvių šokėjų ant ledo partnerės – „importinės“? Kur jos dingsta lietuvės? Ar jos jau tokios beviltiškos? Dauguma lietuvių nusijuoks: eksportuojamos kitų pramonių šokiams.

Tikėkimės, kad ne. Tad klausimas lieka atviras. Kaip ir pirmasis – ko tikimės. Kai kurie lietuviai sakys: kaltinimų slidėms, lazdoms ir tepalams, kurie neleido gerai pasirodyti, baigti distancijos ar iš viso startuoti; turistai.

Galima paprieštarauti. Net Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas nors užsimena, kad kiekvienas turi siekti pergalės, bet ir teigia, kad iš mūsų sportininkų šiemet medalių nesitiki. Be to, juk olimpiadoje svarbiausia dalyvaut, ne laimėti. Dauguma lietuvių pritars: aišku, ir koks ten turizmas Kanadoje, šalta, va, Maljorka, Turkija – tai tikras poilsis.

Galima paprieštarauti, nes D. Rasimovičiūtė šioms olimpinėms žaidynėms ruošėsi ir Turkijoje, tad ir ten žmonės ne tik ilsisi. Didžioji dauguma lietuvių pritars: žinia, mes ir medalių iš Turkijos tikimės, vėliau, rudenį, iš krepšininkų, bet tikimės, va ko mes tikimės.

Tokie jau esame. Bet kad ir kaip būtų, linkime sėkmės mūsų olimpiečiams – slidininkams Irinai Terentjevai, Aleksejui Novoselskiui, Mantui Stroliai, Modestui Vaičiuliui, kalnų slidininkui Vitalijui Rumiancevui ir, žinoma, biatlonininkei Dianai Rasimovičiūtei, kad jie priverstų smarkiau plakti mūsų širdis.