Mėgstu keliauti. Vien tik todėl, kad niekada nesu garantuotas, kas manęs lauks kitoje maršruto stotelėje. Svajoju, jog tai bus kažkas artimo sielai, kažkas neįprasto, transcendentinio, paliesto modernybės. Bet visada padarau kandžią išvadą, jog svajonės yra tik tam tikra iliuzijos forma, kuri galutiniame keleivių išlaipinimo taške privalo sustoti egzistavusi.

Sėdžiu vidury geležinkelio stoties ir jaučiuosi jos centru. Į čia atvažiuoja keisčiausi mechanikų sutvėrimai ir išleidžia į laisvę kitus gyvenimus. Ilgainiui jie gėdingai palieka mane skaudžiai akistatai su vienatve, taip sunaikindami šventvagišką visagalio statusą. Nervindamasis, pažeisdamas protėvių tradicijas, geriu šiuolaikišką šaltąją arbatą. Džiaugiuosi, jog tokiai arbatai nereikia virdulio. Prie manęs, sprendžiant iš intonacijos, prišoka naujas draugas ir paprašo cigaretės. Neturiu, draugystė tuo ir baigtųsi, jei ne keistas nepažįstamojo klausimas: „Ar man dar yra laiko?“

Na, manau kad yra, juk dar elgiesi kaip gyvas, juk dar bandai bendrauti, juk dar tik lauki kelionės. Patenkintas mano atsakymu garbaus amžiaus vyriškis iš užančio išsitraukia žigulinio alaus butelį, bandydamas įtikinti, jog net pavadinimas pabrėžia senąsias valstybės vertybės. Kadangi turiu jausti jam pagarbą, pameluoju, jog vakar gėriau rimčiau, o šiandien tenkinuosi persikų arbata. Jis nusijuokia kaip vaikas, bet pats prieštarauja juoko apibūdinimui, nes nevaikiškai gėrė pastarąsias tris paras. Dėl to, kad sutaupytų pinigų, nepirkdamas įvairiausių injekcijų nuo kiaulių ir kitokių gyvulių gripo. Pamanau, gal koks išprusęs daktaras. Bet pasirodo esąs krosnių taisytojas, kaip tik dabar ir laukiantis traukinio, kuris nuveš prie nebešildančios krosnies, su jau paruoštais įrankiais restauraciniam remontui.

Baigėsi vertybinis alus – baigėsi draugystė. Vėl lieku vienas, šįkart net laimingesnis negu prieš akimirką, nes kažkas mane pastebėjo ir padėjo įprasminti keletą minučių buvimo centre. Su panieka žvelgiu į tuos, kurie net neatsisuko. Jie per daug užsiėmę laiko sukimo pagal laikrodžio rodyklę procesu. Tačiau vis dar, kol neišvažiavo, bejėgiai prieš mano fantaziją. Supratęs tų, absurdo prisiskverbusių, žmonių, atsidūrusių keleivių vaidmenyse, silpnybę, mintimis išsikviečiu stichiją, kuri užlieja juos nesuskaičiuojamo vandens litrais. Taigi, dabar jų laikas sustoja, ir jiems nebėra kur skubėti ar bėgti, būnant povandeniniame laive ant bėgių. Jie tampa figūromis, kurių judesį užfiksuoju tvirtai, matinėje nuotraukoje. Tiesą sakant, mano nuotrauka aprėpia šiek tiek daugiau, nei jų rūpesčiai ar tikslai. Bet, kad įsitikinčiau, kas tas daugiau, susidarau maketą, apimantį visą povandeninio geležinkelio stotį.

Makete figūruoja laimingi žmonės, keista, nes kol jie egzistavo laike, tokie neatrodė. Dabar, kai nebėra kur skubėti, jie šypsodamiesi atlieką tam tikrą funkciją: Netoli durų flirtuoja porelė iš semantinės serijos „jauni ir gražūs“; raumeningas vyras šalia džiaugiasi išlaikydamas ne svarmenį, o gėles; močiutė su šuniuku Driskiumi palydi geltona suknele pasipuošusią anūkę. Man, kaip maketuotojui, labiausiai į akis krinta simpatiška, šešėlyje pasislėpusi, valytoja, nešanti šiukšles į milžiniškam slėgiui atspariais šiukšliadėžes, kuriose Europos sąjungos nutarimu nereikalingos medžiagos rūšiuojamos pagal tirpumą vandenyje. Laivo mechanikas, iškėlęs rankas į dangų, bergždžiai stengiasi pranešti, kad šis reisas labai pavojingas gyvybėj, kad deguonies turime tik tiek, kiek užtektų maldai prieš mirtį. Tačiau transporto priemonė jau paruošta, žmonės joje jau nebe tokie niūrus, tarytum žinodami, kad po vandeniu pakelti skausmą, rūpesčius ar blogas naujienas daug lengviau... Staiga, pažeisdamas visą autorinio maketavimo logiką, šalia manęs prieina berniukas. Visiškai sausas. Rodos, būsiu nepastebėjęs jo ir pamiršęs užlieti vandeniu. Jis labai susimąstęs, nekalba, tik stebi mano suformuotą maketą, tikėdamas juo lyg tai būtų povandeninės realizmo srovės šedevras. Šią akimirką aš pajuntu didžiausią palaimą, kokią tik gali pajusti kūrėjas. Gaila – ji labai trumpa. Vaikinas pažvelgia į mane ir paklausia, ar dar turi laiko. Vanduo atslūgsta, minutės vėl pradeda suktis.

Pagaliau suprantu, jog negaliu ilgai būti centre, tai per daug atsakingas ir nežmogiškas darbas. Dabar jau aš einu, o vaikas, atkūręs laiko tėkmę, stebi mane ir bando pagauti tokį judesį, kuriame būčiau laimingas. Vengiu jo žvilgsnio, jis centre, pasijuntu silpnesnis ir bėgu tolyn. Blogiausia, kad rodyklių nėra. Prarandu koordinaciją, pasiduodu ir parklumpu ant bėgių. Numetu savo gyvenimo maketus į šoną, nusiginkluoju ir padrikai statau žingsnius pirmyn. Priekyje šmėsteli paradoksalią kryptį pasirinkęs priešas. Tiesiaeigė transporto priemonė klastingai šypsosi. Jei galėtų, galbūt pasigailėtų manęs, tačiau esti įsprausta į bėgius, kuriuose nėra laisvo posūkio galimybės.

Geležinkelio žmogėdros akyse matau ryškėjančią šviesą, o ūsuose – kasdieninės skaldos atliekų. Mano ausyse puška, cypia, darda: dar dar dar... dar prieš akimirką kaip žmogus centre, jaučiausi besąlygiškai galingas, tačiau mano jėga prieš mašinos jėgą nublanko. Esu priverstas kvėpuoti paskutinį, vandeniu neužlietą deguonį. Vienintelė paguoda, jog mašina žudydama nesididžiuoja ir žurnalistai jos vietos visuomenėje nepublikuos. Juk tai būtų ne kas kita, kaip dar vienas žmonijos menkumo įrodymas, o to reikia vengti.

Gaila, nespėjau grįžti prie vaiko, atsidūrusio visagalio luome, kuriančio idealistinį pasaulio maketą, ir paklausti, ar mums dar yra laiko.