Visad pabrėžiama, kad meilės supratimas bei jos patirtis labai keičiasi bėgant laikui. Vienaip mylime pačioje santykių pradžioje, ar būdami jauni, kitaip – praleidus kartu daug laiko, sukūrus šeimą, išbraidžius daug problemų.

Kaip šios meilės vizijos ir supratimas skiriasi puikiai iliustruoja šis pokalbis su dviem skirtingo amžiaus ir patirties poromis. Viena iš jų tai ketverius metus drauge būnantys ir meilės kontūrų ieškantys, Marius ir Laura, o kita, jau 26 metus santuokoje gyvenantys ir į savo meilės Džomolungmos viršūnę kopiantys Dalius ir Vilė.

MARIUS IR LAURA (4 metai draugystės)

Pirmasis klausimas būtų, ar jūs galvojate apie santuoką?

Laura: Taip dabar kaip apie realų dalyką, įvyksiantį greit, negalvoju, bet šiaip apskritai, kad toks dalykas bus su Mariumi, galvoju, bet tai nėra, kad ,,štai, dabar noriu susituokt“.

Marius: Ne viskas taip greitai, reikia dar truputį pagyventi.

Laura: Nėra taip, kad reikia patikrinti žmogų. Su manimi ne taip. Šiaip mes dar jauni. Santuoka asocijuojasi ne vien su balium.

Ar gali meilė būti tobula?

Marius: Ar meilė gali būti tobula? Aišku, kad gali, man atrodo, kad gali būti tobula meilė. Kodėl jinai negali būti, bet tik reikia abiejų žmonių pastangų ir kažkokio supratimo. Ne iš karto ta tobula meilė Ji yra panaši į Dievą: tai nėra apčiuopiamas, pasiekiamas dalykas, bet tai yra tikslas. Galiausiai ta tobula meilė išlenda kažkada. Supranti turbūt, kad tai buvo meilė prieš mirtį, kai numiršta vienas iš dviejų.

Marius: Tobula meilė nėra tobula pagal tiesioginę tobulumo prasmę.

O jūs skaitėte jaunavedžiams skaitomą ištrauką apie meilę: ,,meilė kantri, meilė maloninga..“? Ar tai laikytumėme tobula meile?

Marius: Neseniai. Prieš savaitę mes girdėjom per pamokslą.

Ar meilė ,,neieško sau naudos“?

Marius: Taip, tu duodi ne tam, kad gautum, o duodi, nes taip jauti, kad nori duoti, ir tiek. Visada taip kažkaip stengiuos. Ir poroje, ir su kitais žmonėmis. Turi duoti, bet neturi prašyti, nes jeigu tu pradedi prašyti, tu kitą žmogų įpareigoji, tada esti ne nuoširdūs santykiai, o pareigų dalinimasis, kažkoks ,,mokėjimas“ vienas kitam.

Ar ,,neieškanti sau naudos“ meilė susijusi su realiu gyvenimu?

Laura: Tu kažkokią naudą gauni (mylėdamas), bet tu ne jos turi siekti ir ne tai galbūt turi akcentuoti.

Marius:Yra viltis, kai tu investuoji, kad atgausi, bet reikia kažkaip nereikalauti to. Vis tiek nėra taip, kad nesitiki to. Tu vis tiek investuoji į tą žmogų, duodi tam žmogui ir vis tiek tikiesi, kad ta investicija atsipirks. O kai tu to nesieki, galbūt tai yra tobula ir galbūt net nežmogiška.

Laura: Aš įsivaizduoju, kad mes dabar dar bandom save apsišlifuoti galbūt, kad būtų vienam prie kito gerai. Kažko atsisakai, kažko išmoksti.

Marius: Dabar svarbu vienas kitą auklėti, kad po to tuos vaikus augintumėm kartu. Kai vienas su kitu sueini, vienas kitą kažkaip apšlifuoji, tik tada gali imtis to kito projekto – vaikų, kad dviese vaikus augintumėme. Ne kad vienas viena pasako, kitas kita, vienas viena leidžia, kitas kita ir pan.

Kiek tuokiantis svarbios panašios vertybės?

Laura: Aš dabar neįsivaizduoju, kaip gyventi tada, jei skirtingos vertybės, aš tikrai manau, kad sunkiai įmanoma. Jeigu vienam vertybė bus šeima, kitam vertybė bus draugai, tai vėl – sėdėsi namie, o tavo vyras su draugais. Aš manau, kad iki santuokos vertybės turėtų ne tik supanašėti, bet ir suvienodėti, tapti vienodos. Na, gali kažkas skirtis. Tos esminės tai tikrai turi būti tokios pačios, nes aš nelabai manau, kad priešingybės traukia. Na, taip, kažkiek traukia, bet neįmanoma gyventi su visiškai priešingu žmogum.

Marius: Yra galbūt pačioje pradžioje priešingybės, bet per tuos santykius iki santuokos viskas supanašėja. Tos priešingybės vienas kitą papildo ir gaunasi du vienas kitą papildę žmonės ir tada jie pasiruošę tuoktis. Reikia iš pradžių vienas kitą papildyti, užaugti vienas su kitu tiek dvasiškai, tiek morališkai ir tik tada pradėti kažkokį gyvenimą kartu.

Tęsiant mintį apie vertybių supanašėjimą ar net sutapatėjimą, tai yra toks gyvybiškas dalykas santykiams, sakote. Bet juk žmonės bijo supanašėti, kad netaptų tokie patys.

Laura: Bet ne, vertybės yra toks kažkoks pamatas, pagal kurį tu gyveni savo gyvenimą. Tai yra kas kita, pavyzdžiui, visi tą patį išmoksta mokykloje, bet kaip tu tai panaudosi, yra vėl skirtingas dalykas. Tai nėra kažkokia klišė. Jeigu tavo vertybė yra ištikimybė, tai nereiškia, kad tu turi būti šabloniškas.

Marius: Viena yra tos pačios vertybės, kita išorinis panašumas. Ne partnerio panašumas turėtų būti, o vertybių panašumas. Ne tai svarbu, kad būtume vienodi žmonės: aš su dredais ir jinai su dredais, mėgstu rūkyti ir jinai mėgsta rūkyti. Ne tame esmė, esmė tame vertybių panašume, žiūrėjime į pasaulį, į vienas kito santykius. Tarkim, mes kalbamės su ja ir matom skirtingus santykius: jos požiūrį į mane, mano į jos. Reikia vienodinti tą požiūrį, kad mes suprastume vienas kitą, kad neatsirastų taip, kad ,,mes, pasirodo, jau ir rimti draugai, pora, o ne šiaip susimetę“. Reikia, kad nekiltų tokių nesusipratimų. Turi vienas kitą suprasti ir galbūt tas vertybių panašumas tas yra vienas kito supratimas. Tu supranti jį, žinai jo vertybes, jis žino tavo, tada savyje susidedi tas vertybes ir turi kažkokį rinkinuką tų vertybių. Tarkim, ten mano, ten jos, bet aš gerbiu šitą jos apsisprendimą, šitą norą, šitą nusistatymą.

Toliau apie vertybes, apie plaukus ir cigaretes, jūs manot, kad vertybės yra toks dalykas, kuris gali ne tik suvienyti, bet ir kartu atskirti. Cigaretės ir plaukai nėra ilgalaikių santykių pagrindas?

Laura: Aišku, kad ne.

Marius:Tai žinoma.

Laura: Kas iš to, kad išoriškai esat panašūs, bet vertybės skirtingos, visiškai negali susišnekėti? Žmogaus išorė nesvarbi.

Kaip manote, kas yra santuoka: kasdienybė ar ,,mėlynieji toliai“?

Marius: Juokinga tie mėlynieji toliai, meilė negali būti ,,mėlynieji toliai“. Meilė yra ilgalaikis amžinas jausmas. Per visą gyvenimą visko būna ir negali būti vien ,,mėlynieji toliai“: žiūrėti pro rožinius akinius ir nematyti nieko. Meilė nėra, kad aš nematau kito žmogaus silpnybių, jis man visas gražus, visas nuostabus, jis viską daro gerai ir pan. Čia nėra meilė, čia yra laikinas įsimylėjimas. Meilė yra, kai tu pastebi trūkumus ir sugebi juos toleruot, kai jos ar jo trūkumai nekeičia požiūrio į patį žmogų.

Tu sakei, kad meilė negali būti ,,mėlynieji toliai“. O kas bus, jei meilė bus vien kasdienybė?

Marius: Jeigu jus mylit vienas kitą tvarkydami namus, tai irgi labai gerai arba mylit vienas kitą išlydėdami į darbą ir pan. Meilė nėra toks stebuklas: ateina į gyvenimą ir padaro jį gražų.

Laura: Aišku, yra labai sunku kartu išbūti. Atrodo, šimtąkart buvo lengviau išsiskirt ir eiti ieškoti idealo, kurio vis tiek niekada nerasi. Bet per tuos sunkumus ir eini, nėra ,, kaip mes čia draugaujam, čia viskas gražu“.

Marius: Ir tas suriša: tu pereini tą, galvoji ,,jeigu aš gyvenau šitą, tai kodėl aš negaliu išgyventi ir toliau, kodėl aš turiu imti ir išsiskirti?“ Tas stumia į priekį, kad tu pereini per kokį bendrą nesutarimą. Tai vis labiau stiprina santykius. Tas kopimas kopimas.. - kuo toliau, tuo smagiau.

Laura: Tie sunkumai suartina, kai viskas išsisprendžia.

Marius:Ir vis labiau vienas kitą pažįsti per tokius dalykus.

Mano kitas klausimas būtų, ar turite savo santykių idealą?

Marius: Man atrodo, kad santykiai idealūs, kai vienas kitą puikiai supranta, nereik pratart nei žodžio, toks supratingumas beribis atsiranda. Atsiranda, aš įsivaizduoju, toks santykių idealumas tada, kai nereikia žodžių, nereikia net judesių, veiksmų – nieko nereikia, kad vienas kitą jaustum. Tu pajauti tą žmogų, kad aš dabar negerai pasakiau ir jam kažkodėl dabar liūdna. Tu neklausi, ar tau liūdna. Tu klausi, kodėl tau liūdna, - iš karto, nes tu žinai, kad liūdna ir jeigu jis tau pasakys, kad nieko, tai suprasi, kad meluoja. Tai galbūt yra tas santykių idealumas. Tada ir nebereikia sakyti, kad myliu, kad tu žinotum, kad myli, kai nereikia, kad tau pirktų gėles, kad tu žinotum, kad tave myli. Čia ir yra kažkoks toks nereikalavimas. Tuo pačiu prieini prie to, kad nereikalauji, nes tu supranti, kad jis tave myli ir tau nieko daugiau nereikia. Ir kai tu supranti, kad tave myli, tai tu automatiškai nori jam vėl duoti kažką.

Laura: Arba kartais net neklausi, kodėl liūdna, tu žinai, kodėl liūdna. Net ir taip gali būti.

Kokie, manytumėt, būtų tie keli dalykai, kurie būtų tvirto šeimos gyvenimo laidas?

Marius:Supratimas

Laura: Pasitikėjimas

Marius:Supratimas, pasitikėjimas, atsakomybė vienas už kitą

Laura: Ištikimybė

Marius:Taip, ištikimybė

Laura: Ne tik fizinė, bet ir dvasinė

***

DALIUS IR VILĖ (26 metai santuokoje)

Jaunavedžiams skaitomame antrojo laiško korintiečiams ištraukoje, kuri neretai dar vadinama meilės himnu, girdime, kad meilė kantri (...)  ji nepavydi ir t.t.. Tai, sakytume, tobula meilė. Kiek jūs manote ji įgyvendinama/neįgyvendinama realiame gyvenime, kai susiduriame ne tik su sutuoktinio, bet ir su savo silpnybėmis?

Dalius: Jeigu mūsų konkrečiu atveju su Vile, tai tos meilės sampratos, kuri yra įvardyta laiške korintiečiams,  įgyvendinimas įvyko tik tai tada,  kai mes ne tik susituokėm pasaulietiniame  teisme,  tuose vadinamuose  santuokos rūmuose, bet kai gavome vedybinį sakramentą mūsų Bernardinų bažnyčioje, kuris įvyko ne taip seniai – 2002 metais. Dabar kiek? 8 metai ir  tai sutampa su tuo, kad Dievas atėjo į mūsų šeimą, tikėjimas atėjo į mūsų šeimą ir tai pakeitė ir mano supratimą apie šeimą, ir apie meilę, ir apie santykius tarp vyro ir moters, požiūrį į vaikus ir apskritai, galvoju, visą mūsų šeimą pastatė ant tų bėgių, ant kurių mūsų šeima važiuoja ir šiandien. Tas santuokinis pažadas, kai aš pats buvau to pažado pagrindinis įgyvendintojas, nieko tokio ypatingo gero ir nebuvo, nes buvo ir nesantuokinė neištikimybė ir daug visokių problemų, kadangi aš kaip žmogus buvau silpnas ir esu silpnas ir be Dievo pagalbos to duoto pažado man kaip vyrui kaip žmogui tai neįmanoma išlaikyti ir, mano šios dienos supratimu, be tikėjimo, be Kristaus vyras negali išlaikyti to pažado, duoto savo žmonai.

Vilė: Ir kantrumo, ir nepavydumo  įgyji su patirtimi. Kai mes buvom jauni, egocentriški, tokie egoizmo pilni yra viena, o su gyvenimo patirtimi ateina kažkokia išmintis, apsigludina kampai, kaip ir pasaulis kalba, o kai atrandi Dievą, tai išvis viskas žymiai aiškiau. Žinoma, čia savo pastangom ir nepavydumą stengiesi išlaikyti ir, tarkim, aš visą gyvenimą esu pavydi ir buvau visą gyvenimą labai pavydi. Turėjau tokią priklausomybę nuo Daliaus ir nepasitikėjau juo, galvojau, kur jis, su kuo, kada grįš, ką jis veikia. Man buvo svarbu, ką jis galvoja, o kai tu atrandi Dievą, tu žinai, kad žmogus lygiai kaip ir aš tiki, nežiūrint į tai, kad jis gali ir paslyst, ir nuslyst, ir galbūt kaip nors nusidėt, bet jis žino, kur kreiptis, kaip save išgydyti ir tiesiog nebesuki sau galvos dėl to. Ir mūsų santuokoj prieš aštuonerius metus bažnyčioje aš tiesiog suvokiau, kad kai tu sakai tą pažadą, kad aš tave mylėsiu iki gyvenimo pabaigos, koks tu bebūtum, aš suvokiau, kad tu sakai, kad aš tave mylėsiu ne tiek, kiek tu mane mylėsi, o aš tave mylėsiu nepaisant visko: nepaisant, kad tu mane išduosi, nepaisant, kad tu sirgsi, nepaisant, kad tu prapliksi, būsi senas, kuprotas, ligotas, nepaisant to, aš vis tiek tave mylėsiu. Ir tas pažadas, - aš sau jį duodu. Na, ir tada kažkaip ir gyveni ir suvoki, kad kitas žmogus yra kitas žmogus, kad jis gali turėti, kaip tu klausi, ir įvairiausių silpnybių.

O kaip pasikeitė jūsų santykis su vaikais po santuokos bažnyčioje?

Vilė: Kai tu jaunas esi, gimsta tavo šeimoje kūdikėlis, jisai ,,tavo ir tavo vyro“. Kažkaip su patirtimi ir žiūrėdamas į kitas šeimas, suprantu, kad tie vaikai gali būti visiškai kitokie negu tėvai. Daug nuo tavęs nepriklauso. Tas vaikutis.. tu jam duodi tiek, kiek gali, o jisai eina savo keliu. Su santuoka aš suvokiau, kad santuoka tikrai yra Dievo dovana, ir už tuos vaikus turi lygiai taip pat dėkoti, jeigu jie yra geri ar nelabai geri. Tu gali duoti tiek, kiek nuo tavęs priklauso. Aišku, visą širdį, visą meilę privalai atiduoti vaikams, bet jeigu jis ne toks, kokį tu jį įsivaizduoji, tu jį turi priimti, kokį tu turi, kokį tu gavai.

Dalius: Viską, ką aš bandau savo vaikams duoti, išmokyti ar kaip tėvas juos išauklėti, viskas turi būti su meile. Nes visa, ką aš darau su meile, tada ir pasiekia jų širdis. Ir, tarkim, jeigu aš baru ir jeigu noriu duoti diržo ar pykstu, nepykstu, kažkas yra linksmo mūsų gyvenime – viskas turi būti su tuo meilės užpildu. Nes taip, aš suprantu, mes esam Dievulio padaryti, kad visa, kas ateina su meile, lengviausiai pasiekia mūsų širdis ir visa, ką mes galim savo vaikams duoti, tai duoti tos meilės, kad kol jie auga, jie tos meilės gautų su kaupu, nes kai tu negauni tos meilės savo šeimoje, ir lieka didžiulės žaizdos širdyje. Jos po to daro įtaką visam tavo gyvenimui.

Gal galėtumėte papasakoti, kaip realiai sekėsi anksčiau ir kaip šiuo metu sekasi ugdyti savo vaikus?

Dalius: Kaip ir Vilė sakė, pirmiausia, tas toksai sugebėjimas priimti tuos vaikus suprantant, kad jie ne tavo nuosavybė, kad jie Dievo dovana, kad tu negali jų savintis ir negali, kaip labai dažnai būna gyvenime, kad tu žinai, kokie turi būti mano vaikai ir jie būtent turi būti tokie, kokius aš juos įsivaizduoju pagal mano tam tikrą susikurtą įvaizdį. Ir jeigu jie tolsta nuo to įvaizdžio, tada yra negerai, aš tada baruosi ir visaip ten juos bandau grąžinti prie mano susikurto įvaizdžio. O iki tikėjimo dovanos būtent taip yra, kad tu saviniesi savo vaiką, tu tiesiog susikūri savo galvelėje kažkokias išankstines nuostatas: jie bus ar tas, ar tas. Aš matau, kad jis, tarkim, bus dainininkas, muzikantas ar inžinierius ir aš iš jo darysiu tai. Ir tu spraudi savo vaiką į rėmus.

Vilė: Čia mūsų jau tokia ideali atrodo šeima, o iš tikrųjų šeima kaip šeima: ir pasibaram, ir visokių emocijų, visokių ambicijų, aišku, pilni esame. Viena yra žinoti, kaip gyventi, kita yra gyventi. Po tam tikrų išbandymų ar pykčių ar kitų įvykių tu priverstas sustoti ir pagalvoti iš tikrųjų, ką aš ne taip padariau. Man tai labai svarbu, nes anksčiau tu teisumą gynei tarsi aš pats esu teisiausias, jisai yra kaltas ir viskas, tu taip nuteisdavai kitą. Ir su vaikais taip pat. O dabar kažkokiame konflikte tu jauti, kad sužeisti esame visi. Todėl labai svarbus gailestingumas šeimos santykiuose.

Mūsų vaikai dideli, jie jau suaugę vyrai: Šarūnui 18, Mantui 21. Dabar, man atrodo, toks laikotarpis, kai mes turim jais pasitikėt ir taip pat tai aš išgirstu iš jų. Nes mes iš tikrųjų augdami daug melavom tėvams, bijojom jų. Jeigu ten koks susibūrimas jaunimo, „skiesdavom“, kad kažkur mokomės, nes bijojom, o mūsų vaikai nesupranta, kodėl taip darydavom ir tai man labai patinka. Aš džiaugiuosi, kad jie pasitiki mumis, o mes jais ir aš galvoju, kad kas ar kokia bėda, kad galėtume šnekėti atvirai vieni su kitais.

Dalius: Ir, be abejo, yra visokių sunkumų, visokių išbandymų: ir pykčio, ir barnių, ir kažkokių nesusipratimų, tenka ir balsą pakelti – bet visai tai yra kažkokioj kitokioj dvasioj. Viskas labai greitai praeina ir vėl kažkokia malonė ir ramybė mūsų šeimoje įsivyrauja. Ir tai, sakau, yra didžiulė Dievo dovana. Ir, kai aš atsimenu savo šeimą, buvo daug daugiau visokių ir barnių, ir melo, ir nepasitikėjimo. Ir visa, dabar suprantu, ateina kaip Dievo malonė.

Vilė: Dar šeimoje, manau, labai svarbu auka. Auka dėl kito. Aš galvoju, kad kartais ir savo tas ambicijas turi paaukoti tam, kad gautum už tai. Į tai įeina viskas: ir atleidimas, ir kantrybė. Tas dar labai svarbu.

Dalius: Čia Vilė labai taikliai pastebėjo. Be aukos nieko nėra mūsų gyvenime. Mes turime aukoti visas mūsų žmogiškas ambicijas, begalinius norus, begalinius troškimus, begalinį tokį kaip žmogaus pasaulio supratimą, nes kiekvienas mes, tarkim, aš Dalius susikūriau pasaulį pagal Dalių. Noriu, kad tas pasaulis būtų pagal mane. Šeimoje labai svarbu sugebėti save laužyti, sugebėti save aukoti, sugebėti aukoti tuos savo norus, tas ambicijas, tuos kartais keistus ir labai neprotingus norus ir supratimus, tą nesugebėjimą priimti savo artimo – visa tai atiduoti ir aukoti Viešpačiui, tada įvyksta dideli stebuklai ir didelės Dievo dovanos.

Vilė: Taigi santuoka yra ir kasdienybė, ir ,,mėlynieji toliai“, ir siekiamybė. Vis aukštyn.

Dalius: Iš tikrųjų tai yra neišsemiami lobiai. Kaip apaštalas Paulius sako, vyro ir moters santykis yra begalinė paslaptis. Kai tu tą pradedi suprast, kai tu tą pajauti savo gyvenime, tai iš tikrųjų yra tokia dovana ir tada tu supranti, kad gyvenimas yra begalo įdomus, kad jisai yra be galo kūrybingas, kad tame ryšyje ta meilė būtent ir yra mano kaip žmogaus kūrybingumo pasireiškimo laukas, sugebėjimas priimti savo artimą. Mano artimas yra visai kitoks nei aš ir jeigu aš per tą meilę sugebu jį priimti, man kaip žmogui yra begaliniai didžiulės galimybės keistis ir augti ir tobulėti, bet visa tai ateina tik kartu su Kristumi. Be Kristaus nė iš vietos.

Kalbino Klemensas Minkevičius