„Voila!“ – taria režisierius Bruno Dumont’as, kai prancūzų – lietuvių kalba vykstančiame pokalbyje pagaliau išsiaiškiname tam tikrus jo kūrybos (o gal greičiau - žmogaus prigimties) paradoksus. Tų paradoksų daug, nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta.

Filosofijos profesorius net atsisakė akademinės karjeros, nes kinas pasirodė esąs žymiai realesnis bei konkretesnis būdas suvokti aplinkui plytintį pasaulį nei grynai intelektualioji sfera. Režisieriaus debiutinis filmas „Jėzaus gyvenimas“ (La vie de Jésus, 1996 m.) buvo pripažintas Europos metų kino atradimu, susišlavė prestižinius Kanų „Auksinės kameros“, Jeano Vigo prizus.

Dar po trejų metų pasirodžiusi juosta „Žmogiškumas“ (L‘Humanité 1999 m.) gavo „Auksinę palmės šakelę“ o 2006-aisiais sukurta „Flandrija“ (Flandres) pelnė didįjį Kanų kino festivalio prizą. Tačiau tarptautinis pripažinimas populiarumo neatnešė. Apdovanojimų įteikimą lydėjo skandalai bei aršios diskusijos tarp kritikų, žiūrovų, pasidalinusių į „už“ ir „prieš“ stovyklas. Vieni teigė, kad Dumont’as yra kino genijus, savo kūrybos gyliu ir įžvalgomis prilygstantis tokiems nemirtingiesiems kaip Ingmaras Bergmanas, Pier‘as Paolo Pasolini ar Robert‘as Bressonas, kiti buvo šokiruoti pernelyg natūralistiškų, nemalonių bei slegiančių savo prigimtimi vaizdų, prieš kuriuos realybėje norisi užmerkti akis. Prievartos, žudynių ar nė menkiausiu romantikos šydu nepridengtos sekso scenos, estetinio pasitenkinimo, žinoma, nesukelia. Taip pat kaip ir apnuogintas, nepadailintas, o dažniausiai net atgrasus žmogaus kūnas, kurį masinė pramogų industrija sėkmingai ignoruoja.

Režisierius Bruno Dumont'as

Bruno Dumont’o filmuose, priešingai, jis tampa instrumentu ar mediumu, padedančiu suvokti, o kartu ir išgyventi necenzūruotas emocijas, pačius pilkiausius kasdienybės momentus.

Režisierius teigia, kad jam svarbu sugrąžinti kūno, širdies, tiesos pajautimą kine, taip pat sukurti „paprastumo poetiką“, kurią mes esame įpratę atmesti ar tiesiog įvardinti abstrakčiu, nieko nežyminčiu žodeliu „mistika“. Griežtais loginiais ryšiais nesaistomi minimalūs siužetai, lėta kadrų slinktis, melancholiški peizažai įtraukia į keistą, žodžiais sunkiai perteikiamą būseną, kurios didžioji paslaptis ir magija yra ta, kad žiūrovas yra priverstas ne tik stebėti ar sekti ekrane rodomą vyksmą, bet ir savo kailiu patirti intensyvius, galbūt prieštaringus, bet jokiu būdu ne idealizuotus jausmus, gimstančius bei augančius kartu su filmo realybe.

Pasak Dumont’o, žiūrėti tokius filmus kaip „Zoro kaukė“ ar „Supermenas“ galbūt yra malonu, bet ne daugiau. Apie dvi su puse valandos trunkanti pramoga ypatingų pastangų ar kantrybės nereikalauja, bet ji labiau bukina nei ugdo. Kuo mažiau rodoma įspūdingų vaizdų, pripinama šmaikščių dialogų, tuo labiau „išauga“ žiūrovas, kuris stengiasi kompensuoti, užpildyti tariamas filmo „spragas“ ir pats sukuria savitą pasakojimo esmę. Režisierius ir žiūrovas šiuo atveju tampa lygiaverčiais žaidimo dalyviais, jų vizijos papildo viena kitą. „Reikia užmegzti ryšį su publika, o ne kurti specialiai jai“, - tęsia savo mintį menininkas. – „Kino kūrimas yra ieškojimas, meditacija. Tuo metu, kai įjungiu kamerą, atsitinka kažkas, kas nepriklauso nuo mano valios. Aš tik stebiu ir įamžinu tai, kas vyksta prieš mano akis“.

Šiaurės Prancūzijos santūrūs peizažai (trys pirmieji režisieriaus darbai yra nufilmuoti Flandrijoje) byloja apie žmones – nekalbius, uždarus, pavojingus. Žemės ir dangaus horizontalia linija padalintoje erdvėje atsiskleidžia primityvūs, jautresnėms sieloms - gyvuliški dvikojų instinktai, o taip pat jų sielvartas ir aistros - chrestomatinės kaip Šekspyro tragedijos ar antikinės Graikijos dramaturgų kūriniai. Vienuolikmetės išprievartavimo ir nužudymo bylą tiriantis detektyvas, filme „Žmogiškumas“, kažkada praeityje nesugebėjo išsaugoti savo šeimos. Praradimo priežastys nėra aiškinamos, - režisieriui svarbiau pažvelgti - tiesiai ir be gailesčio, - į menko, psichologiškai palūžusio savo herojaus - Pharaon‘o De Winter (Emmanuel‘is Schotte) vidų, jo sielą, kuri desperatiškai trokšta išlįsti iš savo vienatvės kiauto, tačiau kaskart susiduria su beviltiškai rėžiančiu skausmu. Jį sukelia ne tik patirtos netektys, bet ir kiekvienas, net menkiausias bandymas užmegzti naują ryšį su žmonėmis, aplinka. Lediniu, amoralaus pasaulio šalčiu dvelkia išniekintas, griovyje gulintis jaunos mergaitės kūnas, kurį pamatęs detektyvas klykia it laukinis žvėris, pajutęs savo paties mirtį...

Tarsi iš anksto lemties pasmerktas yra Davido (David Wissak) ir Katios (Katia Golubeva) pernelyg kūniškas ryšys „Dvidešimt devyniose palmėse“ (Twentynine Palms, 2003). Su prabangiu Hummer‘iu po Arizonos dykvietes klajojanti porelė patenka po chirurgiškai tiksliu režisieriaus skalpeliu, tai yra kino kamera, preciziškai narstančia jų gaivališką seksualinį potraukį, išorinių jėgų brutaliai išniekinamą, sugniuždomą.

Režisierius fiksuoja ir be gailesčio išviešina sadistiškus kriminalinius nusikaltimus, gąsdinančius žmogaus pasąmonės užkaborius. Dėl tokio savo pomėgio Bruno Dumont’as dažnai yra vadinamas „tiesos režisieriumi“ (Cinéaste de Vérité), nors jis pats aiškina priešingai: „kinas - tai ne realybė. Ji manęs nedomina. Svarbiau yra žmogaus kūnas ir tai, kas slypi jo gelmėje - neįtikėtinai intensyvūs emocijų, kančios ir mirties klodai. Manau, kad pamatyti iš arti tokį personažą, kokio nesinori matyti ir patirti tuos jausmus, kurių mes stengiamės išvengti, yra labai sveika. Tai kaip sielos apvalymas arba kitaip tariant - katarsis“.

Negatyviais vaizdais siekdamas pozityvaus rezultato ir formuluodamas nevienareikšmius klausimus apie žmogaus prigimtį, geismą, žiaurumą, Dumont’as atsisako logikos, aiškinimų, išprotautos tvarkos. Dėl to formos paprastumas, dokumentali pasakojimo maniera pasirodo besanti labai apgaulinga, o iki filosofinių abstrakcijų išgryninama mintis, jos atvirumas interpretacijai, paverčia filmą sudėtingu, intelektualiu.

Specialiai ištuštintose gimtojo Bailleul‘io gatvėse bei apylinkėse nufilmuotas „Jėzaus gyvenimas“ susikoncentruoja ties tragiška dvidešimtmečio bedarbio ir negana to - rasisto Fredžio (David‘as Douche) lemtimi. Iš pirmo žvilgsnio mažai ką bendra su Biblija turintis herojus leidžia savo vienodas dienas kaip jam šauna į galvą: važinėja motoroleriu provincijos keliūkščiais, mylisi su jaunute bakalėjos kasininke Marie (Marjorie Cottreel), žiūri televizorių su nusivylusia ir jau nieko iš gyvenimo nebesitikinčia motina(Geneviève Cottreel). Gailestingumo, atleidimo motyvas atsiranda, kada neišvengiamai susiduriama su kančia. Pamatęs, kad jo mergina atkreipia dėmesį į arabą Kader‘ą, Fredis, draugų padedamas mirtinai jį sumuša. Baisus yra ne pats nusikaltimas, kiek vėliau ateinantis suvokimas, kad to, kas padaryta jau neatitaisysi. Šis suvokimas it botago kirčiai krenta kartu su policijos inspektoriaus tiesą įvardijančiais žodžiais ant susikūprinusių, apnuogintų vaikino pečių, išvagotų rausvais plakimo randais.

Tačiau režisierius nėra linkęs teisti. Priešingai, - herojui netgi pajaučiama užuojauta, perbėganti it skruzdėlytė išbalusiu, raudos tampomu Fredžio kūnu. „Manau, kad vienas dalykas, kuris yra bendras visiems mano filmams, yra meilė. Nuolat užduodu tokius klausimus, kaip mylėti, kai vyksta žiaurūs dalykai, kaip mylėti, kai esi išduodamas, kaip mylėti, kai myli ir Dievą“?- teigia Bruno Dumont’as.

Šiuolaikinio Prancūzijos kaimelio jaunuolių likimais sekanti „Flandrija“ apmąstė ne tik konkrečiai neįvardinto, anonimiško karo siaubą, bet ir visa atleidžiančios, visa ištveriančios ir pakeliančios meilės patirtį. „Aš tave myliu“ – ištaria buvusi ne itin ištikima Barbė (Adélade Leroux) sugrįžusiam iš tolimoje šalyje siaučiančio karo Demesteriui (Samuel Boidin). Apie transcendentinę meilę XIII amžiuje gyvenusios mistikės ir poetės Hadevičės Antverpenietės žodžiais prabyla ir kita Dumont’o herojė – Selina (Julie Sokolowski). Toronto festivalio kino kritikų (FIPRESCI) prizu apdovanotą naujausią juostą „Hadevičė“ (Hadewijch, 2009) režisierius pristatė Vilniuje, festivalio „Žiemos ekranai“ metu.

Susidomėjęs misticizmu, kuris, pasak Dumont’o, yra artimas kinui, kompromisų nepripažįstantis provokatorius sukūrė įtaigią psichologinę dramą, kurios centre - neteisingai suprastas raginimas atsižadėti savęs, įveikti save. Kaip ir viduramžių mistikai, jauna paryžietė siekia vidinio dvasinio gyvenimo, o kartu trokšta turėti Kristaus kūną, jausti jį šalia kaip žmogaus kūną. Dėl šio potyrio diplomato dukra kankina save, atsisakydama net maisto. Tačiau vienuolyno vyresnioji tokiame merginos elgesyje įžvelgia ne gilų tikėjimą, o nežabotą savimeilę. Selina yra priversta grįžti į prabangius namus, kur kažkuriame iš begalinių kambarių tūno nuo visų gyvų būtybių atsiskyrusi motina ir kartais užklysta nuolat valstybės reikalais susirūpinęs tėvas. Su niekur nepritampančia šventuole bendrauja tik baltas pūkuotas šuniukas (kuris net vardo neturi ir yra šaukiamas konceptualiai: „šuniuku“), na ir kavinėje sutiktas musulmonas Yassine (Yassine Salihine). Jis norėtų Selinai pasiūlyti žemiškesnius santykius, tačiau supratęs, kad mergina galvoja tik apie dangų ir Dievą, supažindina ją su savo broliu Nassir‘u (Karl‘as Sarafidis), kuris netrukus tampa paryžietės dvasios mokytoju. Nepaisant išpažįstamų religijų skirtumo, abu suvienija egzaltuotas jausmas, artimesnis beprotystei, o ne išminčiai.

„Man įdomus nelogiškumas, neatitikimas tarp troškimų ir poelgių. Pavyzdžiui, ir dabar yra žmonių, kurie Dievo vedami vykdo teroristinius išpuolius. Nežinau, kaip galima suderinti šiuos dalykus ir kodėl visa tai vyksta. Su kiekvienu nauju filmu stengiuosi surasti atsakymus, o kartu taisau praėjusio darbo trūkumus“- pripažįsta Bruno Dumont’as.

„Flandrijos“ herojės - Barbės meilės paieškas pratęsia Hadevičė, kuri suabsoliutina savo žmogiškąjį pašaukimą iki žiauraus absurdo. Tačiau kitaip nei ankstesniuose Dumont‘o filmuose, Hadevičės poelgius lemia ne primityvūs instinktai, o sąmoningai suvoktas ir pasirinktas kelias. Jis išbandomas smurtu ir mirtimi, bet galiausiai, kartu su artikuliuota moraline atsakomybe, atsiranda ir išsigelbėjimo, vilties motyvas. Vilties, kad šiame tamsiame ir netobulame pasaulyje kažkas dar gali pasikeisti.