Besibaigiant praėjusiems metams beveik 12.000 JAV kūrėjų – muzikų, dailininkų, fotomenininkų, aktorių, dainų autorių - kreipėsi į JAV prezidentą Obamą bei viceprezidentą Bideną, prašydami atkreipti dėmesį į kūrinių naudojimą internete bei kūrėjų prarandamą autorinio atlygio dalį. „Mes sukuriame kūrybinės raiškos pagrindus mūsų bendruomenėse, muziejuose, mokyklose, bibliotekose, koncertų salėse, įskaitant filmus, kompiuterines programas, videožaidimus, muziką, dailę.(…) Savaip mes prisidedame prie kiekvienos šalies industrijos šakos. Dauguma esame savarankiškai dirbantys ir mokantys mokesčius“. Kreipimęsi primenama, jog vartotojai nebesupranta ir nebeįvertina kūrėjų darbo, plėsdami neatlygintimą kūrybos vaisių naudojimasi internete, tad prašoma prezidento ir viceprezidento atkreipti dėmesį į šią problemą. Įdomiausia turbūt tai, kad jau šiemet prezidentas Obama įnicijavo diskusijas bei susitikimus autorių teisių apsaugos internete klausimais.

JAV autorių teisių aktas nesuteikia jokių išlygų teisėtam kūrinių naudojimui internete, nemokant autoriams, atlikėjams bei kitiems kūrėjams autorinio atlygio. Taigi internetu parsisiunčiami bei tik pasiklausymui skirti autorių teisių ginami kūriniai yra saugomi, nepriklausomai kas juos siunčiasi – paprasti vartotojai ar muzikos verslo atstovai. Ne paslaptis, kad internetinė sklaida šiuo metu – tiek per atskiras internetines svetaines, tiek ir per internetinius socialinius tinklus yra labai reikšminga patiems autoriams, jų kūrinių populiarumui. Prisistatymo visuomenei, savo gerbėjų rato plėtrai internetinė erdvė yra tiesiog nepakeičiamas įrankis. Tačiau tiek JAV, tiek ir kitų šalių kūrėjai susiduria su realybe: internetinė sklaida yra labai silpnai kontroliuojama bei apmokestinama. Muzikos ir kino industrijos atstovai, turėdami didesnius finansinius išteklius, yra pasiekę šiokių tokių svaresnių kontrolės formų, kaip antai Youtube portalo turinio priežiūra, tačiau kitų sričių kūrėjai – dailininkai, fotomenininkai, nepriklausomi žurnalistai, literatai, aktoriai ir kiti- dažniausia kovoja pavieniui arba per savo nedidelias asocijuotas struktūras ir dažniausiai nesėkmingai.

Atrodytų paradoksalu - intelektualaus darbo kokybiškais vaisiais nori naudotis kone visi vartotojai, tačiau mokėti už tai – ne. Nuomonė, jog naudotis kitų kūrybos vaisiais neatlygintinai tiesiog privalu – tampa ko ne kertine. Organizacijos, kovojančios su neteisėtu kūrinių naudojimu internete vis dažniau vadinamos monstrais, trukdančiais laisvai kūrybos sklaidai. Taip ir skamba ausyse dar ne taip seniai girdėti lozungai- “Menas priklauso liaudžiai! Atiduokite jį nemokamai! Įdomu, kad naujasis jaunimo pilietiškumas suprantamas kaip atkakli kova už nemokamą muzikos, filmų bei kompiuterinių programų naudojimą. Štai praėjusią savaitę Lietuvos įmonės, esančios LANVA (Lietuvos antipiratinės veiklos asociacijos) narės gavo gausybę „LANVA veikla „pasipiktinusių“ jaunuolių laiškų, grasinančių nebepirkti jos narių produkcijos. Ar nestebina toks požiūris – neduodate nemokamai, kovojate su nelegaliu panaudojimu, trukdote mums nemokamai džiaugtis kitų kūrybą? - vadinasi esate neverti, kad pirktume jūsų produkciją! Įdomi revoliucijos prieš kūrėjus teorija, ar ne tiesa?

Susidariusi situacija atrodo mažų mažiausiai kebli. Tiek kūrėjai, tiek ir vartotojai turi savų argumentų. Vartotojai siekia savotiško komunizmo erdvės – iš kūrėjų paimk ir laisvai naudok! Tuo tarpu kūrėjai beviltiškai vis toliau bando kovoti už savo teises įtvirtintas Berno bei Romos konvencijose bei nacionaliniuose įstatymuose, primindami, kad kūryba taip pat yra darbas.

Autoriai pabrėžia, kad dažnam kūriniui sukurti reikalingas ne tik įkvėpimas, asmeninis laikas, bet ir nemaži materialūs resursai – medžiagos, priemonės, techniniai sprendimai ir galiausiai atlygis pačiam kūrėjui. Antai, kol daina pasiekia klausytojo ausis, jos sukūrimo bei įrašymo kaštai Lietuvoje siekia 2000-3000 litų, užsienyje – iki 10.000 ir daugiau eurų, o kur dar papildomos leidybos, prodiusavimo ir kitos išlaidos? Nesunku suskaičiuoti kokia kaina išauga atlikėjams ruošiantis išleisti dešimties dainų albumą. Kūrėjai sako, jog plečiantis neapmokestinamam internetiniam naudojimui, greitai gali ateiti toks laikas, kai jie neturės iš ko kurti ir į gyvenimą išleisti kokybišką produktą. Dauguma supranta, kad gyvi koncertai, kaip ir įrašų (tiek CD tiek ir DVD) prekyba nebeužtikrina kūrėjams galimybės pragyventi iš savo kūrybos. Internetinė sklaida turi tapti ne tik savęs populiarinimo erdve, bet ir nauju šaltiniu autoriam atlygiui gauti.

Kaip užtikrinti reikiamą apsaugą ir surasti balansą tarp kūrėjų ir vartotojų? Ar dar galime tikėtis vartotojų nuostatų pasikeitimo ir atsisukimo į kūrėjus pagarbiai ir supratingai? Ar pasiruošę mūsų kūrėjai aktyviai išreikšti savo poziciją? Ar pasiruošę vartotojai išgirsti kūrėjų mintis? Ar prireiks kreipimosi į Prezidentę, politikus ir vartotojus? Į visus šiuos klausimus daugelis pasaulio autorių teisių bei pramogų verslo specialistų, pramogų teisininkų siekia surasti universalius atsakymus ir vaistą nuo „laisvo“ kūrinių naudojimo internete. Visgi šiandien didieji sprendimai dar nesurasti.