Baigiame publikuoti straipsnį, parengtą pagal pranešimą, kurį pernai metais Kaune ekumenizmui skirtoje konferencijoje skaitė Johannesas Fichtenbaueris, Vienos (Austrija) arkivyskupijos nuolatinių diakonų seminarijos rektorius, ekumeninės charizminės bendruomenės „Sugrįžimas pas Viešpatį“ įkūrėjas bei vadovas.  Be kita ko, svečias yra ir Europos charizminių bendruomenių tinklo bei Austrijoje vykdomos ekumeninės programos „Kelias į susitaikinimą“ vadovas, iniciatyvos „Antrojo Jeruzalės Susirinkimo link“ vykdomojo komiteto narys, neformalios tarptautinės dialogo tarp katalikų ir mesijinių žydų grupės narys.

Šįsyk ekumeninių iniciatyvų į Lietuvą atvežęs diakonas Johannesas FICHTENBAUERIS aptaria penkis „naujojo ekumenizmo“, grindžiamo ne vien teologų diskusijomis, bet galinčio tikrai veikti ir į vesti vienybę, bruožus.

Ekumenizmas ir Šventoji Dvasia

1906 metais Los Andžele (JAV) juodaodžio pamokslininko Williamo J. Seymouro vadovaujamoje sekmininkų bendruomenėje nutiko kai kas labai svarbaus. Vieną dieną į ją nužengė Šventoji Dvasia, ir tai buvo ne tik vadinamojo „Azusa gatvės prabudimo“, bet ir paties didžiausio istorijoje, visą Bažnyčią palietusio prabudimo pradžia. Apie 700 milijonų, apytikriai trečdalis, pasaulio krikščionių šiuo metu priklauso charizminiam atsinaujinimo judėjimui. Šventoji Dvasia išliejama ne tik tam, kad šie žmonės skaitytų Šventąjį Raštą, naudotųsi juo savo gyvenime, kad melstųsi kalbomis, žinotų apie išgydymo maldą, kad būtų skelbiamos pranašystės ir vyktų charizminis šlovinimas. Be šių dalykų yra ir tai, ką krikščionys pamiršta: su Dvasios krikštu Dievas dovanoja ir ekumenizmo dovaną. Iš pat pradžių sekmininkai tikėjo, kad išlietoji dovana yra skirta visai Bažnyčiai. Vėliau, 7-ajame, 8-ajame ir 9-ajame  dešimtmečiuose, prasidėjo daug skilimų. Sekmininkai laikė tai pasaulio pabaigos ženklu. Naujoji vienybė duodama atnaujintai Bažnyčiai. Šventoji Dvasia nori, kad visi krikščionys, tiek kitose bažnytinėse bendruomenėse, tiek mūsų Bažnyčioje, būtų užkrėsti tuo pačiu virusu. Šis virusas – tai vienybės troškimas. Tą patį galima pasakyti ir apie Katalikų Bažnyčioje atsiradusį charizminį atsinaujinimą. Tačiau vėliau šis aspektas atsinaujinimo judėjime buvo prarastas. Turbūt todėl, kad buvo per sunku, nors Dvasia niekada nėra sakiusi, kad tai lengvas kelias. Ji tik sakė duodanti tam galią. Tačiau vis dar turime brangiai už tai mokėti. Manau, kad „naujasis ekumenizmas“, kitaip nei „klasikinis ekumenizmas“, pirmiausia yra dvasinis judėjimas.

Esu įsitikinęs, kad negalime dalyvauti naujajame ekumenizme, jei nesame užsikrėtę tuo virusu, perkeičiančių mūsų širdį. Jis suminkština kiečiausias širdis ir užkrečia broliška meile kitų krikščioniškų judėjimų nariams. Įdomu, kad naujasis ekumenizmas visų pirma prasidėjo kaip maldos judėjimas. Vienybė neįmanoma, jei nėra nuolat už ją besimeldžiančių. Kai kurios kliūtys tokios sudėtingos, kad tik Šventoji Dvasia įstengia jas nugalėti. Jei šis ekumenizmas nebus didžiai palaikomas daugybės besimeldžiančiųjų malda, jis nebus sėkmingas. Praėjusio amžiaus pabaigoje „Kanzas Sičio pranašų“ grupės pastorius Mike’as Bickle’is skelbė, kad krikščionių vienybei pasiekti būtinas nuolatinis maldos užtarimas. Taigi jis kreipėsi į charizminio atsinaujinimo dalyvius visame pasaulyje, ir taip atsirado visą parą, visomis savaitės dienomis veikiantys „24/7“ maldos namai. Į juos besirenkanti atsidėjusių krikščionių grupė būna pasidalijusi po vieną maldos valandą taip, kad 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę būtų meldžiamasi ir šlovinama. Taigi maldos užtarėjai palaiko vienybės darbą. Dabar tokių „24/7“ maldos namų yra visame pasaulyje. Tam tikru atžvilgiu taip tęsiama vienuolynų atliekama užtarimo maldos tarnystė. Tai puikus būdas į ją įsitraukti pasauliečiams, negalintiems melstis visą dieną, tačiau norintiems įsipareigoti valandai per dieną ar savaitę. Manau, labiausiai vienybės siekti seksis tiems, kurie daugiausia melsis.

Susitelkimas į Kristų

Naujasis ekumenizmas kristocentriškas. Susitelkimas į Kristų – štai kas svarbiausia siekiant vienybės. Vienas klasikinio ekumenizmo sunkumų – pastangos tuo pat metu spręsti daugybę teologinių problemų. Vienybė prasideda, kai susiburiame apie Jėzų. Naujasis ekumenizmas veiksmingas tik tuomet, kai yra giliai į Jėzų atsivertusių krikščionių. Jis nėra skirtas ir dviprasmiškų nuostatų krikščionims: jie nesupras, ką čia darome. Tam reikia tik artimą asmeninį santykį su Jėzumi puoselėjančių, „pamišėlių dėl Jėzaus“, tokių krikščionių, kurie savo tapatybę pirmiau grindžia Jėzumi, o ne konfesiniu auklėjimu.

Deja, daug katalikų visų pirma sakosi esą katalikai, o tik po to linkę pažinti Jėzų. Čia kalbu ne apie netikinčius, bet apie tikinčiuosius, kurie nesižavi Jėzumi; taigi jų tikėjimo objektas yra ne Jėzaus asmuo, bet konfesinis mokymas. Naujajam ekumenizmui kaip tik būdinga, kad į jį įsitraukia tie, kurie turi suvokimą, kad Jėzus yra visa ko centras. Iš to, būdami įvairių Bažnyčių nariai, jie atpažįsta vieni kitus. Laisvųjų Bažnyčių krikščionys labai nustemba matydami, kad Katalikų Bažnyčioje taip pat yra Jėzaus sekėjų, mylėtojų, pamišėlių dėl Jėzaus. Akimirksniu susidraugaujama, kai pajuntama, kad žmogus yra iš tos pačios „genties“, taip pat myli Jėzų kaip ir aš.

Ši vienybė labai svarbi, egzistuoja net esant galybei teologinių skirtumų. Ir tai nėra vien jausminis išgyvenimas. Liuteronų ir katalikų pasirašytame dokumente (1999 m. Deklaracijoje dėl nuteisinimo doktrinos – red. past.) sakoma, kad nuteisinimas ateina tik per Jėzų. Jis yra viso atperkamojo darbo centras. Viso Bažnyčios mokymo centre yra Jėzus. Jei tikime į Jėzų, tikime ne tik tam tikru dalyku – tai yra visa apimantis tikėjimas. Tikėti į Jėzų ir suprasti jį reiškia suprasti visą katalikų tikėjimą. Jeigu esame susiję su Galva, tai esame susiję ir su visu Kūnu. Kadangi Jėzaus tiesa – pirmoji, visų svarbiausia, kiti dokumentai, mokymai, teiginiai yra tik antrinės reikšmės. Toji pamatinė tiesa nėra teorija – Tiesa yra Asmuo! Ir šiame Asmenyje mes randame vienybę. „Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo dvasinio aklumo bei širdies suakmenėjimo. Jie visiškai išglebo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų. Bet jūs gi ne šito išmokote apie Kristų! Juk jūs apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje^. privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 17–24).

Naujasis ekumenizmas yra susitelkęs į Kristų, t. y. kristocentriškas. Kuo daugiau tikime į Jėzų – Tiesą, tuo labiau suprantame atskiras tos Tiesos dalis. Iš tikrųjų yra sudedamosios dalys, specialiosios tiesos, tarkime, mokymas apie Apreiškimą ir Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tradiciją, mokymas apie sakramentus ir t. t. Jos visos labai svarbios ir teisingos, ir, tikiu, Katalikų Bažnyčia labai dėmesingai jas saugo. Vis dėlto kartais susitelkiame į atskirąsias tiesas, o ne į pačią Tiesą – Jėzų, tuomet detalės tampa už ją svarbesnės. Vatikano II Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio (11) mokoma apie tiesų „laipsniškumą“ arba hierarchiją. Ne visos tiesos yra vienodai svarbios. Naujajame ekumenizme turime išmokti to, kas svarbiausia, o kas – antraeilės ar trečiaeilės svarbos. Pavyzdžiui, visa, ką Bažnyčia moko apie Jėzaus Motiną Mariją, yra tiesa. Tuo tikiu kaip katalikas, tačiau pasitaiko, kad būdai kalbėti apie Marijos slėpinį, jį švęsti būna nesveiki ir pasitelkiami pažeidžiant pusiausvyrą. Žvelgdami į kai kurias grupes, galime susidaryti įspūdį, kad Marija yra svarbesnė už Jėzų.

Kartais laisvųjų Bažnyčių krikščionys klausia: „Ar katalikai tiki į keturis Dievus?“ Toks įspūdis susidaro ne dėl laisvųjų krikščionių kaltės – taip ir mums patiems gali atrodyti. Atskiros tiesos yra labai svarbios, tačiau turime suprasti, kur yra jų vieta esminės Tiesos atžvilgiu, kiek jos padeda mums suprasti centrą – patį Jėzų. Visas teisingas katalikų mokymas apie Mariją yra iš tikrųjų mokymas apie Jėzų. Tai, ką Katalikų Bažnyčia moko apie Jėzų ir apie Mariją, mums padeda geriau suprasti Jėzų ir Bažnyčią. Turime išmokti teisingai susidėlioti tiesas. Ir to laikydamiesi padėsime kitiems krikščionims, ne katalikams, mus suprasti.

Naujajame ekumenizme visoms Bažnyčioms reikia mokytis: laisvosioms Bažnyčios – iš mūsų, mums – iš protestantų, ortodoksų. Juk, pvz., daugelio dalykų, kuriuos žinome apie Šventąjį Raštą, išmokome iš protestantų. O katalikiškojo dvasingumo plėtra, pvz., per pastaruosius 40 metų dažniausiai buvo veikiama ortodoksų. Galime mokytis ir iš laisvųjų Bažnyčių – to evangelizacijos dinamizmo, kurį mes, ačiū Dievui, dabar turime Katalikų Bažnyčioje, išmokome iš laisvųjų Bažnyčių. Taigi visos Bažnyčios turi mokytis. Tačiau mokomės tik tada, kai suprantame, kaip atskiros tiesos yra susijusios su centrine Tiesa – pačiu Kristumi.

Ryšiai tarp brolių ir seserų

Naujajam ekumenizmui būdingas brolystės ryšys. Kaip minėta, klasikinis ekumenizmas buvo grindžiamas teoriniais ginčais. Naujasis ekumenizmas atrodo veiksmingas, jei tik yra ryšys ir tarpusavio pasitikėjimas. Šis ekumenizmas veikia per vienybės reikalo pirmtakus – vyrus ir moteris, kurie, būdami skirtingų Bažnyčių nariais, nori būti drauge ir kartu melsti vienybės, trokšta kurti ekumenines bendruomenes, steigti religinius dvasinius centrus, bendradarbiauti. Tik turint tokių vienybės pradininkų, ekumenizmas tampa tikras. Ir tai neišgalvota mūsų kasdienybės tikrovė. Dar neįmanoma švęsti Viešpaties vakarienės su kitos Bažnyčios atstovu, bet galima su juo valgyti, melstis, dirbti; mus gali sieti tvirta draugystė. Tokio bendradarbiavimo tinklas kuria tikrą vienybę, vykstančią dar prieš galutinį Bažnyčių susitaikinimą.

Austrijoje įsitvirtino puiki ekumeninių maldos pusryčių tradicija. Daugelio krikščionių Bažnyčių vadovai susirenka šeštą valandą ryte, šlovina Dievą, tuomet pusryčiauja ir kalbasi dvasinėmis temomis. Vienur maldos pusryčiai vyksta kiekvieną savaitę, kitur kas mėnesį. Įdomu, kad ryšys tarp pusryčių dalyvių, Bažnyčių vadovų esti toks stiprus, kad ir turėdami teologinių nesutarimų vienas kito neatstumia, bet randa būdų, kaip būti drauge. Jie yra nusiteikę darbuotis vienybės labui tiek, kiek reikės. Taigi drąsiai renkite tokius susibūrimus.

Bendrų misijų svarba

Naujajam ekumenizmui būdinga drauge atliekama misija. Jam labai svarbūs santykiai, bet svarbi ir bendra veikla. Ekumenizmas tikras tiek, kiek juo galima kažką paremti. Turime nepristigti drąsos eiti į gatves ir skelbti Evangeliją. Turime turėti drąsos kartu tarnauti vargšams. Klasikinio ekumenizmo iniciatyvose vykdoma daug teologinių diskusijų, bet stinga pasitikėjimo bendros evangelizacijos galimybe. Bendras evangelizavimas ir yra tai, kas patikrina tiesą. Jei turime tiek pasitikėjimo, kad galime tarnauti drauge, dalytis pergalės vaisiais, tai mūsų vienybė yra tikra. Pakartosiu, kas atrodytų labai paprasta: netikiu tokiu ekumenizmu, kai krikščionys negali gatvėje drauge skelbti Evangelijos.

Nuolankiųjų ekumenizmas

Naujasis ekumenizmas prasideda nuo širdžių nuolankumo. Jei į ekumeninį maldos susirinkimą atėję žmonės būtų kupini konfesinio išdidumo („mano Bažnyčia geriausia“), nieko neįvyktų. Dievui reikia liudijamo nuolankumo. Ekumenizmas gali plisti per tuos krikščionis, kurie nuolankiai pasiryžę jausti Tėvo skausmą, kad suvoktų ir pripažintų savo Bažnyčios klaidas ir nuodėmes. Tam reikia tokių krikščionių, kurie sugebėtų atsiprašyti kito krikščionio už savos Bažnyčios nuodėmes, padarytas kitos Bažnyčios atžvilgiu. Čia prašome ne savo asmeninių nuodėmių atleidimo, bet atleidimo atstovaujant visumai. Tokie krikščionys tapatinasi su savo Bažnyčia bei jos nuodėmėmis ir gali pasakyti: aš nusidėjau, nes mano Bažnyčia nusidėjo. Atleidimas atstovaujant visai Bažnyčiai suminkština net kiečiausias širdis. Tik su tokiais krikščionimis galime eiti į priekį. Tam reikia didžiulio nuolankumo. Šitaip elgtis – brangus, daug kainuojantis dalykas, tačiau tik tokie krikščionys gali pasitarnauti naujajam ekumenizmui.

Tobuliausias pavyzdys – popiežius Jonas Paulius II, 1999 metais nusprendęs Didžiojo 2000 m. jubiliejaus Pelenų trečiadienį prašyti atleidimo už Katalikų Bažnyčios nuodėmes. Tada kai kurie kardinolai buvo prieš ir sakė, kad tai neįmanoma, nes Katalikų Bažnyčia esanti šventa. Taip, Bažnyčia kaip visuma yra šventa, bet atskiri jos nariai nusidėjo. Tos nuodėmės sukėlė Bažnyčios skilimą. Bažnyčia tuo pat metu yra ir šventa, ir nuodėminga, nes ją sudaro nuodėmingi žmonės. „Štai kodėl aš, – sakė Jonas Paulius II, – turiu atsiprašyti Bažnyčios vardu.“ Atsimenu, kaip jis, lankydamasis Jeruzalėje, paliko Raudų sienoje maldos tekstą iš atsiprašymo už nuodėmes, kurias Bažnyčia yra padariusi žydų atžvilgiu. Daug žydų bei protestantų man yra sakę, kad būtent šio popiežiaus gesto 2000-aisiais dėka jie nutraukė ankstesnį nepasitikėjimą Katalikų Bažnyčia. Visus raginu sekti Jono Pauliaus II pavyzdžiu. Bažnyčia, kuri įstengia būti tokia nuolanki, tikrai gali keistis!

Parengė Dalė Gudžinskienė

„Artuma“ Nr. 2, 2010 m. vasaris