Vasario 11 d. ne tik oficialiai atidaryta daugiau nei metų restauracijos darbų pareikalavusi Vytauto Didžiojo karo muziejaus pagrindinė salė, bet ir įvyko dailininkės tekstilininkėsatkurtos karališkosios Lietuvos-Lenkijos valdovo Augusto II (Stipriojo) vėliavos įšventinimo ir perdavimo Kauno karo muziejui ceremonija.

Atidarymą bei karališkosios Lietuvos-Lenkijos valdovo Augusto II (Stipriojo) vėliavos perdavimą stebėjo pietų metui stebėtinai gausus kauniečių bei miesto svečių būrys. Renginio metu ne tik galėjome pasidžiaugti nauja pagrindinės salės ekspozicija, bet ir išvydome, kaip Šaulių sąjungos vadas Juozas Širvinskas ir muziejaus direktorius pulkininkas leitenantas Gintautas Surgailis pasirašė atnaujintą bendradarbiavimo sutartį. Salės atidarymo iškilmėse šokusios Kauno choreografijos mokyklos šokėjos, – merginas lyg iš užmaršties stebint įspūdingai Vytauto Didžiojo statulai, – ceremonijon įnešė praeities laikų dvasią, tačiau kertiniu renginio akmeniu visgi tapo B. Neverdauskienės atkurtos Augusto II (Stipriojo) vėliavos įšventinimas bei pakėlimas.

Kadangi pati menininkė renginio metu iškilios prakalbos nerėžė (puikus pavyzdys besiskundžiantiems lietuvių nutautėjimu – ne žodžiais, o darbais Tėvynę reik mylėt), siūlome jums artimiau susipažinti su autore, sužinoti apie vėliavos atkūrimo procesą bei idėjas, kurių vedina B. Neverdauskienė ėmėsi šio darbo.

Esate žinoma kaip įdomiai tradicijas interpretuojanti, pabrėžtinai dėmesinga kūrinio formai, savitai klasikinę tekstilę ir šilkografiją apjungianti, nuolatos ieškanti bei nerimstanti (prisiminkime kad ir socialinio meno projektą „Meno iškarpymas“), konceptuali menininkė. Tikriausiai nereikėtų nustebti, kad ėmėtės lyg ir netikėto išbandymo – atkūrėte karališkąją Lietuvos ir Lenkijos (Abiejų Tautų Respublikos (1569-1795 m.) lenkiškai – Žečpospolita) valdovo Augusto II (Stipriojo), gyvenusio 1670-1733 m. vėliavą. Papasakokite, kaip, kada ir kodėl susidomėjote baroko epocha?

Ilgus metus studijavau tekstilę VDA Kauno dailės fakultete, kur išmokau pažinti meną ir amatą bei kiekviename savo darbe ieškoti tiek istorinio, tiek konceptualaus rakursų prasmės. Baroko epocha visai Lietuvos kultūrai labai gerai suvokiama. Jos metu sukurti nuostabūs architektūriniai bei vizualiojo meno šedevrai: nuo Pažaislio ansamblio Kaune iki senųjų meninių Lietuvos audinių – tapiserijų. Gal todėl šis istorinis ir meninis periodas mane sužavėjo savo veržlumu, technologijų inovatyvumu, prabanga, didingumu ir laisvės pojūčiu.

Augusto II (Stipriojo) vėliavos atkūrimas – jūsų aspirantūros darbas. Kodėl pasirinkote būtent istoriškai svarbaus objekto atkūrimą ir kokie keliai nuvedė Stokholman? Galbūt tokiame darbe (atkuriamajame) slypi daugiau asmeniškumo, nei būtų galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio?

Vėliavos buvo puiki galimybė prisiliesti prie pasibaigusios epochos ir iš technologinės, ir iš istorinės pusės. Vėliava – universalus meno kūrinys. Kadangi didžioji dalis istorinių vėliavų saugomos Švedijos Karalystės armijos muziejuje (Armémuseum, Stockholm Sverige) ir Švedijos karo archyve (Krigsarkivet, Stockholm Sverige), turėjau puikią galimybę ten nuvykti ir jas ištyrinėti.

Kas gi privertė atsigręžti į Abiejų Tautų Respublikos laikus? Galbūt matote sąsajas su tuometine ir dabartine valstybėmis? 

Į ATR atsigręžti paskatino vėliavos kilmė, o gretinti šiandienininės europietiškėjančios Lietuvos su ATR tikrai neapsiimčiau, nes tai visiškai skirtingi laikai, galų gale net žmogaus sąmonės sklaida pakito (juk tai laikais interneto nebuvo...). Ką byloja vėliava šiandien? Vėliavoje matome lietuvišką LDK herbą, Lenkijos karūną, Saksų kunigaikštystės herbą. Lietuva – Europoje: jos heraldika (herbas) - šalia kitų šalių heraldikos (herbų). Tai karališkoji vėliava, dalyvavusi realiuose mūšiuose, tarsi įtvirtinanti Lietuvos valstybę Europoje. Nereikėtų pamiršti, jog vėliava – įstatymu įteisinta tautos savigarba.

Reikalo neišmanantiems vėliavos atkūrimas - ganėtinai mįslingas procesas. Įsileiskite į kūrybines dirbtuves, paaiškinkite, kokius galvosūkius teko išspręsti ir kaip sekėsi. Kiek laiko užtruko atkūrimo darbai? Kokią medžiagą ir kokius dažus panaudojote vėliavai, galvodama apie jos ilgaamžiškumą?

Apsilankius Švedijos karo archyve vėliava buvo nuodugniai ištirta: paimti audinio mėginiai, pasidaryti lekalai bei sukaupta archyvinė medžiaga. Tiriant audinių ir siūlų sudėtį, bendradarbiauta su Prano Gudyno restauravimo centru bei KTU Dizaino ir technologijų fakulteto Tekstilės technologijų katedra. Atkurta vėliava pasiūta iš šilkinio jūros žalumos audinio. Jos centre įkomponuota LDK, Lenkijos Karalystės ir Saksonijos simbolika. Herbinės aplikacijos šilkas nudažytas raudona, melsva, žalia spalvomis, pagamintomis iš gamtinės kilmės dažiklių. Nors per kelis šimtmečius šilkas labai sunyko ir išbluko, galima suskaičiuoti apie septynias vėliavos aplikacijoje naudotas spalvas. Kiekvienas šilkinių ornamentų elementas ar detalė, atsižvelgiant į jo vietą ir svarbą, apvedžiota įvairiausiais dekoratyviniais siūlais.

Atkūrimo darbai vyko dvejus metus. Reikėjo ištyrinėti kiekvieną senosios vėliavos siūlą, atlikti medžiagotyros analizę, atkurti išblukusia spalvas – kartais atrodė, kad tai neįmanoma. Praėjus trims šimtams metų, ji ženkliai pasikeitė. Atkurtai vėliavai naudojome shantung šilką (55 m), šilkines virvutes (3000 mm), metalizuotus ir šilkinius siūlus.

Pagrindinis tikslas buvo sugrąžinti pirmykštę vėliavos išvaizdą, nemažiau svarbiu uždaviniu tapo ir vėliavų gamybos niuansų atskleidimas, tikslus autentiškos klasikinės vėliavos kūrimo sistemos aprašymas. Atkurti vėliavos originalą su visomis jo paklaidomis, išsiaiškinti kūrimo technologijas, tų technologinių operacijų seką, atlikti medžiagotyros analizę nebuvo paprasta. Drįsčiau teigti, kad tokie tyrimai Lietuvoje atlikti pirmą kartą. Todėl rekonstruojant Augusto II laikų karo vėliavą siekta: atstatyti išdilusias šilkines detales, siuvinėjimo dygsnio stilistiką, atkurti koloritą, atskleisti iki šiol nenagrinėtus karo vėliavų gamybos būdus.
 
Kokius lietuviško identiteto bei mentaliteto bruožus atrandate Augusto II (Stipriojo) vėliavoje, kokiais simboliais jie išreiškiami? Ką matote į ją žvelgdama ne kaip istorinį objektą, o to meto menininkų kūrinį? Kas, atmetus istorinį kontekstą, joje jums artima, įdomu?

Šiuo atkūriamojo tyrimo procesu patvirtintas XVII a. pab.-XVIII a. pr. naudotų vėliavų kūrimo technikų autentiškumas; atkurta ne tik vėliava, bet ir pats jos gamybos procesas. Galima teigti, kad vėliava – išskirtinis tiek taikomojo, tiek ir vaizduojamojo meno sferų objektas. Atkurta ir aprašyta technikų įvairovė, jų paprastumo ir sudėtingumo, skubotumo ir precizikos mišinys pabrėžia šio meno objekto išskirtinumą. Vėliava įgauna istorinį ikonografinį “statusą” ir muziejinio eksponato vertę.

Rekonstruota vėliava svarbi ir kaip meno objektas, ir kaip valstybingumo simbolis. Šią vėliavą galima traktuoti kaip tam tikrą mūsų istorijos reklamą, kurios mums, deja, labai trūksta. Dažniausiai prisimenami tik sėkmingi, pergalingi istoriniai įvykiai. Tačiau istorinis kontekstas labai įvairus. Ne atsitiktinai vėliavos originalas liko Švedijoje: buvo pralaimėtas Klišovo mūšis. Dauguma mūsų ir kitų šalių vėliavų – karo trofėjų – pražuvo per suirutes ir gaisrus. Dėl Lietuvai nesėkmingo Šiaurės karo, Augusto II (Stipriojo) vėliava taipogi tapo trofėjumi, bet nuo to jos meninė vertė nesumažėja. Rodos, tikslinga visuomenei pateikti informaciją apie istorinį paveldą įvairiais aspektais: meno, istorijos, politikos ar, pagaliau, kultūros. Remiantis įvairiomis sritimis, kurios papildo viena kitą, galima analizuoti ir lyginti, kiek pati Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos simbolika buvo neatsiejama nuo tuometinės Europos.

Vėliavoje puikiai atsispindi visos tuometinio gyvenimo sritys: menas, istorija, politika, kultūra. Pati heraldika turi meninę vertę. Meniniu aspektu svarbi kompozicija, išraiškos priemonės, spalvos, ornamentai, aplikacijos ir kt.

Herbą, kuris labai grafiškas, spalvingas, galime priskirti vaizduojamajam menui. Jis kilęs iš taikomojo meno: mozaikų, juvelyrikos, interjero, eksterjero. Herbą, vertinant pagal taikomojo ir vaizduojamojo meno santykį, galima pavadinti anų laikų menų sinteze.

Pati vėliava – sintetinis abiejų dailės sferų junginys. Tačiau heraldikos simbolizmas – labai konservatyvus žanras. Kita vertus, šis heraldikos bruožas suteikia patikimos informacijos.

Vėliavos originalo meninė interpretacija negalima. Nebent, atsižvelgiant į matomą originalą, kūrimo technika būtų vertinama supaprastintai. Šiandien šias grubias aplikacijas ar siuvinėjimo siūles neabejotinai galima pavadinti technine ekspresija. Tai net galėtų tapti šiuolaikinio meno socialinės pakraipos projekto „vinimi“. Kitaip tariant, tai galima suprasti ir vadinti menišku akcentu, meniškumu. Jei tai būtų įvardyta žodžiais „ekspresyvu“, „dinamiška“, „socialu“, „šiuolaikiška“, tikroji jų reikšmė būtų ta, jog pritrūko laiko, buvo dirbta paskubomis. Taip vis sparčiau prarastume vertingas istorinį palikimą – karo vėliavas. Iš tiesų, šios akivaizdžios detalės primena neramų ir nestabilų  XVIII a. pradžios laikotarpį.

Vėliavos meninė vertė priklauso nuo heraldikos motyvų ir pačios vėliavos fono kompozicijos. Nagrinėjamos vėliavos kompozicija, puošyba nepasižymi prabanga, veikiau elegancija, būdinga baroko periodui. Tai – skoningos, stilistiškai tvarkingos ir suderintos heraldikos pavyzdys. Socialine prasme vėliava reikšminga ir dėl heraldinių elementų: vienoje jos pusėje matomas tik LDK herbas, kitoje – Lenkijos Karalystės ir saksų herbai. Lietuvoje tai vienintelis karališkos vėliavos pavyzdys.

Vėliavos kūrimo precizika nėra esminis dalykas: čia nėra svarbus paraidžiui suvokiamas ir „perskaitomas“ grožis. Vėliava – informacijos šaltinis, skirta stebėti iš tolo. Tyrinėjamos vėliavos estetinis įspūdis labai didelis, vizualiai ji stipri. Akivaizdu, jog XVIII a. estetikos pojūtis buvo neatsiejamas visose sferose. Militaristinėje srityje taip buvo demonstruojama valdovo galia. Visų pirma, buvo derinamos karinių uniformų spalvos, be abejo, valdovo aplinkoje netrūko ir meno detalių: portretai, batalinių scenų paveikslai, žygio palapinės, paradinė atributika, kurios pagrindinis akcentas, žinoma, buvo vėliava.

Tikriausiai galėtumėte palyginti švedų, su kuria lietuviai ne kartą permainingai susidūrė karų keliuose (šiaip ar taip restauravote švedų trofėjų) ir mūsų karo muziejų eksponatų įvairovę bei būklę. Ko galėtume pasimokyti vieni iš kitų, kokia patirtimi pasidalyti?

Nesu šios srities ekspertė, todėl negaliu kalbėti apie Lietuvos muziejų eksponatų būklę, bet kaip žiūrovė pasigendu jų įvairovės. Žinant mūsų istorinę praeitį, nenuostabu, kad Lietuvoje jie nėra gausūs.

Ko galėtume pasimokyti? Manau, kad geranoriškumo ir bendradarbiavimo su įvairių profesijų žmonėmis. Muziejams siūlyčiau neužsidaryti tarp savų eksponatų, būtų puiku, kad jie taptų laisviau prieinami ir taktiliškesni. Bendradarbiaudama su Švedijos Karalystės armijos muziejumi įgavau puikios patirties – ten mane mielai ir su šypsena vedžiojo po visus archyvus, leido prisileisti prie 300 metų senumo eksponatų.

Autorės nuotraukos