Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė: „Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli“.

Mokiniai jam atsakė: „O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?“

Jėzus paklausė: „Kiek duonos kepalėlių turite?“

Jie atsakė: „Septynis“.

Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai. Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.

Ir žmonės pavalgė iki soties, ir mokiniai dar surinko septynias pintines likučių. O buvo apie keturis tūkstančius žmonių.

Jis atleido juos ir netrukus, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.

Kiti skaitiniai: 1 Kar 12, 26-32; 13, 33-34; Ps 105, 6–7a. 19–22

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis

„Gaila man“, – sako Jėzus apie neturinčią ko valgyti minią. Ir tam, kad pamatytų, ar savieji suprato, kas yra duona, jų klausia: „Kiek duonos kepalėlių turite?“

Visame aštuntame skyriuje Mokytojas grįžta prie to paties, pakartoja, kad mokiniai suprastų atjautą Viešpaties, kuris pajėgus numalšinti kiekvieno žmogaus alkį. Čia varijuojama 6 ir 7 skyrių temomis: duonos dalijimas, nesupratimas, kurtumas, aklumas, širdies kietumas su atitinkamomis priežastimis.

Viską išsprendžia dvigubas aklojo pagydymas ir dvigubas išpažinimas: Petro apie Jėzų ir Jėzaus apie save patį.

Dar vieną kartą – visuomet dar kartą! – jis duoda duonos ir atnaujina savo gailestingumą. Iš šaltinio nuolat vėl teka vanduo, kad trokštantys galėtų atsigerti. Nepailsta dėl mūsų, mūsų širdžių kietumas neatima jam drąsos. Vėl teikia savo dovanas antrą, trečią, begalinį kartą. Visa istorija yra Dievo kantrybės laikas. Jo meilė, atkaklesnė už bet kokį mūsų pasipriešinimą, nuolatos siūloma, nors ir rizikuoja bet kada būti atmesta.

Eucharistija yra didžiulis slėpinys Dievo, kuris mus išgelbėja mirdamas už mus nusidėjėlius. Nelabai tuo stebimės, nes nesuprantame. Tačiau kasdienis jo atminimas, kiekvienos dienos jo iškėlimas savo širdyje tampa vaistas nuo mūsų kurtumo.

Šis tekstas, kuris atrodo tarsi pirmojo padauginimo pakartojimas, nėra paprasčiausias priedas. Iš tiesų pakartojimas mums yra labai reikšmingas, nes gyvename laike ir nuolat tampame. Augame ir mūsų širdyje lėtai nusėda tai, kas vyksta kasdien. Nepražūva nė viena detalė. Apšvietimas ateina, kai ilgai klausomės; jis yra laipsniškas, vyksta etapais, kaip ir kurčnebylio bei aklojo pagydymas. Todėl ir toliau švenčiame Eucharistiją, o Viešpats mums nuolat save dovanoja.

Šiame pasakojime labiau pabrėžiama Jėzaus atjauta, kurią jis pats išreiškia, ir mokinių nesupratimas.

Atskiriamas duonos ir žuvies išdalijimas ir taip labiau išryškinamas eucharistinis aspektas.

Be to, duonos kepalėliai yra septyni, kaip ir likusių kąsnelių pintinės, - tobulas skaičius, atitinkantis graikiškai kalbančios Bažnyčios diakonų skaičių (Apd 6, 3).

Iš toli ateinantys žmonės primena pagonis. Ir jiems yra duonos. Dar daugiau, jie, kaip ir sirofenikietė, pasisotina pirmieji.

Taigi Jėzus yra pats Tėvo gailestingumas savo vaikams. Mes esame mokiniai ir esame kviečiami vis iš naujo atminti jo duoną. Mūsų užsispyrimą palauš jo kantrybė.

Bernardinai.lt