Didesnioji dalis XX amžiaus lietuviškosios literatūros miestą interpretavo kaip svetimą lietuvio dvasiai fenomeną. Miestas joje paprastai suvokiamas kaip ištvirkimo, netinkamų papročių vieta ir instinktyviai nuvertinamas priešpriešinant jam autentišką, dvasingą, „idealių proporcijų“ kaimo pasaulį. Tokiam suvokimui būta objektyvių priežasčių – ilgą laiką Lietuvos miestuose gyveno palyginti mažai lietuvių – taigi miestas tarsi priklausė Kitiems, svetimiesiems, o sovietmečiu vystėsi nenormaliomis sąlygomis. Taip miegamieji rajonai lietuviškoje grožinėje literatūroje tapo miesto kvintesencija, viešasis transportas – susvetimėjimo, o asfaltas – destrukcijos ir nežmoniškumo simboliais. Stereotipiškai miestas buvo suvokiamas kaip dirbtinis darinys, gamtos priešybė ir jos naikinimo simbolis, prakaitu ir nuodėme dvokiantis „stock-yardas“. Tačiau kai ko senojo kaimo besiilgintys literatai nepastebėjo arba apsimetė nepastebį – to, kad mieste gimė vyro ir moters meilė.

Moderni meilė, ypatingas dvasinis ir fizinis ryšys tarp vyro ir moters, kuriam būdingas intymumas, nesuinteresuotas rūpestis vienas kitu ir aistra, atsirado palyginti neseniai.

Miestas yra kompleksiškas, prieštarų kupinas darinys. Kaip modernybės reiškinys jis visada vyko oponuodamas ramiam ir užtikrintam gyvenimui, iš jo sklido naujovės, erezijos ir netikėčiausi išradimai. Nuo viduramžių, formuodamas viduriniosios klasės vertybes miestas tuo pat metu kūrė prielaidas ir kitokiam, kompleksiškesniam meilės supratimui. Rašydamas žodį „meilė“, turiu galvoje moderniąją, „europocentristinę“ šio savito ryšio sampratą, pradėjusią rutuliotis renesanse ir XX amžiaus pirmoje pusėje paplitusią Europoje bei Jungtinėse Valstijose. Moderni meilė, tai ypatingas dvasinis ir fizinis ryšys tarp vyro ir moters, kuriam būdingas intymumas, nesuinteresuotas rūpestis vienas kitu ir aistra.

Išsivadavimas iš pragmatiškos, ekonominiais interesais grįstos meilės tradicijos vyko yrant kaimo bendruomenėms. Šis procesas buvo itin intensyvus XIX amžiuje, kaimo gyventojams masiškai keliantis į miestus. Čia išeiviai iš kaimo ir jų palikuonys pamažu išmoko (arba bent jau įgijo galimybę) įsimylėti kitą žmogų ne dėl kraičio ar ūkio didumo, socialinės priedermės ar seksualinio geismo, bet už akių grožį, pirštų dailumą, kelių švelnumą, kūno eleganciją ir dvasios kilnumą. Tai buvo neįmanoma senajame kaime (iš savo močiučių dar ir šiandien galime išgirsti pasakojimus apie meilę, atsirasdavusią jau po vestuvių). O ir meilės sąvoka iki paplintant moderniai meilės versijai, talpino visai kitą turinį. Būtų galima sakyti, kad vyras ir moteris visais amžiais jautė vienas kitam panašius jausmus... Tačiau ar jausmas yra vien tik jausmas? Ar jį galima atskirti nuo jį apimančios ir paaiškinančios sampratos?

Modernios viešosios erdvės: kavinės, restoranai, salonai, nepaliaujamas judėjimas miesto aikštėse, gatvėse ir parkuose, kintančios perspektyvos leido mieste gyvenantiems žmonėms išmokti sutikti ir pažinti vienas kitą gundančiai, paslaptingai, romantiškai. Svarbiausia, tai nemaišė intymumui ir rūpesčiui vienas kitu. Nebūtinai turėjo maišyti. Taip, nepastebimai miestas ir pačią meilę padarė sudėtingesne bei brandesne. Regis, to nenorėjo pastebėti miestiškojo gyvenimo formų kritikai, kuriems subtilus kavos puodelio rankenėlės linkis, tam tikra puodelio laikymo maniera arba „heteriškas“ žvilgsnis galėjo pasirodyti smunkančios buržuazijos atgyvena ir dvasingos lietuvio prigimties iškreipimas.

Būtų galima sakyti, kad vyras ir moteris visais amžiais jautė vienas kitam panašius jausmus... Tačiau ar jausmas yra vien tik jausmas? Ar jį galima atskirti nuo jį apimančios ir paaiškinančios sampratos?

Štai tarpukario Lietuvos filosofas Antanas Maceina piktinasi nauju moters tipu, atsiradusiu „šiais laikais“: „(...) Priešais Mergelę ir Motiną stoja nebe mergelė ir nebe motina, tačiau hetera (...). Ji ateina ne iš šeimos ir į šeimą, bet iš viešumos į viešumą, nes hetera namų židinyje neišsitenka. Jai reikia ne židinio, bet saliono, ne vyro, bet vyrų, jai reikia ne namų glūdumos, bet scenos, kurioje ji skleistų viliones (...)“. Filosofas buvo nepatenkintas, kad moteris išdrįso išeiti viešumon gundydama, flirtuodama ir, jo nuomone, pavertė save geismų objektu. „Mūsų amžiuje moteris – hetera kaip tik yra pasidariusi ta visur esančia moterimi. Heterizmas yra būdingiausia dabartinės moteriškosios lyties žymė (...). Biologinis žaismas savaime virsta viešu, objektyviniu, sąmoningai organizuojamu lyčių santykių pavidalu“.

Pirma į galvą atėjusi priešinga tokiam manymui literatūrinė asociacija – Chose Ortegos y Gasseto esė apie moters grožį „Estetika tramvajuje“. Joje Gassetas aprašo kelionę tramvajumi Madride, kurios metu jis, mintyse susitapatinęs su visais Ispanijos vyrais, gėrisi kartu važiuojančiųjų moterų grožiu, žiūri į jas įsimylėjusiu žvilgsniu. Netgi į tas, kurios jam nepatinka. O Romeo ir Džuljeta? Ar galėjo jų meilė išsiskleisti ne mieste? Arba JOS meilė JAM Marguerete Duras „Hirosima, mano meile“. Ar galėjo jų meilė vykti kur nors kitur nei Hirosimoje ir Nevere? O Škėmos Kaunas, Joyce‘o Triestas, Pasternako Marburgas? Sunku įsivaizduoti jų meilę užgimstančią kur nors kaime arba „kaimietiškai“. Prisiminiau Eleną iš Škėmos pjesės „Pabudimas“. Žavią pasipriešinimo prieš sovietus nario Kazio žmoną Eleną, kurios „salioninis“ heteriškumas ir brandi meilė gražiai derėjo tarpusavyje. Kazys, apimtas meilumo, Eleną vadindavo „katinu rainu“.

Miesto dėka žmogus išmoko mėgautis ne tik santykiais su kitais žmonėmis, bet ir iš pažiūros banalių daiktų paviršiais, garsais ir kvapais. Suteikdamas kvapui reikšmę, miestas netgi reabilitavo šią amžių amžiais žemintą juslę. Tik mieste kvapai (ne tik skanūs, bet ir šlykštūs) galėjo tapti poetinio aprašymo vertu dalyku. Be to, miestas išrado kvepalus. Miestas išrado kvepalus ir pats yra kvepalai! Kaip? Ogi visi kvapai mieste susimaišo ir tampa neatskiriami nuo architektūros. Kiekvienas pastatas gali pasirodyti kitoks, jeigu jį gaubia skirtingas kvapas. Taip pat ir miestelėnas, gatvėmis vaikštinėjantis lyg mišku ar pieva.

Mieste išeiviai iš kaimo ir jų palikuonys pamažu išmoko įsimylėti kitą žmogų ne dėl kraičio ar ūkio didumo, socialinės priedermės ar seksualinio geismo, bet už akių grožį, pirštų dailumą, kelių švelnumą, kūno eleganciją ir dvasios kilnumą.

Miestas tinka gyventi tiems, kurie yra alergiški pievų žiedadulkėms. Tačiau net jeigu tas miestas – Barselona, kur beveik nėra žalumos, jis nėra toks tolimas gamtai, kaip gali pasirodyti. Kai Kainas, jeigu tikėtume bibliniu pasakojimu, kūrė pirmąjį miestą, jis neturėjo nieko kito, tik nuodėmę, mintį ir žemę. Asfaltas, betonas, plytos, stiklas, mašinos – turėtume nustebti pagalvoję, iš ko padaryti ir šiandienykščiai mūsų miestai... Mes išties turime daug bendro su tuo bibliniu vaikinu.

Medžiagos keitėsi: medį, molį keitė mūras, stiklas, šulinį pakeitė vandentiekis, pasikeitė labai daug kas, tačiau miestas buvo ir yra išaugęs, išaugintas iš žemės (amerikiečių urbanistas Lewis Mumfordas netgi palygino miestą su uola, sardinių guotu (!) ir skruzdėlynu). Tai galima pajusti išėjus pasivaikščioti į pramoninius miesto rajonus ir leistis ten būti užkluptam keisto, jaudinančio savo brutalumu, archajiško pasaulio: vertikalės, horizontalės, jų santykis, judantys elementai, smėlis, masyvios formų, jų sutankėjimai, fasado nebuvimas – tai betoninės džiunglės. Arba, anot austrų architekto Hundertwasserio - „tiesių linijų džiunglės“.

Apibendrinant. Daugiareikšmiškumas, multicentriškumas, nepastovumas bei fragmentiškumas - tokiomis sąvokomis norvegų psichoterapeutas Finnas Skarderudas apibūdina šiuolaikinius miestuose gyvenančius žmones. Skarderudo taikliai pastebėta, tačiau miestas yra ir daugiau - tai du žmones vienas prie kito traukianti, susiejanti, užburianti meilės vieta. Tik mieste gali gyventi JIS ir JI, ir tik mieste gali įvykti JOS monologas: „Aš sutinku tave/Aš prisimenu tave/Kas tu esi?/ Tu žudai mane/Man gera su tavim/Kaip aš galėjau nujausti, kad šis miestas tinka meilei?“. Žmonės patys to nežinodami, iš žemės lyg vilkai susikūrė sau meilės guolį.