Mercedes B. Suleik. Lemiamas moters vaidmuo
Vasario 14-oji neabejotinai vėl bus širdučių, gėlyčių ir saldžių atvirukų diena. Šiais metais, beje, ji sutampa su keletu kitų švenčių: pavyzdžiui, kinams ir tiems, kurie norės prie jų prisijungti, – tai Naujųjų Tigro metų pradžia. Ji neatsiejama nuo prognozių apie tai, ką auksinis tigras atneš verslui, kokios sėkmės ir progreso galima tikėtis metų eigoje.
Pora kitų įvykių minimi vasario 14-ąją kur kas mažiau žinomi plačiajai visuomenei, tačiau ganėtinai svarbūs Opus Dei organizacijai: Moterų atšakos įkūrimo 80-osios metinės bei Kunigų draugijos įkūrimas 1943-iaisiais.
Šiame straipsnyje nemėginsiu pristatyti Opus Dei (nes nelaikau savęs kompetentinga). Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Opus Dei Moterų atšakos įkūrimas įvyko 1930-ųjų vasario 14 d. (apsistosiu tik prie šio jubiliejaus) – tai yra daug anksčiau, nei buvo sugalvotas „moterų išsilaisvinimo“ terminas, pirmą kartą pavartotas JAV 1964 m.
Kiek žinau, pradėdamas Opus Dei jos įkūrėjas Josemaria Escriva turėjo mintyje organizaciją vyrams sekuliariame pasaulyje, norintiems siekti šventumo savo darbo sferoje.
Tačiau 1930-siais jis pajuto įkvėpimą, kad Opus Dei universalumą turėtų atspindėti ne vien tai, kad organizacija apima visų profesinių sričių atstovus, bet į jo apaštalinę veiklą įtraukiant taip pat ir moteris. Tiesa, moterys veikia atskirai, pripažįstant jų sielovadinių poreikių savitumą.
Artėja kovas, kurį laiką vadintas Moters mėnesiu. Užbėgdama už akių visiems tiems, kurie rašys įvairiomis su moterimi susijusiomis temomis bei feminizmui, kuris paprastai brukamas tomis dienomis, norėčiau parašyti apie tai, ką man asmeniškai reiškia būti moterimi, o kartu kaip moteriškumą pakylėjo šv. Josemarija, vėliau ir popiežius Jonas Paulius II.
Mane sudomino, kaip jie abu suprato moterį ir tai, kad jie sako, jog moteris nėra tarsi „nepilnas vyras“, ką paprastai turi omenyje feministės, siekdamos pamėgdžioti vyrus ir pasijunta visiškai savimi tik tada, kai tampa priešingos lyties „kopija“.
Viename straipsnyje radau tokią citatą: „Feministės kaltina judaizmą ir krikščionybę esant seksistinėmis religijomis, pristatančiomis vyrišką Dievą bei vyrų vadovavimo tradiciją, kuria pateisinama vyrų viršenybė šeimoje ir visuomenėje“. Spėju, kad tai ir yra visa „seksizmo“, kurį daugelis ragina panaikinti, esmė. Esą šitaip moteris pagaliau bus „savimi“.
Leiskite pasidalyti man priimtinomis mintimis apie moters vaidmenį. Jį „nusako du veiksniai: moters tapatybė ir apsisprendimas. Moteris, kaip ir vyras, turi turėti galimybę pasirinkti savo pačios ateitį. Moteris, kaip ir vyras, turi turėti galimybę siekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų. Tam įvykdyti ji privalo turėti tas pačias galimybes, kaip ir vyras. Ji tai atliks vadovaudamasi savo tapatybe, būdama tuo, kuo yra, nepasiduodama pamėgdžiojimo pagundai, nesiekdama atkartoti vyro įpročių ar manierų, manydama, kad tokiu būdu ji geriau atras save.“ (Patricia Mayorga, in El Mercurio, Santiago, 1996)
Tam tikru atžvilgiu Josemaria Escrivos idėjos keletu dešimtmečių pranoko laikmetį. Būtent ši įžvalga davė pagrindą tam, kad būtų steigiami Opus Dei centrai, kuriems vadovautų pačios moterys, tuo metu, kai beveik niekas netikėjo, kad moteris galėtų išsilaikyti nepriklausomai, be partnerio vyro pagalbos, bent jau ekonominėje bei valdžios sferoje.
Ši įžvalga padrąsino jas nuo pat pradžių plėtoti plataus masto apaštalinę veiklą įvairiose srityse bei profesijose. Jis sakė moterims: „Jūs turite visas sąlygas būti nepriklausomos savo įtakos sferoje, – visada galvojau, kad jūs savo ekonominėje ir korporatyvinėje veikloje turite tvarkytis autonomiškai.“ Be jokios abejonės, anuomet tai buvo revoliucingos idėjos, bet ne ką mažiau ir šiandien.
Jonas Paulius II taip pat gynė moters teises, iškeldamas jų savitumą: moteris stovi greta vyro kaip pagalbininkė ir partnerė, o ne žemiau už jį. Jis skelbė naująjį feminizmą, iš naujo suformulavo moters pašaukimą ir misiją, pavadindamas tai „moters genijumi“. Jis parodė, kad moteris yra apdovanota ypatingu jautrumu konkrečiam žmogui, kad žvelgia į žmogų širdimi, matydama jį kaip asmenį, nepriklausomai nuo jo politinės ar ideologinės priklausomybės.
Liūdna, tačiau tenka konstatuoti, jog mūsų dabartiniame pasaulyje taip stipriai dominuoja hedonizmas ir vartotojiška kultūra, kad kyla visiško nuasmeninimo grėsmė. Popiežius jautė, kad būtent „moters genijus“ galėtų mus išgelbėti ir apsaugoti nuo šio pavojaus.
Tiek daug retorikos buvo išlieta, besirūpinant moters „išlaisvinimu“ iš vadinamųjų vyrų dominavimo socialinių-politinių ir sociokultūrinių pančių, kai tuo tarpu reikėtų tik pasitelkti šį „moters genijų“ visose visuomenės srityse: ar vadovaujančių mokykloms, užsiimančių verslu, dirbančių lauko darbus, besireiškiančių politikoje, žurnalistikoje ir mene, ar dirbančių tik namuose. Siekiant bendruomenės, visuomenės ir tautos pažangos, svarbu pripažinti, kad moters vaidmuo čia pagrindinis – turiu omenyje, moters, esančios savimi, o ne apgailėtina vyro kopija.
Moterų centro įkūrimas prieš 80 metų iškalbingai primena, kad Bažnyčia visada moterį laikė lygią vyrams. Kiekviena moteris, savo gyvenimo sferoje, likdama ištikima savo dieviškam ir žmogiškam pašaukimui, gali pasiekti savo moteriškosios asmenybės pilnatvę, ir išties, anot seno posakio, „laikyti tris namų kampus“.
Pagal Busines World on-line parengė S.Žiugdaitė
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Degraduoti, teisinantis buvusia sunkia protėvių padėtimi - lengviausias pasirinkimas. Turbūt visai verta iš feminisčių pasimokyt, kaip atsitiesti ir pakelti galvas - ypač krikščionims, prisiminus Kristaus mums kiekvienam sugrąžintą Dievo vaiko garbę :)
Apie vyrų tapatybės problemas. Mes susiję nuo to, kas vyko su mūsų tėvais ar proseniais. Jei šie žmonės neatidavė savo sąžinės apyskaitos apie nuoskaudas ar nusikaltimus Ponui Dievui, tai jų naštą tenka vilkti anūkams. Vaikai, vedami nesąmoningos meilės ir solidarumo, nedrįsta būti laimingesni, nei jų tėvai. Gal net įkrenta į panašius nesusipratimus, kaip praėjusios kartos, nesąmoningai tikėdamiesi, kad pagaliau pavyks atrišti anų užmegztus mazgus. Žinia, Jėzus visa jau yra atmezgęs. Bet kiek yra apie tai žinančių? O dar mažiau valiojančių Jėzumi patikėti. Tėvas Domergue sakė, kad norvegas vaikas ar olandas vaikas yra kitoks nei lietuvis. Nes už mūsų nugarų stovi kitokios patirtys. Mūsų istorija – vyriškumo laužymo istorija. (Moterys prisitaikiusios būti laužomos...) Kiek per paskutinį šimtmetį vyrams teko slėptis nuo savo vyriškumo, nes kas bandė ginti savo turtą, moterį, vaikus, tą pagavo, nušovė, išvežė. Kas gavo bėgti svetur, kas lindėjo ir tylėjo, paskui nedrįsdamas į akis moteriškei žiūrėti. Alkoholizmas dabar, „karai keliuose“, savižudybės – ar ne lietuvių istorijos naštos? Galų gale, kiekvienas abortas šeimoje atveria vaikų, net anūkų norą susinaikinti, solidarizuotis su žuvusiuoju, kuris buvo jų šeimoje atstumtas. Europa, Vokietija nyksta – gal I ir II pasauliniai tebesitęsia? Išprievartautos senelių kareivių sąžinės iškreipia dabartinės kartos supratimą apie gyvybę, šeimą, vyriškumą. Gal.
:~) esu.
Iki kol pazvelgiu i tel ekrana, kompa, ir pamatau kas darosi, kaip zmones elgiasi, ir kalba su vienas kitu, is vis nesuprantantys ka jie daro.
Ar gali buti tikrai tikrai laiminga/s, kai zinai kas vyksta pasaulyje, kokios neteisybes yra, ir esi bejegis jas pakeisti...
?
Nustok zeminti tuos, kuriu nepazisti.
atsakymas į "klausimai gintarui1". Taip, jūs pasiekėte gyvenime viską, jūs sukurta pagal Dievo paveikslą(ir esate jau kaip dievas) bet vienas nedidelis (ir gal šiek tiek nepatogus) klausimėlis - ar jūs esate laiminga?
"Manyčiau, kad feministės savo gerąjį darbą padarė, dabar daro velniaižinką ir gali eiti į užtarnautą poilsį". Kauniete, mastyk kaip kaunietė, bet ne kaip kavenska:) Feminizmas tai ne Pavilionienės ar panašios išplerusios bobos. Feminizmas yra ištisa kritinės filosofijos srovė, kuri stengiasi demaskuoti nesveiko maskulinizmo apraiškas pasaulyje. Dėl to krikščionys jau pradeda šventint moteris į kuniges, ar zmones kovoja prieš moterų lytinių organų išniekinimą pasaulyje. Nuveikt dar liko labai daug.
daug kas pasaulyje gimsta, suklesti, klestėdamas duoda didžiausios naudos, po to palaipsniui nunyksta, nykdamas dažnai būna jau stabdys, o po to natūraliai numiršta. Feminizmas praeityje moterims davė daug naudos, dabartinis, bent jau toks, koks dabar yra Lietuvoje, pernelyg tampriai yra susijęs su 2 pagiežingomis damomis, todėl moteris tik kompromituoja ir yra atgyvenęs. Manyčiau, kad feministės savo gerąjį darbą padarė, dabar daro velniaižinką ir gali eiti į užtarnautą poilsį. Kol dar moterys nepamiršo būti moterimis.
Ir atsiliepdama savo suteiktu klausimu, pries kol vilkai pabus:
Taip, as (moteris) esu mylima, isklausyta ir brangi, tiems kurie sustoja ir paima momenta susipazinti su tikraja mane. Taciau ar baznycia tikrai nori ta padaryti... Ar ji nori susipazinti su naujaja moterimi, kuri savo siuskles issinesa, kuri devi kelnes per salcius, kuri gal ir dirba, ir kuri nori uz save pasisakyti.
Ar yra pakankamai geru ganytoju, kurie matantys adaromis akimis kas vyksta, supranta kas yra buve neteisinga istorijoje ir dabar musu baznycioje, taps feministai, ty, uz moteri kovojantys Dievo zmones.
?
Sudetingas klausimas
Klausimai Gintarui 1:
Ar feministe yra "vyriska moteris"? O gal cia tik isvaizda, apie kuria jus rupinates?
Kurie bruozai nulemia moteri buti vadinta feministe? Ar faktas kad as manau kad moterys turetu sulaukti galimybes naudoti savo Dievo suteiktas dovanas ir pasaukimus, nepaisant kokios tai butu, seimoj, bendruomenej ir baznycioj man suteikia toki pavadinima? O gal kad as, nepanasiai i straipsnio autore, esu be galo dekinga uz tas, ne tokioj tolimoj paeityje, vadinamas feministes, kurios kovojo uz mano teise mokytis, balsuot, lydet ir uzsidirbti normalia alga, kuria, beje, naudoju padeti su savo seimos islaikymu? Gal esu feministe, nes ginu mergaites kurios prekiavimo aukos, zmonos kurios prievartos ir smurto aukos? Musu teises i laime ir pilnatve? I balsa baznycioje?
As nesioju kelnes, nes man taip patogiau. Ar tai blogai? As nesidazau, nes man nesmagu praleist laika ta darant kasdien. Ar tai blogai? As isnesiu sunkius siuksliu konteinerius laukan kas savaite, nes.. galiu. Ar tai blogai? As dirbu, ir padedu savo vyrui islaikyti musu seima. Ar tai blogai? As balsuoju, vadovauju ir esu isilavinus. Ar tai blogai? As skiriuosi nuomone politikos erdveje su vyru. Ar tai blogai? As mokinu mergaites kaip isigyti saves pasitikejimo, drasos ir pilnavertiskumo jausmo, kad jos galetu atsisakyti joms negatyviu dalyku. Ar tai blogai? As zinau kad esu sukurta pagal Dievo paveiksla ir panasuma, taciau matau, kad baznycia mane taip nemano, taip su manimi nesielgia, savo patriarchiskumu, ir man neduoda balso, tai pasisakau. Ar tai blogai?
Kodel?
Man juokinga (beveik), si kova.
Ir mane privercia mastyti, apie tai, kad as niekad, savo valia, zodziu, ar darbais nebandyciau atimti mano broliu galimybes ispildyt savo pasaukimus, ar tai butu seimoje, padedant su vaiku auklejimu, virimu, namu valymu, ar visuomeneje, dirbant mokytojavimo, slaugimo ar kituose "moteru" darbuose, baznycioje, nes as juos myliu, ir ivertinu ju dovanas. As niekada neatimciau ju balsu.
Bet ar pati esu taip mylima? As kazkas rupinasi mano mintimis, mano skausmais ir rupesciais?
Ar kazkas nori isgirsti mano balsa?
Liudna tiesa, yra: Ne.
Kai pasirodys pakankamai mylinciu ganytoju, pakankamai mylinciu vyru, musu pasaulis, musu baznycia pasikeis, ir nuostabiai. Vyras kuris nori "moteriskas" moteris, o ne bendrakeleives, bendramintes, seses, tikra prasme, yra vyras, kuris gyvena savanaudiska gyvenima, kuris dar neismokes kokios dovanos ateina tiems kurie myli kaip Jezus mus ismoke.
Pazvelk kritiskai. Is abieju pusiu, su empatija ir meile, ir ismoksi.




















Broliai kapucinai





















Niekas čia nedegraduoja, nereikia sutirštinti spavų ir niekas nesiteisina, tiesiog labai įžvalgiai kostantuojami faktai. Išvadas kiekvienas daro tokias pagal tai kiek jis košelės turi.