Vasario 14-oji neabejotinai vėl bus širdučių, gėlyčių ir saldžių atvirukų diena. Šiais metais, beje, ji sutampa su keletu kitų švenčių: pavyzdžiui, kinams ir tiems, kurie norės prie jų prisijungti, – tai Naujųjų Tigro metų pradžia. Ji neatsiejama nuo prognozių apie tai, ką auksinis tigras atneš verslui, kokios sėkmės ir progreso galima tikėtis metų eigoje.

Pora kitų įvykių minimi vasario 14-ąją kur kas mažiau žinomi plačiajai visuomenei, tačiau ganėtinai svarbūs Opus Dei organizacijai: Moterų atšakos įkūrimo 80-osios metinės bei Kunigų draugijos įkūrimas 1943-iaisiais.

Šiame straipsnyje nemėginsiu pristatyti Opus Dei (nes nelaikau savęs kompetentinga). Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Opus Dei Moterų atšakos įkūrimas įvyko 1930-ųjų vasario 14 d. (apsistosiu tik prie šio jubiliejaus) – tai yra daug anksčiau, nei buvo sugalvotas „moterų išsilaisvinimo“ terminas, pirmą kartą pavartotas JAV 1964 m.

Kiek žinau, pradėdamas Opus Dei jos įkūrėjas Josemaria Escriva turėjo mintyje organizaciją vyrams sekuliariame pasaulyje, norintiems siekti šventumo savo darbo sferoje.

Tačiau 1930-siais jis pajuto įkvėpimą, kad Opus Dei universalumą turėtų atspindėti ne vien tai, kad organizacija apima visų profesinių sričių atstovus, bet į jo apaštalinę veiklą įtraukiant taip pat ir moteris. Tiesa, moterys veikia atskirai, pripažįstant jų sielovadinių poreikių savitumą.

Artėja kovas, kurį laiką vadintas Moters mėnesiu. Užbėgdama už akių visiems tiems, kurie rašys įvairiomis su moterimi susijusiomis temomis bei feminizmui, kuris paprastai brukamas tomis dienomis, norėčiau parašyti apie tai, ką man asmeniškai reiškia būti moterimi, o kartu kaip moteriškumą pakylėjo šv. Josemarija, vėliau ir popiežius Jonas Paulius II.

Mane sudomino, kaip jie abu suprato moterį ir tai, kad jie sako, jog moteris nėra tarsi „nepilnas vyras“, ką paprastai turi omenyje feministės, siekdamos pamėgdžioti vyrus ir pasijunta visiškai savimi tik tada, kai tampa priešingos lyties „kopija“.

Viename straipsnyje radau tokią citatą: „Feministės kaltina judaizmą ir krikščionybę esant seksistinėmis religijomis, pristatančiomis vyrišką Dievą bei vyrų vadovavimo tradiciją, kuria pateisinama vyrų viršenybė šeimoje ir visuomenėje“. Spėju, kad tai ir yra visa „seksizmo“, kurį daugelis ragina panaikinti, esmė. Esą šitaip moteris pagaliau bus „savimi“.

Leiskite pasidalyti man priimtinomis mintimis apie moters vaidmenį. Jį „nusako du veiksniai: moters tapatybė ir apsisprendimas. Moteris, kaip ir vyras, turi turėti galimybę pasirinkti savo pačios ateitį. Moteris, kaip ir vyras, turi turėti galimybę siekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų. Tam įvykdyti ji privalo turėti tas pačias galimybes, kaip ir vyras. Ji tai atliks vadovaudamasi savo tapatybe, būdama tuo, kuo yra, nepasiduodama pamėgdžiojimo pagundai, nesiekdama atkartoti vyro įpročių ar manierų, manydama, kad tokiu būdu ji geriau atras save.“ (Patricia Mayorga, in El Mercurio, Santiago, 1996)

Tam tikru atžvilgiu Josemaria Escrivos idėjos keletu dešimtmečių pranoko laikmetį. Būtent ši įžvalga davė pagrindą tam, kad būtų steigiami Opus Dei centrai, kuriems vadovautų pačios moterys, tuo metu, kai beveik niekas netikėjo, kad moteris galėtų išsilaikyti nepriklausomai, be partnerio vyro pagalbos, bent jau ekonominėje bei valdžios sferoje.

 Ši įžvalga padrąsino jas nuo pat pradžių plėtoti plataus masto apaštalinę veiklą įvairiose srityse bei profesijose. Jis sakė moterims: „Jūs turite visas sąlygas būti nepriklausomos savo įtakos sferoje, –  visada galvojau, kad jūs savo ekonominėje ir korporatyvinėje veikloje turite tvarkytis autonomiškai.“ Be jokios abejonės, anuomet tai buvo revoliucingos idėjos, bet ne ką mažiau ir šiandien.

Jonas Paulius II taip pat gynė moters teises, iškeldamas jų savitumą: moteris stovi greta vyro kaip pagalbininkė ir partnerė, o ne žemiau už jį. Jis skelbė naująjį feminizmą, iš naujo suformulavo moters pašaukimą ir misiją, pavadindamas tai „moters genijumi“. Jis parodė, kad moteris yra apdovanota ypatingu jautrumu konkrečiam žmogui, kad žvelgia į žmogų širdimi, matydama jį kaip asmenį, nepriklausomai nuo jo politinės ar ideologinės priklausomybės.

Liūdna, tačiau tenka konstatuoti, jog mūsų dabartiniame pasaulyje taip stipriai dominuoja hedonizmas ir vartotojiška kultūra, kad kyla visiško nuasmeninimo grėsmė. Popiežius jautė, kad būtent „moters genijus“ galėtų mus išgelbėti ir apsaugoti nuo šio pavojaus. 

Tiek daug retorikos buvo išlieta, besirūpinant moters „išlaisvinimu“ iš vadinamųjų vyrų dominavimo socialinių-politinių ir sociokultūrinių pančių, kai tuo tarpu reikėtų tik pasitelkti šį „moters genijų“ visose visuomenės srityse: ar vadovaujančių mokykloms, užsiimančių verslu, dirbančių lauko darbus, besireiškiančių politikoje, žurnalistikoje ir mene, ar dirbančių tik namuose. Siekiant bendruomenės, visuomenės ir tautos pažangos, svarbu pripažinti, kad moters vaidmuo čia pagrindinis – turiu omenyje, moters, esančios savimi, o ne apgailėtina vyro kopija.

Moterų centro įkūrimas prieš 80 metų iškalbingai primena, kad Bažnyčia visada moterį laikė lygią vyrams. Kiekviena moteris, savo gyvenimo sferoje, likdama ištikima savo dieviškam ir žmogiškam pašaukimui, gali pasiekti savo moteriškosios asmenybės pilnatvę, ir išties, anot seno posakio, „laikyti tris namų kampus“.

Pagal Busines World on-line parengė S.Žiugdaitė