Jėzus nužengė su Dvylika nuo kalno ir apsistojo lygioje vietoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio.

Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo:

„Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė.

Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti.

Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.

Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams“.

„Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą.

Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani.

Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite.

Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus“.

Kiti skaitiniai: Jer 17, 5–8; Ps 1, 1–4. 6; 1 Kor 15, 12. 16–20

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis  

Šiandien vėl esame priartinami prie palaiminimų temos, kurią jau ne kartą esame apmąstę, bet visada lieka kažkas neatpažinto ir naujo, kai skaitome šias evangelines eilutes.

Negalime susidaryti klaidingos nuostatos, kad palaiminimą gali turėti tik tie, kurie yra suspaudimuose, išbandymuose, liūdesyje. Taip, deja, karikatūriškai kartais bandome parodyti tikėjimą Dievu ir net Katalikų Bažnyčią. Kartais susidaro įspūdis, kad Bažnyčia negeba nei džiugiai švęsti, nei linksmintis. Juk girdime, kad kartais apie mus, katalikus, sako, jog esame liūdesio religija, tik kančią beaukštinanti Bažnyčia.

Tiesa, mes kančią aukštiname, bet ji nėra stipresnė už Kristaus prisikėlimo tikrovę ir jėgą. Ji būtina, kaip ugnis, kuri išgrynina, apvalo, net gydo; suartina, sustiprina santykius, provokuoja meilę.

Palaimintas yra tas, kuris priima Dievo malonę, saugo ją savo širdyje. Palaimintas yra tas, virš kurio kelio yra Dievo ranka ir lydintis Tėvo žvilgsnis.

Klystume, jei sakytume, kad palaiminti tik tie, kurie neserga, kurių vaikai gyvena darniose šeimose, kurių net ir sunkiu metu neatleidžia iš darbo dėl etatų mažinimo ar tie, kuriems tiesiog sekasi. Jie taip pat yra palaiminti.

Žmogus, kuris patiria išbandymus: vargsta, alksta, verkia, yra nemėgstamas ir net nekenčiamas, niekinamas dėl savo tikėjimo - taip pat yra palaimintas ir Dievo žvilgsnis į jį nėra susilpnėjęs. Įvairūs išbandymai yra pamokos, per kurias esame mokomi. Ar kai mokytojas užduoda mokiniui sunkų uždavinį norėdamas, kad jis geriau pasirengtų egzaminams ir būtų visapusiškesnis kažkurioje srityje, nori mokiniui blogo, ar tai reiškia, kad jis to mokinio nemėgsta? Ne. Priešingai, jis nori jį stipriau paruošti gyvenimui. Taip ir mes tikėjimo kelionėje gauname išbandymų, per kuriuos dalyvaujame paties Kristaus atpirkimo darbe. Mes esame bendraatpirkėjai drauge su Viešpačiu, ir jis dalydamasis savo atperkančia kančia su mumis, nori per mūsų kančią subrandinti vaisių tiek mūsų pačių, tiek ir kitų žmonių gyvenimuose. Per išbandymus mus moko labiau mylėti, artimiau bendrauti, branginti visa, ką turime.

Štai vienoje trijų vaikų šeimoje visada buvo įtampa, dėmesio nepasidalijimas, tam tikras rungtyniavimas ir pavydas tarp penkių šeimos narių. Ir šeimos motiną palaužus sunkiai ligai, keturi likę nariai suprato, kad tik vieningumas, bendrumas gali padėti išgyventi sunkumą, ir net per tai galima pagelbėti sergančiai mamai ir žmonai. Ligonės slaugymas išmokė atidumo ir pagarbos, pakantumo ir atleidimo, švelnumo ir atvirumo vienas su kitu ir su Dievu, nes šeima pradėjo drauge melstis prašydama mylimam žmogui pagijimo malonės. Nebūtinai turi ištikti toks išbandymas, kad vienas kitą pradėtume vertinti ir raginti, bet be šio išbandymo šeimoje nesugebėjo pamilti vienas kito. Ar Dievo palaima buvo atimta iš šių žmonių? Priešingai, ji buvo pagausinta, Dvasia buvo išlieta su Sekminių jėga.

Toliau Evangelijoje skaitome, kad vargas tiems, kurie turtingi, sotūs, besijuokiantys. Tai vėlgi nereiškia, kad šias savybes turintys asmenys yra automatiškai pasmerkti nematyti dangaus karalystės. Čia kalbama apie trumparegiškumą. Dvasinį trumparegiškumą. Jei aš, visko apsčiai turėdamas, esu aklas tam, kuris stokoja, tai kupranugariui lengviau bus išlįsti per adatos ausį, nei man patekti į Dievo karalystę.

Čia svarbiausias yra vidinis nusistatymas, širdies nuostata. Jei aš sąžinigai uždirbu daug pinigų ir juos panaudoju, kad turėčiau kuo prasmingesnį gyvenimą, tai nesu blogas. Bet kaip ir skaitėme aukščiau, jei užkietinu savo širdį ir gyvenimą pašvenčiu turto kaupinui ir mėgavimusi juo, tai savo užmokestį jau atsiėmiau.

Taigi, palaiminti yra visi, kurie atviri palaiminimui. Ir nesvarbu, ar tai po konteinerį besirausiantis vargšas ar besijuokiantis pilna burna, dėl gyvenimo grožio, privačios įmonės sąvininkas. Jei širdis palaiminimui atvira, tai jis ir yra joje.

Bernardinai.lt