Statyti monospektaklius ir juose atlikti vaidmenis, ypač pirmuosius kartus – iššūkis, kuris neretai sulaukia dvejopo vertinimo. Viena vertus, minimalistinis scenografijos sprendimas gali atitikti tam tikrus kanonus, nuolat taikomus naujai statomiems kūriniams, kita vertus, atsiribojant nuo sceninės erdvės, koncentruojamasi į darbą su aktoriumi, siekiant kuo išraiškingiau perteikti personažo charakterį. Be abejo, daugelis su tuo gali nesutikti. Galbūt tokių išvadų nevertėtų daryti ir kalbant apie du spektaklius – „Gaidukas“ bei „Išlaisvinti Žaną“. Visgi šie pasirodymai sukėlė tokių minčių. Kiek panašūs savo scenografija spektakliai analizuoja, ko reikia, kad žmogus išgyventų.

Prieš pat Naujuosius metus Nacionalinis dramos teatras Vilniuje pristatė premjerą – vieno aktoriaus spektaklį pagal Emos Ashley pjesę „Gaidukas“. Naujieji kūrybiniai teatro metai pasirodė atviri ieškojimams ir teatro mylėtojams pateikė mažytę staigmeną: šia premjera kaip režisierius dramos scenoje debiutavo baletmeisteris Jurijus Smoriginas. Sutapimas ar ne, tačiau kūrybinę grupę sudaro pastaruoju metu televizijos ekrane gerai atpažįstami veidai: spektaklyje vaidmenį kuria Marius Jampolskis. Aktoriui tai pirmasis monospektaklis.

M. Jampolskio personažas keliauja per prisiminimus. Perteikiami vaiko, paauglio ir vyro savojo identiteto ieškojimai, kol galiausiai dvidešimt penkerių sulaukęs žmogus žiūrovų teismui atveria savo vidines patirtis. Tai žvilgsnis ir į šalia buvusių moterų gyvenimus. Šiuo atveju tinka posakis „ieškok moters“, mat M. Jampolskio personažui, nuo mažumės gyvenusiam internate tarp keturių sienų, ji tapo reikalinga tarsi oras. Bronė, Stasė, šefė ir kitos moterys, tarp kurių brendo vyras, galbūt atstojo nepažintą motiną, pirmąją meilę. Buvimas su jomis – ne tik savo troškimų patenkinimas, tačiau ir nepatyrusio šilumos, sunkumų užgrūdinto jauno žmogaus pasiteisinimas, noras tapti reikalingam. Vyras visada lieka ištikimas moteriai, tačiau atsiduodamas jai personažas, atrodo, ne visada teisingas sau pačiam, o santykiai su vyrais tampa kiek sudėtingi ir retkarčiais komiški.

Aktoriui scenoje teko pusantros valandos gyventi vyro ir kelių jo moterų gyvenimus. Istorija aprėpia dvidešimt penkerius metus. Spektaklį aktorius pradeda atsisėdęs ant kėdės, kuri yra didesnė nei įprasta ir optiškai sumažina jį patį. Personažas – sutrikęs, nereikalingas, mažesnis ir menkesnis už visą pasaulį – nuo pirmosios spektaklio akimirkos atrodo užsiėmęs paieška vietų, kuriose galėtų įsitvirtinti. Pasakos žodžiai apie paršelį Feliksą, nežinantį, iš kur jis atsirado, ir vilką, kurį Feliksas palaiko savo mama, pradžioje nuteikia skeptiškai, tačiau sukuria pagrindą sekti istoriją ir patikėti, kad matome ne televizijos ekrane rengiamus populiarius pasirodymus, o teatrą, rašantį žmonių istorijos knygą. Juoda kvadratinė scena primena internato aplinką, kurioje megzdavosi jaunuolio ir moterų dialogai. Ši teatro erdvė retkarčiais pasirodydavo kiek per didelė personažui, jį dar labiau sumenkindavo, tačiau buvo apstu vietos ieškojimams. Tarsi gūdaus skersgatvio prieblanda, kurioje veikėjas slėpdavosi nuo savo pojūčių, aitri šviesa, kurioje spigindavo iki kaulų įsigėrusi aistra niekinamam ir trokštamam gyvenimui, aštrino tiek vyro charakterio bruožus, tiek žiūrovų pojūčius stebint šį personažą. Pradžioje apšvietimas, ryškiai koncentruotas į tam tikras scenos vietas, sutrikdė – personažas atrodė sunkiai įžiūrimas tamsoje ar pernelyg apglėbtas spiginančios šviesos spindulių. Vis dėlto teatro erdvėje savo prabėgusių metų kelius prisimenantis jaunuolis šiomis mizanscenomis kėlė pamąstymų. Veikėjo plastinė raiška kiek asocijavosi su Gyčio Ivanausko kuriamų personažų gestikuliacija, pabrėžta mimika, o ypač sąsajų sukėlė įsitempimas ir pasižvalgymas kairėn dešinėn – maža pastaba ir gana skirtingos aktorių charakteristikos, tačiau tokia išraiška dar kartą pabrėžė vidinį susimąstymą, personažo paklydimus ir ieškojimus.

Sulaukęs moterų atsako, po truputį jas prisijaukinęs, jaunuolis pradėjo save suvokti kaip galintį būti tik tarp jų, tarsi vedlį – kaip gaidį vištidėje su savo pulku. Tačiau nejučiomis jis tapo priklausomas nuo pulko, be kurio paprasčiausiai nesugebėtų išlikti toks, koks yra, kokį pats save susikūrė.

Aktoriui pasitraukus iš scenos, spektaklis nesibaigė. Pusantros valandos scenoje kabėjusi mažai tepaliesta balta širma buvo panaudota kiek ištęstai vaizdo projekcijai parodyti. Regėjome M. Jampolskio personažą, keliaujantį teatro erdvėmis, kiemu į tolį. Jeigu spektaklis būtų šiek tiek labiau „pagardintas“ vaizdo projekcijomis veiksmo eigoje, galbūt siužetas ir projekcija pabaigoje būtų įgavusi ryškesnių sąsajų.

Festivalis „Teatro fantomas“ kartu su „Atviru ratu“ gruodžio mėnesį Kauno klube „Ups“ pristatė Ievos Stundžytės režisuotą monospektkalį „Išlaisvinti Žaną“ pagal J. Anouilh pjesę „Vyturys“. Spektaklyje vaidino aktorė Judita Urnikytė, kuri taip pat pirmą kartą priėmė iššūkį atlikti vaidmenį vieno aktoriaus spektaklyje.

Tą vakarą teatro scena virtusioje klubo erdvėje mergelės iš Orleano istorija ne atkartojo žiūrovams prancūzų didvyrės biografiją, bet kėlė klausimus apie tikėjimą ir pasirinkimo galimybes. Siužete skleidėsi Žanos santykiai su tėvais, karaliumi. Tėvai, nesuvokdami dukters regėjimų ir troškimo apginti šalį, jos išsižada, tačiau dėl savo tikėjimo ir atsidavimo mergelei pavyksta tapti tėvynės vaduotoja.

Spektakliuose „Gaidukas“ ir „Išlaisvinti Žaną“ aktoriai įkūnija kelis personažus. J. Urnikytei scenoje pavyko itin išraiškingai sukurti skirtingus charakterius, juos griežtai atskiriant individualiomis išraiškomis, groteskiškai pašiepiant. Mergelė subtiliai vaizduojama kaip ypač jautri ir atsidavusi regėjimuose akcentuotoms tikėjimo tiesioms, tačiau vėliau nustebina tapusi gudria, tikslo siekiančia moterimi, pasiruošusia stoti į kovą. Priešingai nei šiame spektaklyje, kuriame žiūrovams teko įtemptai sekti kiekvieną aktorės krustelėjimą, M. Jampolskio veikėjai tarsi susilieja į vientisą išgyvenimą ir leidžia žiūrovams patiems kelti klausimus, o ne klausytis nuosprendžio.

Spektaklyje „Išlaisvinti Žaną“ autentiškumo nesiekiama. Žanos vyriškus drabužius ir šarvus atstoja raudonas suplėšytas apsiaustas, arklį – šluotos kotas, taip pat pora kibirų, vienas jų spektaklio metu kabantis virš scenos („Gaiduke“ – du dangčiai), ir kėdė, kurią galima laikyti neatsiejamu scenos objektu – ant jos pasakojamos istorijos, apversta, pasukta, paguldyta ji transformuojama į visai kitą objektą; ta pati kėdė tampa naujo pasakojimo ramsčiu. Nuostabą kelia spektaklio pabaiga: iš kibiro, pakabinto palubėje, ant mergelės pasipylęs vanduo – Žanos siekių kulminacija, jos egzekucija ir laimėjimas, apsivalymas nuo išorinio purvo, kančios, išsilaisvinimas.

Panašiuose, bet ir skirtinguose spektakliuose iš naujo ieškoma tų pačių tiesų, o aktoriams, atrodo, savo atvirumu pavyko žiūrovus įtikinti.

Kaip priešingybė – Neįgaliųjų trupė „Naujasis teatras“, sausio 14 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje pristatęs režisierės D. Keturakytės spektaklį „Pasiuntinys“. Nors rodytas Juodojoje salėje, šis kūrinys pulsavo ramybe, kvietė meditacijai ir apmąstymams, ar kiekvienas mūsų pakankamai mylime, kad jaustumėmės laimingi.

Aktoriams neteko vargintis įsimenant monologus, scenoje tekstai lengvai pleveno krisdami lapais žemyn, šįkart tai – spektaklis-skaitymas. Jaukiai susėdę už stalo prie žvakių šviesos, fone tyliai skambant muzikai, baro savininkė Nina su barmenu klausėsi gyvenimo prasmės ieškančio Klauso istorijos: jaunuolis žaidė loterijose, išmoko laimėti, neradęs atsakymų norėjo pasitraukti iš gyvenimo, tačiau to padaryti jam nebuvo leista.

Siužetui įsibėgėjus, netikėtai išvydome mistinį personažą – angelą, kuriam režisierės sprendimu teko kurį laiką slėptis tolumoje už pagalvių. Gausybė jų – pakabintų, pasklidusių ant žemės, nors ne visada panaudotų kaip scenografijos objektas – scenoje virto atsvara būties žaizdoms ir kartu riba tarp materialumo ir dvasinio pasaulio lengvumo, subtilumo.

Spektaklyje kiek pritrūko Ninos ir barmeno vaidmenis atlikusių aktorių išraiškingumo. Pasirodę scenoje jie privertė suklusti: aktoriai, turintys fizinę negalią, pradžioje atrodė drąsūs ir veržlūs (barmenas į sceną įžengė ant rankų), tačiau sulig Klauso istorija nutilo. Angelo ir Klauso mono-dialogai palaikė siužeto įtampą. Nors erdvė buvo gana statiška, neatrodė, kad stigtų judesio – scenoje nuolat pasireikšdavo angelas, o istorijos vingiuose išvengta nereikalingo blaškymosi.

Verčiant šios istorijos puslapius, žiūrovams teko patikėti, kad troškimus galima paversti tikrove, o viską reikia daryti su meile, tik tada pajusime laimę ir ja apdovanosime kitus, gyvenimas taps prasmingas, o žmogus turės paskatą veikti.