Apie vienatvę niekad nebuvo vienos nuomonės – apsivalymas tai ar kančia, norma ar patologija, bet žmonės kentė nuo vienišumo visais laikais. Man visada atrodė, kad šį sunkų klausimą būtina tyrinėti. Jau vaikystėje man ypatingą įspūdį paliko knygutė apie berniuką Palę, kuris vieną rytą atsikėlė ir suprato, jog yra vienas pasaulyje. Ir vėliau taip jau susiklostydavo, kad ir ką veikčiau, vienatvė jau ir čia. Vienatvę patirdavau kaip geliamą artumo ilgesį, kaip tuštumą, kaip niūrią beprasmybę, bet kai pažiūriu atgal matau, jog daugelis nuostabiausių akimirkų patirtos būtent vienumoje. Mane gąsdino, bet kartu ir traukė vienumos situacijos: kur nors išvažiuoti nepažįstant nė vieno žmogaus, nuvykti į meditacinį atsiskyrimą, kur reikia išbūti dešimt dienų net nepažvelgiant į kitą žmogų. Būdavo nelengva, bet atrodė, jog tuoj atsiskleis kažkokia ypatinga tiesa. Kad suvoksi save ir tada jau galėsi būti su kitais kitaip, iš tikrųjų, o ne dėl to, kad nuo jų priklausai. Ta tiesa taip ir neatsiskleidė, bet po kiekvieno išbandymo vienatvės patyrimas įgaudavo vis daugiau spalvų.

Mano pacientas sako: „Vakar buvo apėmęs vienatvės siaubas. Atrodo, kad kiti žmonės kaip žuvys už stiklo akvariume tik žiopčioja, bet aš jų negirdžiu, o jie manęs. Tas vienišumas ir yra baisi, tikra tiesa, o tie visi žmonių žaidimai yra skirti tą tiesą paslėpti.“ Praradęs artimą žmogų gali tiesiog subyrėti į dalis. Gali būti, kad būtent vienatvės baimė šiuo metu ir sudaro patikimiausią šeimos fundamentą. Vienatvės šaltis suriečia, kai prarandi aplinką, kultūrą, draugus „Tame mieste, kur negaliu net perskaityti iškabų be draugų, su kuriais galėčiau pakalbėti, be prasiblaškymų, aš bejėgis. Iš kambario, kuris pilnas keisto miesto garsų, niekas nenuves į mano mėgstamą vietą ar prie namų židinio. Surikti? Pašaukti? Pasirodys svetimi veidai...“ (A. Kamiu). Ir vienatvė atsėlina apsikabinus artimiausią žmogų ar švenčiant savo paties gimtadienį.

Bandau apie tai skaityti. Nuostabu, kad kažkas nuveikta. Vienatvės pergyvenimai nėra įprasta pokalbių tema. Aš vis klausinėju aplinkinių: kaip jūs jaučiatės, ką jūs galvojate, kai būnate vienumoje? Kaip jaučiasi tie žmonės, kurie beveik neturi gerų ir artimų santykių? Jie vienatvės reikaluose pažengę neabejotinai toliau. Pamokykite mane, pamokykite daugybę nemokančiųjų.

Senovėje žmonės gyveno glausčiau, ir vienatvė buvo labiau suprantama kaip fizinė izoliacija. Romėnai laikė nelaiminga tą dieną, kai jie turėdavo pietauti vieni. Savo noru atsisakyti draugijos atrodė įtartina ir nenatūralu. Prikaltas prie uolos Prometėjas buvo užmirštas tiek žmonių, tiek dievų, ir taip galėjo atsitikti kiekvienam, kuris pareikštų apie savo individualumą. Viena iš dvaro juokdarių funkcijų buvo išgelbėti karalių nuo vienatvės, nes labai pasinėręs į save karalius tapdavo neramus ir dirglus. Atsiskyrimas buvo labiau dvasininkų sritis – „artimiausias ryšys su Dievu vyksta ne bažnyčioje, o vienišoje širdyje“. O kaip yra šiuolaikiniame gyvenime? Daugelis Vakarų žmonių gali turėti asmeninę erdvę, netgi atvirkščiai, jei jie nori tapti tikrais profesionalais, jie negali bendravimui skirti daug laiko ir jėgų. Jie privalo valdyti savo laiką, viską turėti asmeniška, atsiranda mobili vienišių visuomenė.

Ir visgi, nors vienatvė atrodo gilus ir paslaptingas reiškinys, kartais jos priežastys paprastos. Kai blogi santykiai su žmonėmis, tai ir vienatvė bloga. Per radiją girdėjau, kaip šešiamečio klausia: koks žmogus yra vienišas? Jis atsako: „Na gal toks, kuris nemoka pasakyti: labas, koks tavo vardas?“ Kampuotų charakterių žmonėms, kuriems būdinga egocentrizmas, įtarumas, nesivaldymas ir t. t. sunku sukurti santykius. Galima ieškoti princo ar princesės, bėgti į paviršutiniškus užsiėmimus ir draugystes, laikytis įsikibus senų nuoskaudų. Galima nekęsti savęs, ir aplinkinių gerumas nugarmės kaip į bedugnę skylę. Bet vienišumas išvirsta į gėrį, jis parodo, kaip mums reikia bendrystės su kitais. Man patinka optimistinis psichologų požiūris. Noriu juo tikėti – reikia stengtis klausytis ir dalytis, linkėti gero, ir savi poreikiai, palyginti su artumo džiaugsmu taps nebe tokie svarbūs. Ar jums vieniša, pvz., Kalvarijų turguje? Man, pavyzdžiui, ne. Kad ir kokie būtų, o aplinkui visgi yra žmonės, vyksta pasikeitimas energija, gyvenimas tęsiasi. Tik duokit man gyvų būtybių ir vienatvės siaubo nebus!

Bet nusileiskime į gilesnį dugną. Mes galime atsidurti realioje fizinėje vienumoje: ligoninėje, kalėjime, paklydę gamtoje, kai artumo pagalvėmis neapsikaišysi. Nuo to nenumirsi, bet ar įmanoma jaustis iš tiesų gyvam? Išbūti dešimt dienų vienai meditacijos atsiskyrimuose buvo tikrai nelengva. Mat po keleto dienų, kai baigiasi mintys, laikas sustoja, tampa niūriai negyva ir liūdna. Filmo „Vabzdžių garsas“ herojus nusprendžia mirti badaudamas. Jis visiškai vienas miškuose, jam skauda, ir jis iš visų jėgų kabinasi į radijo tašką, o diktorė jam atrodo artimiausias žmogus. Sunku suvokti save visiškoje tuštumoje, kur nėra nieko, kas yra ne „aš“, atrodo, kad tiesiog išnyksti.

O gal kažkas turi būti sureguliuota viduje? Juk net mėnesius nemačius žmonių lieka vidiniai palydovai – tai artimųjų figūros, apie kurias kalba psichoanalizė. Pavyzdžiui, tamsioji vidinė depresiško žmogaus motina jam likus vienam nuolat kalba: „Tu blogas, tu netikęs, tu padarei daug klaidų.“ Bet geriau jau blogos vidinės figūros, negu jokių. Vidinis pasitraukimas nuo pasaulio pats baisiausias – jis gali atvesti į visišką tuštumą. Šizoido sapnas: „Aš esu ant didelio besisukančio skritulio, kaip velnio rato, kuris sukasi vis greičiau ir greičiau, aš vos begaliu atsilaikyti, slystu, bet kurią akimirką galiu būti išmestas į niekur.“ Jei santykiai su tėvais buvo geri, jums pasisekė, vienatvės situacijoje jūs ne vienas, giliai viduje jūsų niekad nepalieka jus mylintis ir saugantis žmogus. Ir aš susikaupiu į šviesų vaikystės prisiminimą. Nedrįstu juo abejoti, nes jei taip nebuvo, neliks nieko, o dabar kur ir kada aš būčiau, ta šviesa su manimi – kažkas norėjo, kad aš gyvenčiau. Ar vidines figūras galima keisti? Ar įmanoma jas perkalbėti, kad jos būtų draugiškesnės? O gal galima joms atleisti?

O jei su žmonėmis negerai, tai galbūt dar ne galas, gal yra kitų išeičių? Tie, kurie gali tarsi „prisijungti“ prie kultūros vertybių srauto, yra ne tokie vieniši. Vienatvę gali sumažinti vienijimasis su mus supančia gamta. Anot Toro, gamta dvasinga – ji suteikia žmogui prieglobstį, kalba su juo simboliais, atitinkančiais dvasios būsenas. Savo esme žmogus savipakankamas, jis gali atsinaujinti, tereikia tik atsiminti į sielą jau sudėtas žinias. Ir gamta apkabina mus, aš realiai jaučiu tą nuostabų kūrinį, sukurtą nuo žmogaus nepriklausančios jėgos, kuris gali būti draugiškas ir saugantis.

Bet leisimės dar giliau. O jei nėra ne tik artumo, bet ir jėgų? Tarkim, žmogus serga ir yra prirakintas prie lovos. Kaip bus senatvėje? Juk ir atgulus su gripu savo būseną valdyti nėra lengva. Diabetu serganti pacientė pasakoja: „Guliu užmigdama ir pabusdama, visas kūnas apnuodytas, negaliu susikaupti, nežinau, kas esu.“ Ne veltui budistai mokosi medituoti paryčiais, kai dėmesį sukaupti ypač sunku. Prisimenu savo darbą su žmonėmis po insulto. Tai buvo labai sunkūs mėnesiai. Paralyžiuoti žmonės vos ne visi kaip vienas tvirtino, kad nori tik vieno – greičiau numirti. Bet jie skyrėsi tarpusavyje. Buvo tokių, kurie padėdavo man, o ne aš jiems. Negalintis pajudėti žmogus džiaugiasi: „Šiandien labai graži saulės šviesa, o prieš savaitę buvo atvažiavę vaikai.“ Iš jo sklinda ypatinga ramybė, kuri, matyt, gali atsirasti tik tada, kai jau visko netenkama ir belieka džiaugtis pačia gyvybe. Viduramžių pjesėje pas žmogų ateina mirtis. Nors žmogus maldauja pasigailėti, bet veltui. Išsigandęs ir vienišas jis prašo kitų lydėti jį į paskutinę kelionę. Personažas, vardu giminaitis, atsisako su juo eiti. Taip pat pasielgia alegoriniai personažai – draugystė, gerovė ir žinios. Jį palieka net asmeninės savybės: grožis, jėga ir apdairumas. Bet nuo vienatvės siaubo žmogus galiausiai išsigelbėja. Vienas personažas – geri poelgiai – pasirengę su juo eiti net myriop. Galbūt ir baisiausioje vienatvės kančioje galime padaryti gerą judesį? Sunku tuo patikėti, bet gali būti.

Matyt, kad amžina meilė, visiškas supratimas apskritai neegzistuoja, ir pasirodo, niekas nežino, kas yra tas gyvenimas ir kokia jo esmė. Žmogus yra visiškai vienas, kai ieško savo paskirties ir lieka su savo likimu. O gal vienatvę galima prisijaukinti? Galbūt geriausias vaistas nuo vienišumo yra atsiskyrimas? Žinoma, tai baugina – turtingas gali tapti dar turtingesnis, o vargšas – dar vargšesnis. Gal kas dieną bandydami įsiklausyti į save nebesijausime tokie vieniši, likę su savimi, o vidinis balsas, kurį bijome išgirsti, atneš naudos ir išsilaisvinimą? Ar galiu atsakyti už savo elgesį? Ar mano pačios akimis jis teisingas? Vienatvė yra problema, bet nereikia skubėti su sprendimais. Tai suaugimo kaina. „Kad vyktų kūryba, man buvo būtinas vienatvės perteklius su visu jos žiaurumu. Jei viskas, kas artima, pasitraukė nuo jūsų, ir tai ženklas, kad jūsų pasaulis tampa platesnis.“ (R.M.Rilkė)

Autorės tinklalapis: www. psichologas.info