Leidykla „Kitos knygos“ siūlo įsigyti naujų leidinių Vilniaus knygų mugėje ir anotuoja savąsias naujienas.

 George Orwell. „Katalonijai pagerbti“. Iš anglų kalbos vertė Arvydas Sabonis

Vienas ryškiausių XX a. politinių rašytojų ir memuarininkų George‘o Orwello savo atsiminimų knygoje „Katalonijai pagerbti“ pasakoja apie Ispanijos pilietinį karą. Šis kūrinys iki šiol kelia kontroversiškus ginčus tarp kairiųjų intelektualų, jis laikomas neprilygstamu dokumentu, liudijančiu vieną svarbiausių politinių XX a. kataklizmų ir taikliai apibūdinančiu žmogaus būseną visa naikinančio karo akivaizdoje.

1936 m., pačiame Ispanijos pilietinio karo įkarštyje, G. Orwell atvyko į šią šalį ir tapo eiliniu profsąjungų organizacijos POUM, kovojančios prieš generolo Fransisco Franco armiją, nariu. Autorius išvydo stulbinamą vaizdą, ypač netikėtą retrogradiškos feodalizmo dvasios persmelktoje Ispanijoje: darbininkai valdė miestą, jame sklandė lygybės dvasia, žmonės gatvėse sveikinosi trumpu „Salud“, vienas į kitą kreipėsi „tu“ ir „drauge“. „Atrodė tarsi visi žmonės iš tiesų būtų lygūs ir kad viltis plevena ore,“ – rašė G. Orwell.

Eduard Limonov. „Nevykėlio dienoraštis“. Iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius

Ši knyga net praėjus trečdaliui amžiaus dažnai laikoma aukščiausia E. Limonovo kūrybos viršūne. Lakoniška, paprasta ir sklandžia aforizmų forma išreikštos nonkonformistinės autoriaus idėjos iki pat šių dienų tarnauja kaip asmenybės maišto prieš visuomenę vadovėlis.

„Nevykėlio dienoraštis“ – tai protesto iššūkis buržuazinei civilizacijai, kuri nevykėliais paverčia visus, kad ir pačius gabiausius žmones, jei tik jie prie šios civilizacijos nepritampa. Kaip tik tokiu visuomenės atstumtu nevykėliu pasijuto jaunas ir talentingas Maskvos andergraundo poetas Eduardas Limonovas, 1974 m. emigravęs į vakarietiškos civilizacijos citadelę Niujorką. Savo baisią neviltį išrėkęs pirmuoju romanu „Tai aš, Edička“, jis ėmėsi rašyti dienoraštį, kuriame apmąstė savo „nevykėliškumo“ priežastis ir priėjo radikalios išvados, kad šios civilizacijos neįmanoma reformuoti, ją reikia visiškai sugriauti, „kad liktų tik dulkės, taip, kaip senovės miestus nugriaudavo nugalėtojai, o po to plūgais užardavo“.

Vytautas Rubavičius. „Postmodernus kapitalizmas“. Monografija

Šios knygos tikslas – aiškintis postmodernybės ir modernybės santykį kapitalizmo sistemos raidos požiūriu. Remiamasi nuomone, kad kapitalo savidauga yra esminė kapitalizmo raidą skatinanti galia, įgaunanti socialinį ir kultūrinį visuomeninės saviorganizacijos pavidalą.

Postmodernybė – nauja kapitalizmo stadija, kuri kyla iš modernybės ir išlaiko kai kuriuos jos bruožus. Išugdoma vartotojų visuomenė, vartojimui tampant „natūralia“ socialinės organizacijos ir tapatumų kūrimo priemone. Kultūra virsta gamybine jėga ir neišsenkančiu kultūrinių „išteklių“ aruodu. Vartojimo visuomenės branda kuria prielaidas gyvybei kolonizuoti ir genetiniams gyvybės „ištekliams“ perdirbti.

Ryszard Kapuściński. „Kristus su automatu ant peties“. Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys

„Kristus su automatu ant peties“ – žymiausio XX amžiaus lenkų reporterio, dokumentinės literatūros klasiko Ryszardo Kapuścińskio (1932-2007) reportažų apie Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos partizanų judėjimus ciklas. Šiuose reportažuose pasakojama apie septintojo ir aštuntojo dešimtmečių įvykius bei užčiuopiami iki šiol vis iš naujo įsiliepsnojančių konfliktų ir vis dar tebetvyrančios įtampos židiniai. „Kristaus su automatu ant peties“ temos – po Šešių dienų karo susiformavęs palestiniečių partizanų judėjimas, partizanų karai Bolivijoje, Salvadore, Gvatemaloje, Mozambiko nepriklausomybės karas. R. Kapuścińskis stebi, kaip istorijos kataklizmai keičia eilinio žmogaus gyvenimą, rodo, kaip išsitrina ribos tarp užpuolikų ir aukų, teroristų ir terorizuojamųjų ir jog tai, kas sparčiai kintančiuose kruvinos istorijos įvykiuose atrodo banalu, turi žymiai gilesnes priežastis. Ši įžvalgi knyga padeda suprasti Izraelio ir palestiniečių konflikto ištakas bei painios pastarųjų kelių dešimtmečių Lotynų Amerikos istorijos foną, tačiau kartu tai – emociškai sodriausia Ryszardo Kapuścińskio knyga.

Šios knygos herojai partizanai – ne fanatiški, indoktrinuoti kairuoliai, o inteligentiški dvidešimtmečiai, įsiviešpatavusios prievartos, kolonializmo ir karinių diktatūrų siaubo įvaryti į beviltiškos kovos apkasus. Jų tragiškų likimų fonas – išsivysčiusių Vakarų šalių, vardan vienadienių ekonominių interesų toleruojančių ar net remiančių nusikalstamus karinius režimus, politinis cinizmas.

Ryszardo Kapuścińskio knygos žavi puikiu literatūriniu stiliumi, stebėtinu dėmesingumu gyvenimo smulkmenoms, antropologiniu įžvalgumu, jautrumu įvairioms žmonių gyvenimo formoms. Kapuścińskio žurnalistinė proza pelnytai garsėja ir drąsiais, taikliais pastebėjimais apie civilizacijos perspektyvas, apie Vakarų civilizacijos ir „Trečiojo pasaulio“ akistatą bei pačiu tikriausiu moraliniu nerimu. Klasikinė R. Kapuścińskio knygų tema – postkolonijinių režimų žlugimo anatomija, tačiau politinių įvykių priežastis R.Kapuścińskis įtikinamai aiškina, „iš apačios“ analizuodamas šalies gyvenimo būdą, panirdamas į kasdienio „paprastų žmonių“ gyvenimo detales, stebėdamas senųjų kolonijinių valdžios struktūrų likimą ir virsmus naujoje realybėje. Jo knygos – fundamentalūs egzotiškų šalių gyvenimo skerspjūviai, tačiau jo Afrika ar Lotynų Amerika gali daug pasakyti ir apie Europą su jos skurdo salelėmis - savitu vidiniu Trečiuoju pasauliu. Viename interviu rašytojas pastebėjo, jog Kongo kaimelių, kuriuos jis išvydo šeštajame dešimtmetyje, gyvenimo būdas akivaizdžiai priminė jo vaikystės Pinską.

Už savo knygas R.Kapuścińskis 1994 m. buvo apdovanotas Leipcigo mugės Europos santarvės premija, 1999 m. – Alfredo Toepferio fondo Hanzos J. V. Gėtės premija ir tais pačiais metais išrinktas žymiausiu XX šimtmečio lenkų žurnalistu, kelis kartus buvo nominuotas Nobelio premijai ir laikytas vienu rimčiausių kandidatų į ją. Tačiau yra ir dar viena, ne mažiau svarbi jo palikimo dalis. Ištisas būrys puikių viduriniosios kartos lenkų reporterių – W. Jagielskis, J. Hugo-Baderis, P. Smoleńskis, A. Domosławskis, M. Szczygielis ir kiti – vieningai pripažįsta R. Kapuścińskį savo mokytoju. Ryszardas Kapuścińskis buvo atskira epocha lenkų „aukštosios“, literatūrinės žurnalistikos istorijoje, bet ir visos Europos žurnalistika po jo knygų negrįžtamai pasikeitė. Rašydamas pratarmę jo knygos „Dar viena gyvenimo diena“ angliškam leidimui, Salmanas Rushdie pastebėjo: „Vienas Kapuścińskis vertas daugiau, nei tūkstantis inkščiančių ir fantazuojančių plunksnagraužių.“

www.kitosknygos.lt