Kęstas Kirtiklis. Apie švenčių konfliktą
Problemą, ką labiau derėtų švęsti, vasario 14 ar 16 dieną visuomet laikiau savotiška pseudoproblema: na koks gi skirtumas, kas ką labiau švęs. Kokios naudos teikia tos nesibaigiančios kalbos apie tai, kad kažkurio amžiaus visuomenės dalis esą pasidavusi komercinei meilės šventei, nenori būti patriotiški, o kito amžiaus asmenų grupė, užuot parodžiusi pirmajai bent lašelį meilės, puola grūmoti prakeiksmais ir botagais.
O šiemet patikėjau kiek kitokio konflikto realumu. Taip pat susijusio su vasario šventėmis. Ne todėl, kad valentininė komercija buvo agresyvesnė ar valstybinė šventinė nuotaika būtų uoliau kurstoma. Veikiau buvo priešingai, viskas vyko tyliau nei kitais metais. Gal dėl sunkmečio, o gal todėl, kad šiemet rimtesnė šventė bus Kovo 11-oji, o gal tiesiog filtrai mano galvoje sustiprėjo tiek, kad tam tikros informacijos tiesiog nebepraleidžia.
Visgi šiemet esu kaip niekad tikras, kad konfliktas susijęs su vasario šventėm išties egzistuoja. Tai konfliktas tarp tų, kurie linkę šias šventes švęsti, ir tų, kurie to daryti nelinkę. Nežinau, ar tai lokalinis, lietuviškas konfliktas, bet jis išties turi specifinių lietuviškų formų. Tiesiog tai trintis tarp dviejų žmonių santykių ir šeimos, ar tarp šeimos ir tautos/valstybės (terminai šiose porose nėra neutralūs, anaiptol, jie turi itin stiprius emocinius-vertybinius krūvius).
Lietuvoje kalbėti apie dviejų žmonių intymų santykį yra rizikinga. Ne todėl, kad tai būtų nepadoru, vulgaru ar kaip kitaip nepriimtina. Priešingai, todėl, jog tai labai priimtina ir įdomu, taip įdomu, kad šie santykiai niekuomet nebūna tų dviejų žmonių reikalas. Tai rūpi visiems: giminėms, tolimiems pažįstamiems, galiausiai Lietuvos Respublikos Seimui, siekiančiam įstatymais nustatyti ne tik, koks tas dviejų žmonių santykis yra ar turėtų būti, bet ir kokie žmonės gali, o kokie negali, tą santykį turėti, ir kokių pasekmių bei kokiems asmenims iš to santykio reiktų tikėtis.
Valdžia šiuo klausimu labai vieninga tiek tarpusavyje, tiek su tauta. Labai nedaug Seimo narių yra išsakę požiūrį, prieštaraujantį tam, kuris paprastai laikomas vyraujančiu, grasinamas įtvirtinti valstybinėse šeimos koncepcijose ir panašiuose norminiuose aktuose. O ir tie išsakiusieji arba tai darė labai nedrąsiai, arba išsyk buvo marginalizuojami. Mat šeima populiariojoje sąmonėje – šventa. Apie ją svajoja, jos svarbą ir naudą gina absoliuti dauguma Lietuvos Respublikos piliečių – nuo „Vakaro žinių“ mergaičių iki prekybos centrų kasininkių, nuo statybininkų iki žymių verslininkų.
Populiarioji nuomonė žino, jog apie tą santykį viešai kalbėti reikia pagal tam tikras taisykles, nevartojant tam tikrų terminų, pasirenkant tam tikrą savo žodžių vertybinį krūvį. Dera manyti, kad šeimos neturėjimas yra didelis blogis (vadinamas senmergyste ar senbernyste), jos neįteisinimas prilygsta jos neturėjimui, o blogis yra todėl, jog kelia grėsmę, nebūtinai valstybei, kartais daug paprasčiau, tradicinei pasaulėžiūrai ar patogiam pasaulio suvokimui. Paprasčiau tariant, dviejų žmonių meilės santykis Lietuvoje visuomet yra reglamentuotas, jei ne politikos, tai viešosios nuomonės. Tad prieš keletą metų kilusi iniciatyva abi vasario šventes savotiškai sujungti, dalijantis trispalvėmis širdelėmis šiame kontekste pasirodo labai prasminga. Kiek ironizuojant: tikras lietuvis yra tas, kuris myli ir savo meilę įformina taip, kaip Lietuvoje pridera.
Tokių minčių apniktas varčiau pačioje praėjusių metų pabaigoje Eurostato parengtą Europos jaunimo statistinį portretą ir mąsčiau apie žodžių ir darbų santykį. Žinoma, turėdamas omenyje sparnuotą Marko Twaino pasakymą, jog melas būna trijų rūšių: melas, velniškas melas ir statistika.
O pastaroji byloja, kad Lietuvoje amžiaus grupėje tarp 15 ir 29-erių santuokoje gyvena apie 27 % moterų ir 18 % vyrų, ne santuokoje, populiariai tariant, „susimetę“ – atitinkamai 3 ir 2 procentai. Iš viso šioje amžiaus grupėje vienokią ar kitokių bendro gyvenimo formą propaguoja apie 30% moterų ir 20 %vyrų. Akys beveik nevalingai ataskaitose ieško Šiaurės šalių, toje pat populiariojoje politinėje sąmonėje laikomų šeimos „priešėmis“, o radusios mato, kad ten kartu gyvena vidutiniškai apie 40 procentų jaunuolių, tiesa, oficialioje santuokoje gyvenančiųjų procentas ten niekur neviršija 15. 90 procentų Lietuvos moterų ir beveik 80 procentų vyrų pirmąkart veda nesulaukę trisdešimties, ir tai beveik didžiausi nuošimčiai Europoje, mus lenkia tik lenkai, o štai priešingame spektro gale įsitaisiusių švedų vyrų iki trisdešimties pirmą kartą veda tik ketvirtadalis. Nepaisant tokios šeimyninės laisvamanybės, gimstamumas Šiaurės šalyse vienas iš didesnių Europoje (palyginimui, Suomija – 1,84 vaiko moteriai, Švedijoje – 1,85, ES vidurkis – 1,53, Lietuvoje – 1,31). 55 % mažųjų švedų gimusių ne santuokoje palyginti su 30 nuošimčių Lietuvoje, rodytų dar visai neblogą šeimos padėtį Lietuvoje (atitinkamai patvirtintų šiauriečių nepalankumą šeimai).
Po visų šitų statistinių peržvalgų į galvą lenda viena keista mintis. Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs, jog stipri šeima yra stiprios valstybės pagrindas. Maža to, Lietuvoje yra apstu žmonių šventai tuo tikinčių. Tai kodėl gi šita koreliacija niekaip neatsispindi toje Eurostato statistikoje? (palyginimui pateikti Lietuvos ir kokios Suomijos BVP nusakančių skaičių net ranka nekyla).
Žmonės, nemėgstantys Valentino dienos, sako, jog meilę reikia įrodinėti ne vieną dieną per metus, bet nuolatos. Panašu, kad ši maksima galioja ir likusioms vasario šventėms. Kartais, galbūt net sąmoningai pasirenkant jų nešvęsti.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Atsakymas pauksciui. Pirmasis autorius supyko, nes tai zmogus, kuris gyvena pagal dabar labai madinga nuostata - darau ka noriu, gyvenu, kaip noriu ir tai niekeno reikalas! Deja, deja! Kazkuriuo momentu ir as galvojau, kad taip turi teise gyventi visi - niekeno netrukdomi ir nepaisydami nuomoniu. Taciau ta nuostata po truputi virto i pasityciojima is tradicines seimos salininku ir ju puoseletoju. Tiesiog nezinau, kaip paaiskinti 6-meciui vaikui ka veikia nuogais uzpakaliais tetos prie beveik visu kurortiniu miesteliu ziedu! Nezinau ka sakyti, kai gatvemis zygiuoja vadinami gejai ( nesuprantu, kodel taip vadinami ir kokia to zodzio kilme!), issiryskine visokiausiais budais savo organus... Gal, tikrai, visi gyvename taip, kaip kam patinka!? O tie, kas turi seimas, augina vaikus tai - atgyvenos !? Tik as niekada su tuo nesutiksiu. Tegul gyvena visi kaip tik nori, tik ne viesumoj. Nes visuomene yra ne tik gejai, prostitutes, lezbijietes, susimete poros, bet ir eilines seimos, kurioms tradicijos yra auksciau uz seimo isakymus, nurodymus ir prisitaikymus prie europu.
Mes, II Respublikos atkūrimo liudininkai ir dalyviai, prisimindami 1918 vasario 16 d. įvykį ir jo iškiliausius žmones, tada pastačiusius mūsų tautai patį įspūdingiausią istorinį paminklą, su gilia pagarba pasitinkame didžiąją Nepriklausomybės šventę.
Tos taurios šventės fone labai nublanksta mūsų gyvenimo realybė, ypač ta, kuri susiformavo mūsų akyse po 1990 metų. Tiems žmonėms, kurie visą gyvenimą troško Nepriklausomos Lietuvos ir visomis galiomis prisidėjo prie jos atgavimo, nėra ir negali būti skaudesnio dalyko už neišvengiamą būtinybę pripažinti ir šiandien viešai paskelbti: šitas paskutinis mūsų projektas nepavyko.
Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šventės proga pagerbdami savo didžiąsias istorines asmenybes ir išsivadavimo aukas, neketiname ieškoti kaltininkų. Kalti esame visi, jog taip atsitiko. Vieni dėl to, kad aklai palaikėme laisvąją rinką ir jos senovinį principą laissez faire, laissez passer (leiskite veikti, leiskite eiti), pavertusį valstybę vien tik stambiausių verslo grupių aptarnavimo instrumentu, pasidavėme agresyviai konkurencijai, turtų kaupimo goduliui, daiktų vartojimo azartui, bridimui į begalines skolas, absurdiškiems tarpusavio konfliktams. Antri lengvai pasitikėjome apsišaukėliais ir demogogais, nekritiškai balsavome už tuos, kurie skelbėsi žinovais, patriotais, demokratais ir laisvės gynėjais ar rėmėme pareigūnus, kurie galvojo tik apie save ir savo artimųjų ratą. Treti menkai tepadėjome visuomenei susigaudyti ir įvertinti, kas ko vertas, ir nebuvome pakankamai reiklūs tiems, kurie grobė, sukčiavo arba per galvas brovėsi prie valstybės vairo ir jos gėrybių. Ketvirti greitai pajutome savo bejėgiškumą, susitaikėme su tuo, kas vyksta ir net raginome vieni kitus geriau nesikišti į supainiotus ir nuolat painiojamus valstybės reikalus, užsiimti tik savo darbais ir t.t. Glaustai tariant, savo skirtingomis, bet savaip konformistiškomis gyvenimo nuostatomis sukūrėme terpę, labai palankią „stipriojo teisės“ įsitvirtinimui, stambiojo kapitalo suaugimui su valstybės aparatu, ir padėjusią rastis tam, kas dabar vadinama oligarchiniu valstybės valdymu.
Tokio valdymo sukelta krizė ir jos įveikimo „metodai“ duoda ženklą, kad mes galų gale įsakmiai paskelbtume: valdžia turi būti atskirta nuo verslo grupių, o jos atitrūkimas nuo Tautos turi būti sustabdytas. Grupinių interesų diktatą būtina apriboti bendraisiaiais Tautos, valstybės, visuomenės, vadinasi, ir ateinančių kartų išgyvenimo interesais. Nevalia gėdingai dangstytis, kad su panašiomis problemomis susiduria visas civilizuotas pasaulis. Pirmiausia ne visas pasaulis apimtas krizės ir tos krizės laipsniai bei formos labai skirtingos. Be to, mes turime savarankišką valstybę, todėl negalima suprasti, kodėl tos valstybės valdžia, įskaitant ir žiniasklaidą, nesiėmė savarankiškos subalansuotos ūkio politikos, bet vergiškai sekė „stipriojo teisę“ įtvirtinančią „laisvosios rinkos“ politiką, kad giliau įgrimztume beveik už visą civilizuotą Europą. Didžiausia bėda ne ta, kad ji klydo, bet kad imitavo gerai žinančią, ką daryti, rimtai nesikonsultavo, nesiklausė protingų patarimų ir už savo klaidas, užsispyrimą bei savanaudiškumą dabar sąskaitas pateikia tiems, kurie mažiausiai yra nusidėję – tos politikos kritikams, vaikams, pensininkams, darbininkams, gydytojams, mokytojams ir apskritai visiems skurstantiems žmonėms. Ką privalome padaryti?
Pirma, įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos konstitucijos reikalavimą: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
Antra, sustabdyti partijų moralinio ir politinio degradavimo procesą, pirmiausia panaikinti papirkinėjimais grindžiamą rinkimų sistemą ir ryžtingai įdiegti dalyvaujamosios demokratijos principus, suteikiančius galimybę tiesiogiai įgyvendinti Tautos suverenią galią.
Trečia, pasiekti, kad svarbiausi valdžios institucijų sprendimai būtų pagrįsti ne jos “kišeninių” tarybų ar savo rato “ekspertų” patarimais, o nešališkai sudarytų mokslo tiriamųjų grupių nešališkomis rekomendacijomis, patikrintomis jų laisvais debatais.
Ketvirta, sukurti sąžiningą ir efektyvią viešojo intereso apsaugos ir antimonopolinių įstatymų vykdymo kontrolės sistemą.
Penkta, sukurti privalomą Konstitucinio teismo sprendimų įgyvendinimo ir atsakomybės už tą įgyvendinimą tvarką.
Šešta, vietoj politinių grupuočių interesais vykdomų savivaldos imitacijų turi būti sukurta reali pačių piliečių savivalda.
Septinta, uždara teisinės valdžios kasta turi būti paversta sąžiningai teingumą vykdančia ir tuo valstybei tarnaujančia sistema, kontroliuojama ir prižiūrima visuomenės. Seniai yra pribrendęs laikas sukurti prisiekusiųjų teisėjų institutą.
Aštunta, paremti visuomenės ir Seimo narių grupes, reikalaujančias sukurti dekomercializuotą visuomeninį radijo ir televizijos kanalą, kuris būtų prieinamas ne tik rutininės politikos diegimui, bet ir tiems kūrybiškiems žmonėms, kurie seniai siūlo visuomenės gyvenimui ir tautos išlikimui alternatyvių sprendimų ir įgyvendintų Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo reikalavimus.
Tikimės, kad visi atsakingi, pilietiški, t.y. bendras mūsų visuomenės išgyvenimo galimybes suvokiantys ir laisvai mąstantys, žmonės supras šių siūlymų svarbą jų pačių likimui, parems juos ir visais jiems įmanomais būdais prisidės prie to, kad jie neatidėliojant būtų pradėti įgyvendinti.
Regimantas Adomatis, kino ir teatro aktorius
Vytautas Bakas, Pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas
Elona Balčiūnaitė, Stokholmo universiteto studentė
Prof. Rimantas Benetis, kardiochirurgas
Vytautas Bubnys, rašytojas
Kęstutis Čilinskas, teisininkas
Juozas Ivanauskas, žurnalistas
Doc.dr. Jonas Jasaitis, JDJ Savivaldos komiteto pirmininikas
Česlovas Jezerskas, atsargos brigados generolas
Dr. Gina Kavaliūnaitė, filologė, mokslo darbuotoja
Akademikas Antanas Kudzys
Doc. Aušra Maldeikienė, ekonomistė
Edita Milaševičiūtė, rašytoja
Prof. Gediminas Merkys, KTU Katedros vedėjas
Rasa Pangonienė, žurnalistė
Prof. Gediminas Petrauskas, energetikos ekspertas
Prof. Saulius Sondeckis, dirigentas, tarptautinių žiuri narys
Dr. Krescencijus Stoškus, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas
fainas straipsnis, netradiciniai autoriaus palyginimai ir pamąstymai. o ko pirmas komentatorius susinervino ir sureagavo kaip davatka tai neaišku.
Aciu uz puiku straipsni.Gaila tik ,zinoma,tu tebemieganciu dvasioje.Tiesa ta,kad miegantis nori,kad ir kiti miegotu.Uztat sirsta,kad kazkas jau nubudo ir bando zadinti kitus.
autorius turi neeilinių sugebėjimų. įkyrėti išvedžiojimais. įvaryti žiovulį. jeigu Seimas pasakytų, valiajtė, kruškitės, kada norite, su kuo norite, ir kaip norite, be jokios abejonės, Kirtiklis sugebėtų parašyti pilną nuobodžiausio sarkazmo opusą, nepamiršdamas palyginti mūsų niekam tikusio Seimo su atsakingais Šiaurės šalių parlamentais.
jumai: su straipsniu tavo komentaras nesikivirčija :) yra dalis žmonių, kuriems šeimos vertė yra labai didelė. skandinavuose, kur žmogus gyvena taip, kaip jam (o ne visuomenei) patinka, tokių žmonių yra 15 proc. lietuvoje jų irgi yra panašiai (tikriausiai jiems priklausai ir tu), o visi likę yra visuomenės nuomonės aukos. jie gal ir visai nenorėtų kurti šeimos, bet ką atsakyt bobutei (mamai, tėčiui, tetai), kai įkyriai lenda "kada, vaikeli, bus vestuvės, taip ir liksi senberniu/senmerge, žmonės juoksis" ir pan. atrodo juokingai (bent jau aš tai savo bobulei į akis nusikvatojau, kaip bandė spaust - rekomenduoju! veikia kaip šaltas dušas), bet ne visi turi drąsos gyventi savaip. galbūt, jei niekas nespaustų, tokie žmonės ir patys kada nors prieitų išvados, jog šeima jiems labai reikalinga, bet spaudimas visada veikia priešingai.
ir štai turim situaciją, kai skyrybų skaičius bene didžiausias visoje europoje (100 santuokų 57 skyrybos).