Problemą, ką labiau derėtų švęsti, vasario 14 ar 16 dieną visuomet laikiau savotiška pseudoproblema: na koks gi skirtumas, kas ką labiau švęs. Kokios naudos teikia tos nesibaigiančios kalbos apie tai, kad kažkurio amžiaus visuomenės dalis esą pasidavusi komercinei meilės šventei, nenori būti patriotiški, o kito amžiaus asmenų grupė, užuot parodžiusi pirmajai bent lašelį meilės, puola grūmoti prakeiksmais ir botagais.

O šiemet patikėjau kiek kitokio konflikto realumu. Taip pat susijusio su vasario šventėmis. Ne todėl, kad valentininė komercija buvo agresyvesnė ar valstybinė šventinė nuotaika būtų uoliau kurstoma. Veikiau buvo priešingai, viskas vyko tyliau nei kitais metais. Gal dėl sunkmečio, o gal todėl, kad šiemet rimtesnė šventė bus Kovo 11-oji, o gal tiesiog filtrai mano galvoje sustiprėjo tiek, kad tam tikros informacijos tiesiog nebepraleidžia.

Visgi šiemet esu kaip niekad tikras, kad konfliktas susijęs su vasario šventėm išties egzistuoja. Tai konfliktas tarp tų, kurie linkę šias šventes švęsti, ir tų, kurie to daryti nelinkę. Nežinau, ar tai lokalinis, lietuviškas konfliktas, bet jis išties turi specifinių lietuviškų formų. Tiesiog tai trintis tarp dviejų žmonių santykių ir šeimos, ar tarp šeimos ir tautos/valstybės (terminai šiose porose nėra neutralūs, anaiptol, jie turi itin stiprius emocinius-vertybinius krūvius).

Lietuvoje kalbėti apie dviejų žmonių intymų santykį yra rizikinga. Ne todėl, kad tai būtų nepadoru, vulgaru ar kaip kitaip nepriimtina. Priešingai, todėl, jog tai labai priimtina ir įdomu, taip įdomu, kad šie santykiai niekuomet nebūna tų dviejų žmonių reikalas. Tai rūpi visiems: giminėms, tolimiems pažįstamiems, galiausiai Lietuvos Respublikos Seimui, siekiančiam įstatymais nustatyti ne tik, koks tas dviejų žmonių santykis yra ar turėtų būti, bet ir kokie žmonės gali, o kokie negali, tą santykį turėti, ir kokių pasekmių bei kokiems asmenims iš to santykio reiktų tikėtis.

Valdžia šiuo klausimu labai vieninga tiek tarpusavyje, tiek su tauta. Labai nedaug Seimo narių yra išsakę požiūrį, prieštaraujantį tam, kuris paprastai laikomas vyraujančiu, grasinamas įtvirtinti valstybinėse šeimos koncepcijose ir panašiuose norminiuose aktuose. O ir tie išsakiusieji arba tai darė labai nedrąsiai, arba išsyk buvo marginalizuojami. Mat šeima populiariojoje sąmonėje – šventa. Apie ją svajoja, jos svarbą ir naudą gina absoliuti dauguma Lietuvos Respublikos piliečių – nuo „Vakaro žinių“ mergaičių iki prekybos centrų kasininkių, nuo statybininkų iki žymių verslininkų.

Populiarioji nuomonė žino, jog apie tą santykį viešai kalbėti reikia pagal tam tikras taisykles, nevartojant tam tikrų terminų, pasirenkant tam tikrą savo žodžių vertybinį krūvį. Dera manyti, kad šeimos neturėjimas yra didelis blogis (vadinamas senmergyste ar senbernyste), jos neįteisinimas prilygsta jos neturėjimui, o blogis yra todėl, jog kelia grėsmę, nebūtinai valstybei, kartais daug paprasčiau, tradicinei pasaulėžiūrai ar patogiam pasaulio suvokimui. Paprasčiau tariant, dviejų žmonių meilės santykis Lietuvoje visuomet yra reglamentuotas, jei ne politikos, tai viešosios nuomonės. Tad prieš keletą metų kilusi iniciatyva abi vasario šventes savotiškai sujungti, dalijantis trispalvėmis širdelėmis šiame kontekste pasirodo labai prasminga. Kiek ironizuojant: tikras lietuvis yra tas, kuris myli ir savo meilę įformina taip, kaip Lietuvoje pridera.

Tokių minčių apniktas varčiau pačioje praėjusių metų pabaigoje Eurostato parengtą Europos jaunimo statistinį portretą ir mąsčiau apie žodžių ir darbų santykį. Žinoma, turėdamas omenyje sparnuotą Marko Twaino pasakymą, jog melas būna trijų rūšių: melas, velniškas melas ir statistika.

O pastaroji byloja, kad Lietuvoje amžiaus grupėje tarp 15 ir 29-erių santuokoje gyvena apie 27 % moterų ir 18 % vyrų, ne santuokoje, populiariai tariant, „susimetę“ – atitinkamai 3 ir 2 procentai. Iš viso šioje amžiaus grupėje vienokią ar kitokių bendro gyvenimo formą propaguoja apie 30% moterų ir 20 %vyrų. Akys beveik nevalingai ataskaitose ieško Šiaurės šalių, toje pat populiariojoje politinėje sąmonėje laikomų šeimos „priešėmis“, o radusios mato, kad ten kartu gyvena vidutiniškai apie 40 procentų jaunuolių, tiesa, oficialioje santuokoje gyvenančiųjų procentas ten niekur neviršija 15. 90 procentų Lietuvos moterų ir beveik 80 procentų vyrų pirmąkart veda nesulaukę trisdešimties, ir tai beveik didžiausi nuošimčiai Europoje, mus lenkia tik lenkai, o štai priešingame spektro gale įsitaisiusių švedų vyrų iki trisdešimties pirmą kartą veda tik ketvirtadalis. Nepaisant tokios šeimyninės laisvamanybės, gimstamumas Šiaurės šalyse vienas iš didesnių Europoje (palyginimui, Suomija – 1,84 vaiko moteriai, Švedijoje – 1,85, ES vidurkis – 1,53, Lietuvoje – 1,31). 55 % mažųjų švedų gimusių ne santuokoje palyginti su 30 nuošimčių Lietuvoje, rodytų dar visai neblogą šeimos padėtį Lietuvoje (atitinkamai patvirtintų šiauriečių nepalankumą šeimai).

Po visų šitų statistinių peržvalgų į galvą lenda viena keista mintis. Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs, jog stipri šeima yra stiprios valstybės pagrindas. Maža to, Lietuvoje yra apstu žmonių šventai tuo tikinčių. Tai kodėl gi šita koreliacija niekaip neatsispindi toje Eurostato statistikoje? (palyginimui pateikti Lietuvos ir kokios Suomijos BVP nusakančių skaičių net ranka nekyla).

Žmonės, nemėgstantys Valentino dienos, sako, jog meilę reikia įrodinėti ne vieną dieną per metus, bet nuolatos. Panašu, kad ši maksima galioja ir likusioms vasario šventėms. Kartais, galbūt net sąmoningai pasirenkant jų nešvęsti.