Pačioje laisvės šerdyje glūdi paradoksas – įtampa tarp to, kad trokštame gero, ir to, kad tikrąją laimę esame linkę mielai paaukoti pasitenkinimo jautimo vardan. „Nuolatinis budrumas yra laisvės kaina“, – sakė abolicionistas Wendellis Phillipsas. Lordas Actonas šią mintį atkartojo, pavadindamas laisvę „trapiu brandžios civilizacijos vaisiumi“.

Laisvės trapumo negalima paaiškinti, neatsižvelgus į gėrio ir blogio realumą. Laisvė yra visuotinai siekiama, tačiau tuo pat metu dėl žmogaus prigimties netobulumo jai visur gresia pavojus. Esame būtybės, kurios trokšta gero, tačiau yra gundomos blogo. Laisvė – gebėjimas pažinti ir rinktis tai, kas gera, – yra kelias į pilnatvę, tačiau protą temdo ir valią silpnina polinkis vaikytis tai, kas niekinga. 

Štai kodėl laisvė suveši tik brandžioje civilizacijoje – kultūroje, kurioje vyrauja dora. Tam reikalinga tokia politinė tvarka, kurioje polinkį siekti galios varžo konstituciniai apribojimai ir, dar svarbiau, moralinės tiek elektorato, tiek valdžios atstovų nuostatos.

Vis dėlto visuomet egzistuoja pagunda laisvę iškeisti į kitus, iš pažiūros gerus, dalykus. Trokštamu tikslu regisi radikali lygybė; po jos šydu tūno keleto galia ir visų kitų pažeminimas. Panašiai vilioja asmeniškai nieko nekainuosiantis finansinis saugumas; tačiau laikui bėgant ir jis pasirodo esąs iliuzinis, materialinis klestėjimas galiausiai žlunga drauge su savitiksle laisve.

Tokios apgaulingos vilionės yra apnikusios mūsų politikos debatus. Valdžios teikiamo socialinio saugumo pažadai, sumenkinantys laisvę ir pareigą rūpintis patiems savimi, savo šeima ir artimu, grindžiami vis labiau nestabiliu pagrindu – mažėjančia dirbančiųjų proporcija. Panaikindama mūsų atsakomybę rūpintis savo vaikų mokymu ir auklėjimu, valstybinė sistema susitelkė į žemiausią bendrą vardiklį be moralinio ar religinio turinio, o gana dažnai netgi žinias ir įgūdžius ji perteikia ne itin veiksmingai. Susidurdami su bauginančia perspektyva, kad  teks rūpintis savo ir savo šeimų medicinos paslaugų išlaidomis, daugelis vertybėmis paremtų sprendimų kontrolę linksta mielai užleisti valdiškoms institucijoms.  

Popiežius Benediktas XVI supranta laisvės paradoksą. „Kadangi žmogus visada išlieka laisvas ir kadangi jo laisvė visada trapi, geros valios karalystė šiame pasaulyje iki galo niekada nebus įkurta,“ – rašė jis enciklikoje „Spe Salvi“. Tačiau nepaisant to esame pašaukti kovoti: „Laisvę būtina nuolat laimėti gėrio labui“.

Laisvės ir gėrio ryšio nutraukti neįmanoma, tačiau nuolat esama pavojaus šį ryšį pamiršti. Įsivaizdavimas, kad būti laisvam reiškia gyventi „be rūpesčių“, ir kad laisvė neturi ribų, šiandien yra įleidęs gilias šaknis mūsų politikoje ir kultūroje. Tačiau nors ir galime neigti tai, kas esame – žmonės, sukurti panašūs į Dievą, – prigimties nenugalėsime. Skindami kitų darbo vaisius, turėdami galią kitų sprendimams, ar tenkindami kiekvieną potraukį bei impulsą, nepaisant jų padarinių mums patiems bei aplinkiniams, tikros laimės nerasime.

Laisvei apsaugoti būtinas budrumas yra galią turinčių institucijų – politinių, komercinių ir netgi religinių – atidus stebėjimas, siekiant užkirsti kelią potencialiems jų piktnaudžiavimams. Tačiau pirmiausia ir svarbiausia yra sąžiningai ir kruopščiai išsitirti mūsų pačių motyvus ir veiksmus. Nes trokštantieji galios ją įgyja tik tada, kai daugelis piliečių tampa patenkinti savimi ir aptingsta. Nepriklausomybės diena yra tinkamas metas dar kartą pasižadėti siekti tikrojo gero sau ir kitiems. Kitaip tariant, priminti sau, kad laisvę visuomet dera sieti su tuo, kas tikra. Ši pamatinė sąsaja buvo įvardyta gerokai anksčiau, nei apie ją prabilo Phillipsas, Actonas ar Benediktas: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus“.

 www.acton.org 2009 07 01, vertė Kęstutis Pulokas