Jums skauda?

Ar neteko pažinti tiesos, kad labiausiai skauda ten, kur neleidžiame Jėzui užgydyti tam tikrų asmeninių žaizdų? Žaizdų, kurios visai nesusijusios su viešuoju Apreiškimu, o su mūsų privačiu gyvenimu, bet būtent to, Viešojo Apreiškėjo, gali būti išgydytos. Linkiu tai patirti.

Patenkinta galiu būti tik tada, kai Jėzus bus patenkintas. Jūsų siūlymas yra kompromisas. Jėzus nesileido į jokius kompromisus. Taip, aš stengiuosi nematyti, kad Petras įsivaizduoja save tėvu, nes kiekvienas turime ką nors taisytino ir todėl turime mokytis būti vieni kitiems pakantūs. Bet tai neatleidžia mūsų nuo blogybės matymo apskritai ir noro gerinti bendrą Kristaus Kūno būklę. Negali būti - man gerai, o visa kita tegul gangrenuoja. Nes man irgi skauda. O jeigu neskauda, vadinasi yra įvykusi atrofija ir aš tik įsivaizduoju, kad esu gyva.

Nusižeminime su Jėzumi niekas nesusilygins. Nors lygiuotis turime būtent į Jį, o ne į ką kitą. O Jo įsakymai nėra sunkūs, nes Jis mums nurodė gaires. Todėl kalbu ir kalbėsiu, nes kunigo auditorija yra labai plati ir jo autoritetas gali labai daug žmonių suklaidinti. Klaidos akmeniu neišmuši, o konkrečių žmonių aš nemušinėju.

JKDai

Žinau vienintelį tikrą viešą visuotinį Apreiškimą, nepririštą prie asmens savybių, kuriame Jėzus aiškiai liepia nevadinti nė vieno Tėvu. Žmogaus klusnumą suprantu kaip Dievo valios mums vykdymą. Tarp manęs ir jūsų yra toks skirtumas, kad aš iškeliu į dienos šviesą negeroves, o jūs smerkiate mane konkrečiai.

Faustinos paskelbta žinia apie Dievo gailestingumą yra gera, bet jos gyvenimas yra privatus ir ne ji, o juo labiau ne Jėzus kun.Andrašą vadina tėvu, o jis pats save taip pateikia, kaip vienuoliui įprasta apie save manyti ir 'teisiškai' laikyti. Jėzus parinko jai šį 'tėvą' į dvasios palydovus tik laikinai, nenorėdamas palikti jos vienos atitinkamoms aplinkybėns jos prašymu, bet tinkamiausias, kurį parodė ir leido atpažinti, jau nebuvo vienuolis, todėl 'tėvas' tik Faustinos leksikoje ir supratime pagal primetamą auklėjimo standartą. Ko ji norėjo, tą ir gavo. Todėl turėjo paklusti kaip vaikas. Ne Jėzus jai šią dalią pasiūlė, bet ji pati išsirinko. Nėra žemėje tobulų žmonių, kurie galėtų įvykdyti visus Dievo užmojus žmonijai. Faustina savo misijai pasiprašė savo jėgoms pagalbą tokią, kokios jai, jos manymu, reikėjo. Bet tai nereiškia, kad dabar šį matą reikia dėti kiekvienam tikinčiajam Kristų. Jėzus ir Tėvas labiausiai nori ir akcentuoja, kad KLAUSYTUME JO. Nes Jis yra vienintelė Tiesa. Kas ir yra tikroji meilė, o ne vien emocijos. Nesigilinkime, kodėl Jėzus neparinko šventajai vadovauti vienuolio, o pasaulietį kunigą. Jam geriau matyti.

Per du tūkstančius metų nebuvo dviejų vienodų šventųjų. Tad ir mes kreipkimės į Šventąjį Raštą, bet labiausia į Evangelijas, kuriose Jėzus išdėsto kiekvieno žmogaus, iš tiesų norinčio Jį sekti, regulą. Ir neliks tarp mūsų nesusipratimų. Viena, ką aiškiai perskaičiau juoda ant balto - kiekvienam, norinčiam įeiti į dangaus karalystę dar šiame gyvenime reikia išmokti pasidaryti savo broliui broliu, kad turėtume vienintelį Tėvą. Tikrą, o ne abstrakciją.

Aš tikiu, kad ir tas „mokslinis“ požiūris irgi Dievo plano dalis. Tikinčiam žmogui nereikia baimintis mokslo.