Mk 8, 11–13 „Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!“
Priėjo fariziejai ir ėmė su Jėzumi ginčytis. Spęsdami jam pinkles, jie reikalavo ženklo iš dangaus. Atsidusęs iš širdies gilumos, jis pasakė: „Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!“
Ir, palikęs juos, jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.
Kiti skaitiniai: Jok 1, 1–11; Ps 118, 67–68. 71–72. 75–76
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Fariziejai reikalauja ženklo iš dangaus. Skaitome, kad Jėzus „atsiduso iš širdies gilumos“ ir pasakė: „Ir kam ši giminė reikalauja ženklo? Ženklo nebus duota“. Ar neganėtinai Jis davė ženklų? Žmonės staiga stebuklingai pagydavo, demonai būdavo išvaromi, audros nutildytos, duona padauginta, net mirusieji būdavo prikeliami. Ar neužteko įrodymų, kad Dievas aplankė savo tautą per Jėzų?
Panašu, kad ne ženklų stigo. Fariziejai nenorėjo perskaityti ženklų, kuriuos jie matė. Jie užsisklendė, jų širdys užkietėjo. Gal jie iš anksto buvo nusistatę, kaip Dievas turi veikti, ir Jėzaus „ženklai“ jiems netiko.
Kaip yra šiandien? Ar Jėzus ir toliau duoda ženklus? Ar vyksta išgydymai, išvadavimai, ypatingi atsivertimai? Taip! Tačiau skepticizmas ir priešiškumas išlieka. Kliaudamiesi „moksliniu“ požiūriu į pasaulį, daug žmonių netiki, kad Dievas gali stebuklingai keisti žmonių gyvenimą.
Ar mes tikime, kad Jėzus ir dabar galingai veikia? Ar tikime, kad pats Jėzus yra Dievo ženklas? Jeigu tuo netikime, tai veltui ieškome kitokių ženklų. Jėzaus asmuo ir Jo Žodžiai yra vienintelis ir galutinis Dievo ženklas.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Aš tikiu, kad ir tas „mokslinis“ požiūris irgi Dievo plano dalis. Tikinčiam žmogui nereikia baimintis mokslo.
Net juokinga skaityti, kaip Roma, kritikuojanti kitus, pati įspaudžia į sau reikiamus rėmus, netgi seselę Faustiną ir visa, ką tik ji pati nori.
Roma, atsiverskite Faustinos dienoraščio 253 -iąjį puslapį. Joje yra 967 pastraipa, kur Jėzaus žodžiai išrašyti kursyvu. Juose tėvą Andrašą Jis vadina savo širdies draugu. Ir kalba apie paklusnumą vyresniesiems. Tuo tarpu pačią seselę Faustiną paprastai vadina dukra.
Na, gal dar perskaitykite 639-ąją pastraipą 185-ame puslapyje.
Gal dar ir kitą: 362 pastraipą 121-ame puslapyje,kur Jėzus sako Faustinai: "PATS IŠRINKAU JĮ PIRMIAU NEGU MANĘS TO PRAŠEI, NES TO REIKALAUJA MANO REIKALAS..."
Gal ir šitą: 1561 pastraipą 369 puslapyje.
Arba tą, kur pats Jėzus sako:"nepriėmei tėvo Andrašo..."-1460 pastraipa 345 puslapyje. Juk nesako nei brolio, nei palydėtojo, sako "tėvo".
Aišku, pasakysite tą patį: Jėzus nusižemino. Ir tai bus tiesa. Galima manipuliuoti savo pretenzijomis ir žodžiais kiek tik norite. Tik nusižeminti taip kaip Jėzus Jūs nenusiteikusi. Štai kur visas skirtumas bei nepanašumas į Jį.
JKDai
Žinau vienintelį tikrą viešą visuotinį Apreiškimą, nepririštą prie asmens savybių, kuriame Jėzus aiškiai liepia nevadinti nė vieno Tėvu. Žmogaus klusnumą suprantu kaip Dievo valios mums vykdymą. Tarp manęs ir jūsų yra toks skirtumas, kad aš iškeliu į dienos šviesą negeroves, o jūs smerkiate mane konkrečiai.
Faustinos paskelbta žinia apie Dievo gailestingumą yra gera, bet jos gyvenimas yra privatus ir ne ji, o juo labiau ne Jėzus kun.Andrašą vadina tėvu, o jis pats save taip pateikia, kaip vienuoliui įprasta apie save manyti ir 'teisiškai' laikyti. Jėzus parinko jai šį 'tėvą' į dvasios palydovus tik laikinai, nenorėdamas palikti jos vienos atitinkamoms aplinkybėns jos prašymu, bet tinkamiausias, kurį parodė ir leido atpažinti, jau nebuvo vienuolis, todėl 'tėvas' tik Faustinos leksikoje ir supratime pagal primetamą auklėjimo standartą. Ko ji norėjo, tą ir gavo. Todėl turėjo paklusti kaip vaikas. Ne Jėzus jai šią dalią pasiūlė, bet ji pati išsirinko. Nėra žemėje tobulų žmonių, kurie galėtų įvykdyti visus Dievo užmojus žmonijai. Faustina savo misijai pasiprašė savo jėgoms pagalbą tokią, kokios jai, jos manymu, reikėjo. Bet tai nereiškia, kad dabar šį matą reikia dėti kiekvienam tikinčiajam Kristų. Jėzus ir Tėvas labiausiai nori ir akcentuoja, kad KLAUSYTUME JO. Nes Jis yra vienintelė Tiesa. Kas ir yra tikroji meilė, o ne vien emocijos. Nesigilinkime, kodėl Jėzus neparinko šventajai vadovauti vienuolio, o pasaulietį kunigą. Jam geriau matyti.
Per du tūkstančius metų nebuvo dviejų vienodų šventųjų. Tad ir mes kreipkimės į Šventąjį Raštą, bet labiausia į Evangelijas, kuriose Jėzus išdėsto kiekvieno žmogaus, iš tiesų norinčio Jį sekti, regulą. Ir neliks tarp mūsų nesusipratimų. Viena, ką aiškiai perskaičiau juoda ant balto - kiekvienam, norinčiam įeiti į dangaus karalystę dar šiame gyvenime reikia išmokti pasidaryti savo broliui broliu, kad turėtume vienintelį Tėvą. Tikrą, o ne abstrakciją.
"Viena, ką aiškiai perskaičiau juoda ant balto..." Sekant Jūsų logika, panašu į tai, kad nė vienas pasaulio ir Bažnyčios šventasis nesugebėjo perskaityti to juodo ant balto, o tik siuntė Jėzui savuosius įgeidžius. Ir Šis juos pildė. Nusižemindamas. Tuo tarpu Roma vienintelė perskaito juoda ant balto... kitaip... Nesugebėdama taip nusižeminti kaip Jėzus.
Aš nesmerkiu Jūsų. Tik su Jumis nesutinku. O Jūs smerkiate kiekvieną dvasios tėvą ir dvasios sūnų bei dukterį. Ar turite teisę mesti akmenį?
Nusižeminime su Jėzumi niekas nesusilygins. Nors lygiuotis turime būtent į Jį, o ne į ką kitą. O Jo įsakymai nėra sunkūs, nes Jis mums nurodė gaires. Todėl kalbu ir kalbėsiu, nes kunigo auditorija yra labai plati ir jo autoritetas gali labai daug žmonių suklaidinti. Klaidos akmeniu neišmuši, o konkrečių žmonių aš nemušinėju.
Dvasinė tėvystė ne autoritetas, o TARNAVIMAS. Jėzui ir žmogui. Kaip gaila, kad to nesuprantate.
Dabar ginatės abstraktybe. Kaip gražiai išsisukinėjate. Tačiau kodėl gi pavyzdžiui tėvo Stasio vardas jau Jums asmeniškai tampa konkretybe? Tai nepriimkite sau konkrečiai ir būkite patenkinta. Juk jis nepasiskelbia ROMOS TĖVU, o tiesiog tėvu Stasiu, Petru ar Mykolu.
Patenkinta galiu būti tik tada, kai Jėzus bus patenkintas. Jūsų siūlymas yra kompromisas. Jėzus nesileido į jokius kompromisus. Taip, aš stengiuosi nematyti, kad Petras įsivaizduoja save tėvu, nes kiekvienas turime ką nors taisytino ir todėl turime mokytis būti vieni kitiems pakantūs. Bet tai neatleidžia mūsų nuo blogybės matymo apskritai ir noro gerinti bendrą Kristaus Kūno būklę. Negali būti - man gerai, o visa kita tegul gangrenuoja. Nes man irgi skauda. O jeigu neskauda, vadinasi yra įvykusi atrofija ir aš tik įsivaizduoju, kad esu gyva.
"Jėzus nesileido į jokius kompromisus."?
Ką tik Jūs teigėte kitaip. Kai kalbėjote apie Jėzų ir Faustiną.
Aš su Jumis ir tuomet nesutikau. Bet dabar kalbu pagal Jūsų logiką: Jėzus prisitaiko.
Ar jaučiate, kad pati sau prieštaraujate? Kad tik būtų Jūsų tiesa. Ar ne taip?
Jums skauda?
Ar neteko pažinti tiesos, kad labiausiai skauda ten, kur neleidžiame Jėzui užgydyti tam tikrų asmeninių žaizdų? Žaizdų, kurios visai nesusijusios su viešuoju Apreiškimu, o su mūsų privačiu gyvenimu, bet būtent to, Viešojo Apreiškėjo, gali būti išgydytos. Linkiu tai patirti.
Broliai kapucinai
‚Jėzaus asmuo ir Jo Žodžiai yra vienintelis ir galutinis Dievo ženklas.‘
Šiandien posmelyje prieš Evangeliją (Jn 8, 11–13) skaitome Jėzaus žodžius: ‚Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, – sako Viešpats. – NIEKAS NENUEINA PAS TĖVĄ KITAIP, KAIP TIK PER MANE‘. Ir pritariame: P. Aleliuja. –– P. Aleliuja.
O kunigas vakar lyg nieko apie Jėzų negirdėjęs visai susirinkusiai bendrijai netiesiogiai - per šventųjų pavyzdžius, kuriuos patys įspraudžia į ‚reikiamus‘ rėmus kaip privalomus tramdomuosius marškinius, sako : aš esu jūsų Tėvas. Juk net šventieji turėjo dvasios tėvus. Tikslas kaip ir pasiektas. Juk Jėzus veda pas Tėvą. Kam mums ta dangaus karalystė? Ir šiuo modeliu dangaus karalystė nukertama. Nes Jėzus sakė: 'neturėkite kitų tėvų, tik Vienintelį'. Kodėl turėtume labiau vadovautis privačių apreiškimų gavėjų gyvenimo pavyzdžiu, negu viešojo Apreiškimo Davėjo Gyvenimu, paskelbtu SEKTI visiems žmonėms? Argi privatus nėra todėl ir privatus, kad sąlygojamas konkrečių aplinkybių? Pavyzdžiui Faustinai Jėzus primygtinai siūlėsi vadovauti pats, bet ji tiesiog išsireikalavo pagal savo supratimą dvasios palydėtoją, kaip tėvą, kuriam ji turėjo visiškai paklusti kaip vaikas. Jai reikėjo apčiuopiamos atramos būtent dėl nepakančios klero ir vienuolyno aplinkos. Ir Jėzus, kaip Jam įprasta, - nusižemino. Bet Jis moko mus savo brolystės Evangelijoje, kad visi esame vieni kitų palydėtojai, ramsčiai Kelyje į Dangaus Karalystę.
Visai neseniai girdėjau pranciškono išvedžiojimą maždaug: mat Jėzus sakė: 'kas mato mane, mato Tėvą'. Tai va, kas mato mane – tėvą – manyje turi matyti ir Jėzų. Taip ir gimsta kuriozų dalinimas. Nes neprisiminė, kad Jėzus dar sako: ‚Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Dievo niekas niekada nėra matęs, tik viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis.‘
Viešpatie, pastatyk mus ant kojų, tenušvinta mums Veidas Tavasis, kad būtume išgelbėti. Juk dar nenutraukei savo gailestingumo laiko.