Mk 8, 11–13 „Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!“
Priėjo fariziejai ir ėmė su Jėzumi ginčytis. Spęsdami jam pinkles, jie reikalavo ženklo iš dangaus. Atsidusęs iš širdies gilumos, jis pasakė: „Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!“
Ir, palikęs juos, jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.
Kiti skaitiniai: Jok 1, 1–11; Ps 118, 67–68. 71–72. 75–76
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Fariziejai reikalauja ženklo iš dangaus. Skaitome, kad Jėzus „atsiduso iš širdies gilumos“ ir pasakė: „Ir kam ši giminė reikalauja ženklo? Ženklo nebus duota“. Ar neganėtinai Jis davė ženklų? Žmonės staiga stebuklingai pagydavo, demonai būdavo išvaromi, audros nutildytos, duona padauginta, net mirusieji būdavo prikeliami. Ar neužteko įrodymų, kad Dievas aplankė savo tautą per Jėzų?
Panašu, kad ne ženklų stigo. Fariziejai nenorėjo perskaityti ženklų, kuriuos jie matė. Jie užsisklendė, jų širdys užkietėjo. Gal jie iš anksto buvo nusistatę, kaip Dievas turi veikti, ir Jėzaus „ženklai“ jiems netiko.
Kaip yra šiandien? Ar Jėzus ir toliau duoda ženklus? Ar vyksta išgydymai, išvadavimai, ypatingi atsivertimai? Taip! Tačiau skepticizmas ir priešiškumas išlieka. Kliaudamiesi „moksliniu“ požiūriu į pasaulį, daug žmonių netiki, kad Dievas gali stebuklingai keisti žmonių gyvenimą.
Ar mes tikime, kad Jėzus ir dabar galingai veikia? Ar tikime, kad pats Jėzus yra Dievo ženklas? Jeigu tuo netikime, tai veltui ieškome kitokių ženklų. Jėzaus asmuo ir Jo Žodžiai yra vienintelis ir galutinis Dievo ženklas.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Broliai kapucinai
‚Jėzaus asmuo ir Jo Žodžiai yra vienintelis ir galutinis Dievo ženklas.‘
Šiandien posmelyje prieš Evangeliją (Jn 8, 11–13) skaitome Jėzaus žodžius: ‚Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, – sako Viešpats. – NIEKAS NENUEINA PAS TĖVĄ KITAIP, KAIP TIK PER MANE‘. Ir pritariame: P. Aleliuja. –– P. Aleliuja.
O kunigas vakar lyg nieko apie Jėzų negirdėjęs visai susirinkusiai bendrijai netiesiogiai - per šventųjų pavyzdžius, kuriuos patys įspraudžia į ‚reikiamus‘ rėmus kaip privalomus tramdomuosius marškinius, sako : aš esu jūsų Tėvas. Juk net šventieji turėjo dvasios tėvus. Tikslas kaip ir pasiektas. Juk Jėzus veda pas Tėvą. Kam mums ta dangaus karalystė? Ir šiuo modeliu dangaus karalystė nukertama. Nes Jėzus sakė: 'neturėkite kitų tėvų, tik Vienintelį'. Kodėl turėtume labiau vadovautis privačių apreiškimų gavėjų gyvenimo pavyzdžiu, negu viešojo Apreiškimo Davėjo Gyvenimu, paskelbtu SEKTI visiems žmonėms? Argi privatus nėra todėl ir privatus, kad sąlygojamas konkrečių aplinkybių? Pavyzdžiui Faustinai Jėzus primygtinai siūlėsi vadovauti pats, bet ji tiesiog išsireikalavo pagal savo supratimą dvasios palydėtoją, kaip tėvą, kuriam ji turėjo visiškai paklusti kaip vaikas. Jai reikėjo apčiuopiamos atramos būtent dėl nepakančios klero ir vienuolyno aplinkos. Ir Jėzus, kaip Jam įprasta, - nusižemino. Bet Jis moko mus savo brolystės Evangelijoje, kad visi esame vieni kitų palydėtojai, ramsčiai Kelyje į Dangaus Karalystę.
Visai neseniai girdėjau pranciškono išvedžiojimą maždaug: mat Jėzus sakė: 'kas mato mane, mato Tėvą'. Tai va, kas mato mane – tėvą – manyje turi matyti ir Jėzų. Taip ir gimsta kuriozų dalinimas. Nes neprisiminė, kad Jėzus dar sako: ‚Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Dievo niekas niekada nėra matęs, tik viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis.‘
Viešpatie, pastatyk mus ant kojų, tenušvinta mums Veidas Tavasis, kad būtume išgelbėti. Juk dar nenutraukei savo gailestingumo laiko.